Lietuvis rūpinosi net karalienės sveikata

Vasario 28 d. sueina lygiai 30 metų nuo Kalgario olimpinių žaidynių uždarymo. Ši olimpiada buvo išskirtinė Lietuvai, nes Kanadoje olimpinių žaidynių čempione tapo Vida Vencienė. Ji Kalgaryje dar pelnė ir bronzą.

16 dienų Kalgaryje liepsnojo olimpinė ugnis, viso pasaulio sporto mėgėjų žvilgsniai krypo į šį indėnų ir kaubojų miestą. Pirmą kartą olimpinės žiemos žaidynės vyko ne 13 dienų, bet trimis daugiau. Šešių sporto šakų varžybose rungtyniavo 1 423 sportininkai (1 122 vyrai ir 301 moteris) iš 57 šalių. 
 

Kai buvo atsisveikinta su svetingąja Albertos provincija, žaidynių dalyviai lyg susitarę sakė, kad 47-ąjį medalį, kuris nepasirodys jokiose varžybų ataskaitose, jie skiria kalgariečiams. 

Du medalius į Lietuvą parvežė dabar Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete dirbanti V. Vencienė, tada atstovavusi daugiausia medalių (11 aukso, 9 sidabro ir 9 bronzos) iškovojusiai SSRS rinktinei. Lietuvė tapo olimpine čempione 10 km distancijoje, o įveikusi 5 km nuotolį iškovojo bronzą. 
 

Ši trenerio Vilmanto Gineito auklėtinė galėjo tapti ir dukart olimpine čempione. Tačiau TSRS sporto funkcionieriai jos nepakvietė dalyvauti estafečių varžybose, kur sovietų slidininkės buvo ryškios šios rungties favoritės. 

Kalgario olimpinėse žaidynėse buvo akredituotas ir ten gyvenantis sporto medicinos bei šeimos gydytojas Jonas Zubis, dirbęs ne tik per varžybas, bet ir su garbingais svečiais. Jam teko rūpintis Danijos karaliene, kad ši olimpiados dienomis gerai jaustųsi. Karalienei truputį sunegalavus, porą valandų Kalgario lietuviui teko pabūti ir jos asmeniniu gydytoju. 

J. Zubiui, dideliam teniso, dviračių sporto, jogos ir kalnų slidinėjimo entuziastui (jis netgi Edmontoną, kur studijavo universitete, iškeitė į Kalgarį, kad galėtų slidinėti), tai buvo pirmosios olimpinės žiemos žaidynės. Iki šių dienų jos jam palieka didžiulį neišdildomą įspūdį. 
 

Gydytojas žaidynių niekada neužmirš ir dėl to, kad per jas iš šio straipsnio autorės pirmąkart išgirdo apie būsimą žmoną – Vilniuje gyvenusią dailininkę Elytę Balkytę. Viengungis medikas susidomėjo pasakojimu apie simpatišką lietuvaitę, paskambino jai, vėliau atskrido į Lietuvą, kur susipažino akis į akį. Jie šeimą sukūrė prabėgus trejiems metams po olimpiados. 

Gydytojo žmona, persikėlusi pas vyrą, buvo ilgametė Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkė, o nuo 2008-ųjų yra jogos, pilateso, zumbos asmeninė trenerė, yra įkūrusi savo lengvojo kultūrizmo studiją, žavisi meditacija, kuri Kanadoje darosi ypač populiari. Laisvalaikiu ji piešia lietuviškus tautinius kostiumus.

Dabar Elytė ir Jonas Zubiai kone kasmet atvyksta į Lietuvą ir visada susitinka su V. Venciene. Beje, su ja gydytojas taip pat susidraugavo per Kalgario olimpines žiemos žaidynes. 

„Kai Vida tapo olimpine čempione, mes iš pradžių nežinojome, kad ji – iš Lietuvos. Ir per televiziją, ir laikraščiuose buvo skelbiama, kad pirmąja Kalgario olimpine čempione tapo Vida Vencene. Pamanėme, kad tai Latvijos sportininkė. Vida nebuvo laikoma favorite, todėl, kai vos tik po olimpinių žaidynių buvo išleista knyga apie olimpiadą, joje net nebuvo pirmosios Kalgario olimpinės čempionės nuotraukos. 

Aš taip pat domiuosi fotografija, niekada nesiskiriu su keliais fotoaparatais, juos nuolat keičiu į modernius, šiuolaikiškus, bet pirmą slidinėjimo varžybų dieną neatvažiavau į Kenmorą, kur vyko slidinėjimo varžybos. Tačiau, kai sužinojau, kad Vida Vencienė yra ne latvė, o lietuvė, per kitas lenktynes jau vykdavau į Kenmorą, esantį apie 100 km nuo Kalgario“, – prisimena pernai 10 dienų Lietuvoje viešėjęs J. Zubis. 

