Duris į šlovę atvėrė kurioziškas interviu

Lietuvos sporto gerbėjai Kariną Kvašniovą prisimena iš garsiojo ir kurioziško interviu su Rimu Kurtinaičiu. Tai nutiko prieš pusantrų metų, o dabar ši mergina pristatoma kaip garsiausia Ispanijos sporto žurnalistė. Krimsdama mokslus Vilniaus universitete, ji nė už ką nebūtų patikėjusi tokia savo karjeros ateitimi.

Ši Lietuvoje gimusios ir augusios merginos, vardu Karina, istorija išties pribloškia. Juk šešias kalbas mokanti 28-erių Karina Kvašniova-Yague – vienintelė mergina iš Lietuvos, kada nors pravėrusi televizijų „Eurosport“, „La Sexta“, „Marca“ duris.
 

Gimei ir augai Vilniuje, o kokios tavo šaknys?

Mano šeima labai tarptautinė. Senelis iš motinos pusės buvo armėnas, o senelės šeimoje yra ir lietuvių, lenkų. Mano tėvas gimęs Kamčatkoje, Rusijoje. O aš gimiau Vilniuje ir 22 metus praleidau Lietuvos sostinėje.

Merginų sporto žurnalisčių nėra tiek jau daug, tad šio klausimo tikriausiai sulauki labai dažnai. Iš kur ta meilė sportui?

Visada svajojau apie darbą televizijoje, o ši svajonė dar sustiprėjo, kai susidomėjau sportu. Tai nutiko 1998-aisiais per Nagano žiemos olimpines žaidynes. Olimpiadą žiūrėjau su tėvu ir man labai patiko sirgti, ypač per biatlono varžybas. Vėliau įsimylėjau ir kitas sporto šakas, o „Eurosport“ kanalą žiūrėdavau valandų valandas (šypsosi).
 

Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai žurnalistikoje?

Baigusi vidurinę, Vilniaus universitete studijavau anglų filologiją. Dar Lietuvoje sužinojau, kad studentai turi galimybę baigti „Eurosport“ organizuojamas magistro studijas Madride. Ilgai negalėjau atsikratyti šios minties. Kad ten įstočiau, privalėjau puikiai mokėti anglų kalbą, turėti patirties sporto žurnalistikoje ir dar 10 tūkstančių eurų. Patirties ir tokios sumos, žinoma, neturėjau (šypsosi).
 

Bet užtat buvai labai užsispyrusi ir svajonės nepaleidai?

Ketvirtame kurse pradėjau lankyti Vilniaus universiteto organizuojamas profesines žurnalistikos studijas, atlikau praktiką „Respublikos“ dienraštyje, o pinigėlius pradėjau taupyti per atostogas dirbdama Amerikoje, vėliau baigusi studijas Anglijoje. Ten pusantrų metų dirbau vienoje Londono ligoninėje medicinos sekretore (net teko baigti medicinos terminologijos, anatomijos ir fiziologijos kursus). Na ir kai reikalinga suma buvo uždirbta, išvažiavau studijuoti į Madridą, ten, visa laimė, mane priėmė į „Eurosport“ magistrantūrą.
 

Išvykos į Madrido „Real“ treniruotes ir pažintis su D.Beckhamu

Kas labiausiai įstrigo iš studijų Madride?

Studijos buvo labiau praktinės nei teorinės, o mūsų kurse vyravo labai gera atmosfera. Visi studentai buvo atvykę iš skirtingų šalių, visiems ši šalis, ši situacija buvo nauja, taigi mes gyvenome kaip viena didelė šeima. Kartu keliavome po Ispaniją, dalyvavome įvairiuose vakarėliuose (juokiasi). Man labiausiai patiko tai, kad atlikdavome labai daug praktinių užduočių. Nuo pirmos savaitės pradėjome lankyti Madrido „Real“ ir „Atletico“ futbolo komandų treniruotes, filmuoti interviu su įžymiais futbolininkais, vėliau montuoti reportažus, dirbti studijoje ir taip toliau. Aš prisimenu, kad po pirmos Madrido „Real“ treniruotės mes nubėgome su merginomis prie tarnybinio išėjimo laukti Davido Beckhamo, nes norėjome gauti iš jo autografą arba nusifotografuoti su juo. Pavyko ir tai, ir tai.
 

