Likimas lėmė treniruoti

Bebaigiantis skaičiuoti 90-tus savo turiningo gyvenimo metus, guvus vyriškis sakė, kad visada buvo veiklus: ne tik dirbo kūno kultūros mokytoju, treneriu, tačiau ir pats žaidė futbolą, krepšinį, ledo ritulį, rankinį. Sportu jis domėtis pradėjo dar mokykloje, tačiau vaikystėje futbolo J. Cesevičius visai nežaidė. Tai, kad Kaune įgijo futbolo trenerio specialybę, jis vadina likimu.

 

Likimas lėmė ir tai, jog 1948 m. gegužės 22 dieną grįždami iš pamokų Linkuvos gimnazijoje sužinoję, kad tėvai ištremti į Sibirą, J. Cesevičius su jaunesne seserimi Veronika savimi turėjo pasirūpinti patys.

 

Likusiems be tėvų vaikams tuomet padėjo netoliese gyvenusi Gaigalų šeima. „Jei ne jie – būtume neturėję net ką valgyti, – sujaudintas prisiminimų sakė senolis. – Baigęs gimnaziją apsistojau pas mamytės brolį, tačiau negalėjome  būti našta kitiems, turėjome kabintis į gyvenimą patys. Metus dirbau Panevėžyje cukraus fabrike, vėliau – durpyne.“

 

Nors J. Cesevičius prisiminė nebuvęs labai geras mokinys, bet žavėjosi Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytoju Gineika. Todėl, kai su seserimi nuvažiavo į Kauną, kur tikėjosi įgyti kokią nors specialybę, eidamas pro Kūno kultūros institutą, pasiryžo studijuoti jame.

 

„Tuo metu stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę, tačiau dar vyko priėmimas į futbolo grupę. Aš iki tol futbolo nebuvau visai pažinęs, bet parašiau prašymą, šiaip taip išlaikiau stojamuosius egzaminus ir pradėjau mokytis būti futbolo treneriu“, – apie netikėtą galimybę, tapusią viso gyvenimo keliu, pasakojo senolis.

 

Tarp bendrakursių buvo futbolą žaidusių, jį išmanančių vaikinų, su kuriais aikštėje J. Cesevičius nekonkuravo – pasakojo, iš pradžių net nemokėjęs spirti į kamuolį. Vėliau pramokęs, tačiau visuomet suprato, kad geru žaidėju nebetaps, nes neturėjo įgūdžių, kuriuos būtina lavinti nuo ankstyvos vaikystės.

 

1953 m. baigęs institutą ir įgijęs kūno kultūros mokytojo ir trenerio kvalifikacijas jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti Utenoje, dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje. Jis prisiminė, kad anuomet mokykloje sporto salės nebuvo, todėl pamokos daugiausia vykdavo lauke.

 

„Dirbti mokytoju man patiko, su vaikais sportuodavome miesto stadione, kuris buvo už dabartinės bibliotekos, ten, kur dabar stovi daugiabučiai namai, – pasakojo jis. – Kai buvo šalta, tekdavo būti labai kūrybiškam, kad mažoje klasytėje sugalvočiau vaikams aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, turėjome tinklinio kamuolį ir nutiesę klasėje tinklą mėginome žaisti.“

 

Netrukus Utenoje pradėjo veikti Utenos vaikų ir jaunimo sporto mokykla, o J. Cesevičius pradėjo sėkmingai treniruoti jaunuosius Utenos futbolininkus. 1961 m. jo auklėtiniai Lietuvos XVI-oje moksleivių spartakiadoje užėmė antrąją vietą.

 

Vos atvykęs į Uteną J. Cesevičius buvo pakviestas į „Utenio“ komandą, kurioje žaidė iki 1958 m. „Tačiau treniruoti vaikus man sekėsi kur kas geriau negu pačiam žaisti, – neslėpė komandos puolėjo poziciją anuomet užėmęs treneris. – Man trūko technikos, kuri įvaldoma vaikystėje. Suaugusio žmogaus koordinacija nebe ta, nepadėjo ir tai, kad daug metų šokau, dalyvavau saviveiklos ansamblyje. Būdavo gėda prieš rungtynių pažiūrėti ateinančius vaikus, kad nesugebu pademonstruoti meistriškumo.“

 

Vyras prisiminė, kad šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pirmoje-antroje lygose žaidusiame „Utenyje“ rungtyniavo vietiniai futbolininkai, kuriems atlyginimai mokami nebuvo, todėl jie turėjo užsidirbti duoną ne futbolo aikštėje. Į treniruotes komanda susirinkdavo tada, kada turėjo laiko, todėl aukščiausių tikslų jai tuomet niekas nekėlė.

 

Miesto stadionui persikėlus į Rašės hipodromo teritoriją, dirbti su vaikais, pasak Cesevičiaus, tapo sudėtinga – futbolininkai treniruotis ir rungtyniauti turėjo nelygioje, dažnai dirvą primenančioje aikštėje, neretai namų rungtynes tekdavo žaisti Vyžuonose. Dėl tokių darbo sąlygų jis atsisveikino su futbolu ir tapo rankinio treneriu bei šio sporto pradininku Utenoje.

 

Išauginęs ne vieną nugalėtoją, čempioną, per gyvenimą surinkęs šūsnį padėkų ir garbės raštų, dabar treneris labiausiai džiaugiasi ne diplomais, o vis retesniais buvusių auklėtinių vizitais ir su nostalgija prisimena buvusius „Utenio“ komandos narius, kurių daugelis jau atgulė amžino atilsio.

 

„Duos Dievas, pavasarį vėl eisiu į stadioną, ne tik rungtynių pažiūrėti – man labai patinka stebėti vaikų treniruotes, – atskleidė J. Cesevičius. – Tuomet prisimenu savo auklėtinius ir mąstau apie tai, kaip būtų buvę gerai, jei mes būtume turėję tokias sąlygas, kokias turi dabartiniai futbolininkai.“