Žaisti futbolą skatina jau darželyje

Viena aktyviausių moterų futbolo entuziasčių Utenoje, nenuilstanti renginių organizatorė Rūta Paukštienė, užauginusi du futbolininkus sūnus – Luką ir Marių – dabar rūpinasi miesto darželinukų aktyvia veikla

„Mūsų šeima yra labai sportiška, mano pusseserė – slidininkė, dėdė – buvęs slidininkų treneris. Vyro giminėje yra puikių ir žinomų rankininkų, – pasakojo R. Paukštienė. – Ir aš pati lankiau rankinio treniruotes, o štai futbolo visai neišmaniau ir net rungtynių nežiūrėdavau. Tik vaikams pradėjus lankyti futbolo treniruotes ėmiau domėtis šiuo sportu“.

Moteris prisiminė, kad pirmasis futbolą žaisti pradėjo sūnus Marius, vėliau į treniruotes jis nusivedė jaunesnį brolį Luką. Berniukų pirmasis treneris Arūnas Rastenis negailėjo jėgų ir laiko auklėtiniams, tarp kurių be brolių treniravosi Ignas Modėjis, Tadas Kanapka ir kiti.

„Ta karta, mano nuomone, buvo labai perspektyvi, tik gaila, kad „Utenis“ su dabartine vaikų ugdymo samprata ir sąlygomis atėjo kiek per vėlai“, – apgailestavo R. Paukštienė.

Pasak jos, nemaža dalis sportavusių vaikų „nubyrėjo“, to nebūtų buvę, jei jie būtų turėję galimybę treniruotis dabartinėje futbolo akademijoje „Utenis“, tačiau ir anuomet A. Rastenio grupės vaikai turėjo daugiau galimybių už kitus. Moteris prisiminė, kad, priešingai tuomet nusistovėjusiai tvarkai ir tradicijoms, A. Rastenis savo berniukus kone kiekvieną mėnesį veždavosi į futbolo turnyrus Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, buvo pasiekę net Prancūziją.

R. Paukštienė sakė visuomet palaikiusi ir skatinusi vaikus sportuoti, o kartu ir pati įsitraukė į jų veiklą. Susibūrė iniciatyvių, glaudžiai bendraujančių žmonių, kurių vaikai kartu sportavo, būrelis. Kartu su treneriu ir kitais tėvais R. Paukštienė ėmė organizuoti futbolo stovyklas vaikams savo sodyboje prie ežero. Sekdama sūnų pavyzdžiu tuomet ir pati pradėjo žaisti futbolą, organizuoti ir dalyvauti šeimų turnyruose, šventėse. Jos ir kitų tėvų iniciatyva buvo įkurtas klubas „Utenos vilkai“, rūpinęsis ne tik vaikų išvykomis į varžybas ar laisvalaikiu, bet ir aprangomis ar kitomis reikalingomis priemonėmis. Kas mėnesį susirinkdavę po tam tikrą sumą pinigų, juos naudojo išvykoms, kartais iš to bendro katilo apmokėdavo vaikų, kurių tėvai neišgalėjo to padaryti, keliones – buvo nedidelė, bet stipri bendruomenė. Taip dažnai kaip A. Rastenio auklėtiniai, į varžybas nevažiavo nei viena kita sporto centro grupė.



Dabar R. Paukštienė visą energiją nukreipia vaikų lopšelio-darželio „Gandrelis“, kuriame dirba, auklėtinių ugdymui. Ji prisiminė, kad kai beveik prieš septynerius metus pradėjo dirbti „Gandrelyje“, skatino jo aktyvų dalyvavimas futbolo veikloje.

„Pradėjus dirbti darželyje pastebėjau, kad čia mažoka sportinės, aktyvios veiklos, nors fizinis vaikų aktyvumas yra labai svarbus, jie išsikrauna, išsidūksta. Juk namuose dažnas laiką leidžia prie kompiuterio ar planšetės, – pasakojo ji. – Pradėjus ieškoti, kaip vaikus išjudinti, kur nuvesti, įsiprašiau su aštuoniais berniukais į futbolo treniruotes pas A. Rastenį.“

Sužinojusi apie LFF vykdomą „Futboliuko“ projektą iniciatyvi moteris pasirūpino, kad jos darželinukai galėtų prie jo prisijungti. Sudalyvavusi vykusiuose mokymuose, R. Paukštienė pradėjo vesti vaikams „Futboliuko“ treniruotes.

„Vaikams labai patiko treniruotės, būdavo ir taip, kad vaikas neateidavo į darželį, bet į treniruotę tėveliai jį atveždavo. Noriai prisijungė ir tėvai. Kai organizavau vieną projekto renginį, kuriame turėjo dalyvauti ir tėvai, kolegės buvo skeptiškos ir abejojo, ar pavyks prisikviesti tėvelius, ir kaip jos buvo nustebusios, kai susirinko pilna salė, – priiminė ji. Netrukus pradėjome bendradarbiauti su kitais darželiais, pirmiausia – su „Saulute“, kuriame susitikome su Artūru Gimžausku. Ten gimė mintis kartu su atgimusiu futbolo klubu Utenos "Utenis“ suorganizuoti šventę „Aktyvi šeima“, nuo kurios prasidėjo darželių susidomėjimas futbolo užsiėmimais.“

Tačiau ir veiklos darželiuose R. Paukštienei nebepakako – A. Rasteniui pasiūlius, ji buvo viena iš trijų uteniškių, sudalyvavusių „Grassroots“ kursuose, kur mokėsi organizuoti masinius renginius ir susipažino su kitomis šalies moterimis futbolo entuziastėmis. Iš jų sužinojo apie didžiuosiuose šalie miestuose vykstančias veiklas ir moterų futbolo judėjimą.

„Pagalvojau: kodėl to nepadarius Utenoje?, – prisiminė R. Paukštienė. – Tais pačiais metais kovo 8 d. suorganizavome pirmąjį moterų turnyrą, kurio metu A. Gimžauskas pasiūlė kurti moterų komandą. Palaipsniui susibūrė dabar jau nemažas būrys futbolą žaidžiančių moterų, porą kartų per savaitę besitreniruojančių su A. Rasteniu, dalyvaujančių salės ir lauko futbolo turnyruose. Smagu, kad moterų futbolą palaiko ir skatina "Utenio" treneriai, vadovai. Juk atskirai po vieną – nieko nepadarytume, o kartu galime daug.“