Išsaugojai tą nuotrauką su D.Beckhamu?
Kadangi iš visų jėgų teko dėl to kovoti, nuotraukoje išėjau baisiai (juokiasi) ir vėliau net gėda buvo kam rodyti tą nuotrauką. O taip norėjosi visam pasauliui pasigirti, kad nusifotografavau su pačiu Beckhamu. Prisimenu, kad mane nustebino jo paprastumas ir draugiškumas, nes dar prieš treniruotę mus perspėjo, kad visi futbolo žaidėjai yra arogantiški ir su jais labai sunku bendrauti. Neva jie žiūri į paprastus žmones iš viršaus. O Beckhamas pasirodė esąs labai malonus, draugiškas ir dėmesingas. Jis man paliko labai didelį įspūdį.

  
Kuo studijos Madride skiriasi nuo studijų mūsų šalyje?

Ispanijoje yra labai daug galimybių praktikuoti teorines žinias, nes Ispanijos universitetai gali pasigirti visomis naujausiomis technologijomis. Mano universitete buvo labai daug kompiuterių su visa geriausia montavimo įranga, vaizdo kameromis, studijomis komentuoti ir garsinti, studijomis TV laidoms ir taip toliau.
 

Teko girdėti, kad Ispanijoje itin žemas anglų kalbos mokymo lygis. Tai tiesa?

Lietuvoje lygis yra šimtą kartų geresnis nei Ispanijoje. Tokių anglų kalbos specialistų, kuriuos, pavyzdžiui, mes turime Vilniaus universitete arba mokyklose, Ispanijoje beveik neįmanoma rasti. Dėl to jie bando samdyti užsieniečius, anglus arba amerikiečius, nes tarp vietos gyventojų gerų anglų kalbos specialistų beveik nėra. Kai kurie mokyklų mokytojai dvidešimt metų iš eilės dėsto anglų kalbą pagal tą patį vadovėlį su atsakymais knygos gale. O jei pradedi su jais šnekėti angliškai, tai negali sumegzti nė sakinio. Manau, problema yra ta, kad pagal Ispanijos išsilavinimo sistemą svarbiausia yra būti pedagogu, turėti pedagoginį išsilavinimą ir pedagoginių gabumų, o jei nelabai išmanai dalyką, kurį dėstai, tai nieko baisaus, tam visada yra to dalyko knyga, kurioje viskas paaiškinta. Šitas aspektas mane truputį pribloškė, kai atvažiavau į Ispaniją.
 

Sunkiausia buvo priprasti prie bučinių
 

Kaip iš Madrido atsidūrei Paryžiuje, „Eurosport“ būstinėje?

Po studijų Madride išvykau į stažuotę pagrindiniame „Eurosport International“ biure. Po trijų mėnesių paklausiau, ar galiu pasilikti, o jie labai apsidžiaugė, kad gali pasiūlyti man darbą. Televizijai labai reikėjo žmonių iš Rytų Europos, kurie mokėtų šios žemyno dalies kalbas. Gavau neterminuotąją darbo sutartį ir likau Paryžiuje. Tuomet išsipildė mano gyvenimo svajonė, nors dar ilgus metus negalėjau tuo patikėti.
 

Ir koks gi buvo tavo darbas kanale „Eurosport“?

Paryžiuje praleidau ketverius metus. Dirbau Naujienų skyriuje redaktore (montavau naujienas, kūriau reportažus ir t. t.) bei reportere. Kolektyvas buvo labai draugiškas, o darbo diena labai gerai suplanuota ir organizuota. Sunkus buvo tik gyvenimas Paryžiuje. Kai atvykau į šį miestą, nemokėjau  nė vieno prancūziško žodžio. Pirmaisiais mėnesiais jaučiausi nesaugi, tarsi mažas vaikas (šypsosi). Negalėjau nueiti pas gydytoją, kaskart tekdavo prašyti kitų pagalbos. Žinoma, pradėjau mokytis prancūzų kalbos, bet ji man labai nepatiko.

O prancūzų tradicija pasibučiuoti kaskart susitikus patiko?

Kanale „Eurosport“ buvo žmonių iš viso pasaulio ir kartais tai, kas buvo priimtina tavo šalyje, jų šalyje buvo visai nepriimtina. Dėl to buvo ir juokingų situacijų. Būtent prie bučiavimosi man ir buvo sunkiausia priprasti. Kai ateini į darbą, turi išbučiuoti visus savo bendradarbius, net jei tuo metu jų biure yra dvidešimt. Privalai pabučiuoti visus ir net tavo viršininką. Jaučiausi taip nepatogiai (juokiasi).
 

Interviu su Rimu Kurtinaičiu karjeros nesugadino
 

Kamerų, tiesioginio eterio ir milžiniškos auditorijos nebijojai?