XV olimpinių žaidynių sostinėje išliko jos šerdis – Olimpinė aikštė miesto centre, kur kiekvieną dieną 19 val. prasidėdavo iškilmingas olimpinių žaidynių nugalėtojų apdovanojimas. Į aikštę sugužėdavo dešimtys tūkstančių žiūrovų ir stebėdavo ne tik medalių įteikimo ceremoniją, bet ir porą valandų trunkantį fejerverką. 

Lazerio spindulys Kalgario debesyse raižydavo nugalėtojų pavardes, didžiuliuose ekranuose būdavo atkuriamos čempionų ir prizininkų pergalingos akimirkos, olimpiniai vaizdai, pradedant 1924-aisiais. Nė viena apdovanojimų diena neapsieidavo be dainų, šokių, indėnų pasirodymų. 

„Man dar ir šiandien akyse – iškilmingas žaidynių atidarymas. Brangiausiai, manau, buvo aprengta SSRS olimpinė delegacija: moterys parade žygiavo pasipuošusios kailinukais, pasiūtais iš voveraičių, o vyrai – iš sabalų kailių. Olimpinių žaidynių dienomis Kalgaryje buvo kone pliusinė temperatūra, todėl, kiek teko girdėti, SSRS olimpiečiai tuos kailinukus pardavė vietiniams ir nemažai uždirbo“, – prisimena J. Zubis. 

Jam didelį įspūdį darė ir olimpiniame „McMahono“ stadione dvi valandas trukusi olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, kurioje dalyvavo 7 800 žmonių – iš jų apie 80 proc. buvo Kalgario gyventojai, bei po jų surengta puota: ne tik putojo alus, šaudė šampanas, bet atidarymo ceremonijoje dalyvavę žmonės buvo vaišinami ir bizonienos kepsniais. 

Olimpinė ugnis į stadioną keliavo 89 dienas, ją nešė 6 520 kalgariečių, įveikę 18 tūkst. kilometrų. Pasak J. Zubio, jis ir patikėti negalėjo, kad per iškilmingą žaidynių atidarymą stadiono dangą puošė ne sniegas, o baltas smėlis, žaidynių dalyviams negėlęs kojų.

„Olimpinės ugnies nešimo bumas Kanadoje dar ilgai neslūgo. Prabėgus pusmečiui po jų už tą sportinę aprangą kanadiečiai nepagailėdavo mokėti ir po 5 tūkst. dolerių, kad tik gautų nusipirkti“, – sako gydytojas.

Kalgaryje olimpiečius ypač žavėjo kaubojiška egzotika: drabužiai, kepurės su plunksnomis, kaubojiški odiniai batai, žirgų balnai. Ir, žinoma, olimpinės bazės. Kaip teigia J. Zubis, iš olimpinių bazių dar ir šiandien ypač populiari bobslėjaus trasa, o štai šuolių tramplinas – vienišas, nesulaukia entuziastų, tad jį ketinama nugriauti.

Anksčiau jis, kaip gydytojas, dirbo per įvairias ledo ritulio varžybas, o dabar daugiau nei 20 metų teikia paslaugas per kaubojų varžybas, kurios vyksta vieną kartą per metus liepos mėnesį ir trunka dešimt dienų. Į jas suvažiuoja dalyviai ir viso pasaulio. Pasitaikydavo, kad per dieną tekdavo dirbti net po 12 valandų. 
 

„Dieną vyksta varžybos, o vakarais – įvairūs akrobatiniai pasirodymai, koncertai. Per ilgus darbo metus nepavyko išvengti ir skaudžių akimirkų – patyrę traumas mirė penki kaubojai“, – sako Kanadoje gimęs, bet puikiai lietuviškai kalbantis J. Zubis.

Kalgaris vėl ketina kviestis olimpines žiemos žaidynes – gal net 2026-aisiais. Tikėtina, kad bus griaunamas ir statomas naujas „McMahon“ stadionas.

„Iškils ir kitos naujos sporto bazės, kalnų slidininkus ypač traukia visame pasaulyje garsūs Uoliniai kalnai. 

Kanada garsėja savo ledo ritulininkais, jų varžybos visada gausiai lankomos. Pas mus priimta sakyti, kad anoks tu kanadietis, jei vos gimęs sieki čiulptuko, o ne ledo ritulio lazdos. Juokaujama, kad Kanadoje naujagimiai pirmiausia ne vaikščioti mokomi, o žaisti ledo ritulį. Olimpinių žaidynių metais vien Kalgaryje veikė 32 uždaros ir daugiau nei 300 atvirų ledo ritulio aikštelių, dabar jų dar daugiau. Per XV olimpines žaidynes bilietai į ledo ritulio varžybas buvo išpirkti prieš kelis mėnesius. 

Mes, kalgariečiai, tikimės, kad olimpinės žiemos žaidynės dar kartą pas mus sugrįš. Nebejoju, kad Lietuvos olimpinei rinktinei atstovaus ne viena sportininkė, o bus kokie 10–15 olimpiečių“, – teigia Kanados medikas J. Zubis.