Baisu buvo tik pirmą kartą. O tas pirmas kartas buvo ULEB taurės finalas tarp  Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Madrido „Real“ komandų. Prisimenu, kad atmintinai išmokau visus klausimus ir juos kartojausi prieš veidrodį viešbutyje. Aš tiek patirties neturėjau, kad plaukiočiau kaip žuvis vandeny. Drebėjo rankos prieš reportažą, o sunkiausia buvo laukti. Po pirmojo interviu atsipalaiduoji ir pamiršti visas baimes (šypsosi). Mano klausimai buvo tokie ilgi, kalbėjau per greitai, nesišypsojau, bet užtat įgijau neįkainojamos patirties. 
 

Sakyk, o kuo gi viskas baigėsi po garsiojo interviu su Rimu Kurtinaičiu?

Man iškart paskambino „Eurosport“ vadovybė ir pasakė, kad puikiai padirbėjau. Net neįtariau, kad tas interviu sukels tiek daug triukšmo. Šis atvejis kanalui padarė puikią reklamą ir parodė, kad jame dirba žurnalistai, mokantys tokias retas kalbas kaip lietuvių. Jau kitą dieną apie mane rašė Lietuvos žiniasklaida ir 15min.lt. Draugai, artimieji siuntė žinutes ir klausė, kas gi man atsitiko. O neatsitiko nieko ypatingo. Tiesiog Rimui Kurtinaičiui uždaviau klausimą angliškai, kurio jis nesuprato. Po to, kai antrą kartą pakartojau ir treneris vis tiek nesuprato, išsigandau ir galvojau, ką čia daryti (juokiasi). Nusprendžiau klausimą išversti į lietuvių kalbą, o jis, ačiū Dievui, atsakė angliškai.

Kuo dar ypatinga sporto televizija „Eurosport“?

Mane nuolat stebino darbuotojų profesionalumas, talentas ir išradingumas. „Eurosport“ mane  vertino dėl kalbų mokėjimo, bet, be manęs, beveik kiekvienas ten dirbantis žmogus kalbėjo bent trimis užsienio kalbomis. Aišku, rusiškai arba lietuviškai nešnekėjo niekas, bet ispaniškai, itališkai, vokiškai, angliškai arba prancūziškai kalbančiųjų buvo daug.  Jei neklystu, „Eurosport“ transliuojamas 20 kalbomis 59-iose šalyse. Visada galėjai rinktis, kokius reportažus daryti, kokią temą, kokią sporto šaką pasirinkti.

Ir vykti į bet kurias sporto varžybas kitame pasaulio krašte?

Taip, visada galėjai ateiti pas viršininką su savo idėja ir, jei ji patikdavo, leisdavo ją įgyvendinti. Net jei tam reikėtų važiuoti į kitą šalį ir net jei tai kainuotų daug pinigų. Taip aš praėjusiais metais nuvažiavau į biatlono pasaulio taures etapą Italijoje. Man leido vykti į rungtynes ir filmuoti reportažus, susijusius su artėjančiomis Vankuverio olimpinėmis žaidynėmis. Jaučiausi devintame danguje (juokiasi). Visada norėjau nuvažiuoti į biatlono varžybas, o šį kartą man net apmokėjo kelionę.

Tai kodėl nusprendei palikti savo svajonių darbą „Eurosport“ ir grįžti į Ispaniją?

„Eurosport“ palikau dėl asmeninių priežasčių. Mano vyras yra ispanas ir mes ketverius metus gyvenome atskirai. Man tapo per sunku. Tiesa, anksčiau visada maniau, kad niekada gyvenime nepaaukočiau karjeros dėl vyro. Gyvenimas įrodė, kad klydau. Dabar man asmeninis gyvenimas ir šeima yra svarbiau už karjerą. Kai grįžau į Ispaniją, neturėjau jokio darbo. Net susitaikiau su mintimis, kad televiziją teks pamiršti. Madride ėmiau dėstyti anglų kalbą, tačiau išsiunčiau begales gyvenimo aprašymų į Ispanijos televizijas.


 

Ir, žinoma, laukti ilgai neteko?

Vienas garsiausių šalies televizijos kanalų „La Sexta“ susisiekė su manimi ir pakvietė į atranką. Jau šį liepos mėnesį gavau puikų kontraktą ir netrukus išvykau į Pasaulio krepšinio čempionatą Turkijoje. Spaudoje mane iškart pristatė kaip įžymiausią sporto žurnalistę Ispanijoje arba naująja Sara Carbonero. Ši mergina, po pasaulio futbolo čempionato pabučiavusi vartininkui Ikerui Casillasui į lūpas, išgarsėjo ir Lietuvoje. Tokios reklamos tikrai nesitikėjau. Visur buvo rašoma, kad aš esu iš Lietuvos ir kad kalbu šešiomis kalbomis. Kone kasdien teko dalyti interviu ir tai sukėlė man didžiulę įtampą. Negalėjau atsipalaiduoti, nes žmonės iš manęs tikėjosi labai daug. O aš dar net nebuvau pasirodžiusi televizijoje! Kai grįžau iš Turkijos, pradėjau dirbti ir kitame, „La Sextai“ priklausančiame „Marca“ sporto kanale. Be to, Turkijoje pirmą kartą teko paragauti komentatoriaus duonos. Buvo žiauriai baisu (juokiasi).
 

Sporto žurnalisčių bumas Ispanijoje
 

Kaip manai, kuo tu išsiskiri iš kitų Ispanijos televizijos žvaigždžių?

Ispanijos žiūrovams patinka mano akcentas, patinka pats faktas, kad esu iš tokios egzotiškos šalies kaip Lietuva. Gatvėje mane jau atpažįsta (šypsosi). Lietuviai, gyvenantys Ispanijoje, mane nuolat užverčia laiškais ir žinutėmis, pasakoja, kad mato mane per televiziją ir labai tuo didžiuojasi.
 

Ispanijos sporto televizijoje dirba ir daugiau tokių žavių merginų kaip tu?

Ispanijoje po Saros Carbonero populiarumo prasidėjo patrauklių moterų sporto žurnalistikoje bumas. Jiems tai yra nematytas dalykas, nes anksčiau sporto žurnalistikoje dirbo tik vyrai. O dabar apie futbolą ir kitas sporto šakas jau kalba ir itin simpatiškos merginos (šypsosi). Žinoma, tik išvaizdos televizijoje nepakaks. Jei neišmanai žurnalistikos, nemoki elgtis prieš kamerą, tavo dienos televizijoje bus suskaičiuotos. Kad ir kokia daili mergina būtum...
 

Paryžiaus nepasiilgsti?

Dabar aš esu labai laiminga. Gyvenu su savo vyru, turiu nors ir labai sunkų, bet mėgstamądarbą. Paryžiuje man trūko saulės, šilumos, o čia, Madride, saulės gal net per daug (šypsosi). Ir Paryžiuje, ir Madride labai brangu, tačiau čia bet kuriuo atveju pigiau nei Prancūzijoje. Ypač patinka ispanų maistas, nors neslėpsiu, kad lietuviškas maistas man iki šiol yra pats skaniausias. Labai jo ilgiuosi (šypsosi).
 

Ispanai neužmiršta Šarūno Jasikevičiaus

O žodis „sportas“ ką reiškia ispanams?

Ispanijoje visos TV naujienų laidos turi sporto rubriką ir ta rubrika dažniausiai yra didesnė už visą bendrų naujienų rubriką. Be to, skaitomiausias šalies dienraštis yra sporto dienraštis. Kalbant apie populiariausias sporto šakas, šiuo metu Ispanijoje kalbama tiktai apie futbolą, Pau Gasolį, Rafaelį Nadalį ir Fernando Alonso. Man visada norisi pacituoti kanalo, kuriame dirbu, direktorių: Pirmiausiai Ispanijai rūpi Madrido „Real“, po to vėl Madrido „Real“ ir galų gale Madrido „Real“. Na, o dažniausiai minimas spaudoje žmogus yra Jose Mourinho. Spaudoje aptarinėjamas kiekvienas jo ištartas žodis, kiekvienas jo padarytas judesys ir taip toliau. O „Real“  sirgaliams jis yra tiesiog Dievas.

Dėl kokios sporto įžymybės ispanai šiuo metu pametę galvas?

Manau, kad dėl P.Gasolio, dėl jo pasiekimų NBA. Pastaruoju metu P.Gasolis stebina savo rezultatais beveik kiekvieną savaitę.

Štai Lietuvoje visą praėjusią ir šią savaitę kalbama apie Šarūno Jasikevičiaus sugrįžimą į „Lietuvos rytą“. Kaip pas jus buvo sutikta ši žinia?

Nepatikėsite, bet apie Š.Jasikevičių aš sužinojau iš Ispanijos spaudos. Visi tik ir rašė, kad  Šaras „vuelve a „Lietuvos rytas“ (Šaras grįžta į „Lietuvos rytą“). Ir visi ispanai, kurie mane pažįsta, iškart pradėjo manęs klausinėti, ką apie tai rašo Lietuvos žiniasklaida. Tikrai jaučiasi, kad Š.Jasikevičius paliko pėdsakų Ispanijoje, nes čia praleido geriausius savo karjeros metus ir čia žaidė savo geriausią krepšinį. Jis čia yra labai mylimas.

Apie Lietuvos krepšininkus žino viską
 

Kokios sporto naujienos iš Lietuvos pasiekia jūsų šalį?

Vienintelės naujienos, kurios pasiekia Ispaniją iš Lietuvos, be abejo, yra apie krepšinį. Ir pasiekia ne tik dėl to, kad Lietuvos krepšinis yra žymus visame pasaulyje, bet ir todėl, kad ispanai labai domisi Lietuvos krepšiniu. Internete net yra forumų, dedikuotų Lietuvos krepšininkams. Apie Lietuvos sportininkus ispanai  beveik nežino nieko, o apie Lietuvos krepšininkus žino viską! Ir ne tik apie žinomus, bet ir apie visai jaunus, tokius kaip Jonas Valančiūnas. Jį jau vadina Lietuvos krepšinio ateitimi (šypsosi).
 

Aistrą Lietuvos krepšiniui Ispanijoje pasėjo mūsų krepšinio legendos?

Taip, nuo tų laikų, kai Madrido „Real“ ekipoje žaidė Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis. Mano vyras daugiau nei prieš dešimt metų parašė knygą, kurioje pasakojo, kad A.Sabonis, R.Kurtinaitis, Š.Marčiulionis, V.Chomičius įkvėpė jį patį gyvenime padaryti ką nors ypatinga. Kai jis man parodė tą knygą, negalėjau tuo patikėti (šypsosi). Beje, šiuo metu jis rašo trečią savo detektyvą, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje, o pagrindinė herojė yra vardu Gintarė (šypsosi).
 

Tiesa, kad net daina „Trys milijonai“ yra mėgstama ir puikiai žinoma ispanų?

Žinoma. Mano viršininkas nuolat klausosi šios dainos. Jis taip ją mėgsta! Be to, jis yra komentatorius ir per pasaulio krepšinio čempionato rungtynes tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tiesioginiame eteryje skaitė žiūrovams šios dainos vertimą.

Vadinasi, kai Lietuva žaidžia ne su Ispanija, ispanai palaiko mūsiškius?
Tuomet visi šioje šalyje gyvenantys žmonės tampa truputį lietuviai ir labai dažnai serga už Lietuvą. Aš nuolat sulaukiu klausimų iš ispanų, kur jie galėtų įsigyti Lietuvos rinktinės marškinėlių, šalikų kitų aksesuarų (šypsosi).

Didžiausi ispanų priešai sporto arenoje – prancūzai

Mūsų šalies futbolas sulaukia bent šiek tiek dėmesio?

Apie Lietuvos futbolą ispanai žino labai nedaug. Žinoma, pažįsta Edgarą Jankauską, Marių Stankevičių. Tuo jų žinios ir baigiasi. Beje, kai Lietuva atvyko į Ispaniją žaisti atrankos rungtynių į 2012 metų Europos čempionatą, maniau, išprotėsiu (juokiasi). Sulaukiau begalės skambučių iš Ispanijos žiniasklaidos, dalijau interviu laikraščiams, buvau pakviesta į dvi radijo laidas, tris kartus kalbėjau televizijoje apie Lietuvos futbolą ir net įrašiau vaizdo klipą „Marca“ interneto svetainei.
 

Sakyk, kas yra ispanų priešai krepšinio, futbolo aikštelėse?

Prancūzai, bet šis priešiškumas yra daugiau iš prancūzų pusės. Ispanai yra labai draugiška tauta (šypsosi). Prancūzai nemėgsta ispanų, nes pralaimi jiems svarbiausiose prancūzams sporto šakose. „Roland Garros“ nuolat laimi Rafaelis Nadalis, dviračių lenktynių „Tour de France“  trofėjai pastaraisiais metais taip pat atitenka ispanams, žaisdami futbolą, krepšinį ispanai taip pat stipresni. Prancūzai dėl to labai nelaimingi (šypsosi).

Dirbs Europos krepšinio čempionate Lietuvoje
 

Na,  baigiant pokalbį pasakyk, kitą vasarą sulauksime tavęs Europos krepšinio čempionate Lietuvoje?

Žinoma! Atvyksiu su televizija „La Sexta“ (šypsosi).
 

Nebus keista dirbti gimtinėje?

Bus labai labai keista. Pirmiausiai dėl to, kad teks gyventi viešbutyje, nors Vilniuje gyvena visa mano šeima (šypsosi). Antra, ne tik teks daug dirbti, bet ir padėti kolegoms išgyventi Lietuvoje (šypsosi).