Kovotoja laukia stiprių baltarusės smūgių

„Šįkart namo, į Lietuvą, grįžau stipriai patobulėjusi ir pagaliau jaučiuosi užtikrinta“, – prisipažino kovotoja.

Kovo 17 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje tarptautiniame turnyro „Bushido KOK 2018 Vilnius“ ringe lietuvaitė surems pirštines su grėsminga varžove iš Ukrainos – Tatsiana Firsava.

Pirmiausia, sveika sugrįžusi ilgesniam laikui į Lietuvą. Kaip čia jautiesi? – paklausėme Julijos.
Puikiai. Visur gerai, bet namuose: Lietuvoje, su savo komanda ir treneriu tobulėti ir treniruotis yra geriausia (šypsosi). Labai pasiilgau savo žmonių, po Japonijos daugiau pradėjau vertinti artimus pagal mąstymą žmones. Tik vasaros jau norisi, šalta pas mus.

Ilgai buvai Japonijoje, ko ten išmokai, kas nustebino?
Japonijoje teko po truputį išbandyti įvairių tradicinių kovos menų, tai suteikė daugiau supratimo bendrai apie kovos menus. Geriausia, ką japonai turi iš kovos menų – dziudo. Aš tuo tikrai įsitikinau. Labiausiai mane nustebino, kaip ten yra dirbama su vaikais. Jų vaikai jau nuo mažų dienų yra atsidavę darbui, svajoja apie olimpines žaidynes ir dirba taip, kaip pas mus daugelis suaugusių nenori dirbti.

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad teko įšokti į profesionalų MMA neturint mėgėjų kovų patirties ir savo karjeros pradžioje daugiausiai man trūko ne įgūdžių, o būtent tos patirties, kovos jutimo. Japonijos organizacijos „Seiza“ kovos pagal taisykles buvo labiau artimos mėgėjų MMA taisyklėms, pagal kurias turėjau net 4 kovas praeitais metais. Būtent ten aš pagaliau pajutau savo „žaidimą“, kai kurios svarbius kovos momentus ir kaip kombinuoti tam tikras technikas. Ta patirtis buvo labai svarbi mano tobulėjimui.



Taip pat Japonijoje susipažinau su man nauju kovos menų Lethwei, kilusiu iš Mianmaro. Jį dar vadina brutaliausiu kovinio sporto rūšimi. Taisyklės labai panašios į Lietuvoje puikiai žinomą Muay Thai, bet kovojama be pirštinių, leidžiama smūgiuoti ne tik rankomis, kojomis, alkūnėmis ir keliais, bet ir dar viena, kaip jie vadina – devinta galūne – galva. Ir svarbiausia, kas man patiko, jie neturi šoninių  teisėjų, kurie sprendžia kovos lemtį. Yra tik du būdai nugalėti: jeigu daktaras sustabdo kovą arba nokautas du kartus. Po pirmojo nokauto leidžiama 2 minutes pailsėti ir tęsti kovą. Kitais atvejais yra skiriamos lygiosios, jokių pergalių taškais, jokių teisėjų. Būtent Lethwei gražino mano aistrą smūgiavimui ir norą vėl kovoti pagal vien smūgiavimo taisykles. Man teko garbė kovoti 2 kovas Japonijoje prieš Mianmaro atstoves pagal Lethwei taisykles. Abi kovas laimėjau. Antroji kova buvo dėl titulo. Dabar esu pirmoji Lethwei moterų čempionė.

Kovo 17 dieną Vilniuje kovosi su Baltarusijos kovotoja Tatsiana Firsava. Kaip vyksta pasiruošimas?
Ryte – fizinis pasiruošimas, pagrinde ištvermės treniruotės, vakare – technika ir sparingai. Kažko naujo prieš kovas mokytis yra beprasmiška, nes įgūdžius reikia lavinti tarp kovų ir ilgesnį laiko tarpą, bet prieš kovą yra aštrinama tai, kas jau yra išmokta ir reikalinga tam tikrai kovai.

Ką su treneriu Donatu Uktveriu žinote apie būsimą varžovę? Kokią taktiką ruošite?
Baltarusija turi vieną stipriausių pasaulyje Muay Thai mokyklų, tad iš jų atstovų visada reikia tikėtis solidaus smūgiavimo. Mano priešininkė treniruojasi MMA klube. Taktiką jau turime, ar suveiks, pamatysime. Aš esu pasiruošusi viskam: jeigu reikės smūgiuoti – smūgiuosiu, jeigu reikės imtyniauti – imtyniausiu. D. Uktveris nuo pirmos darbo dienos akcentavo, kad aš turiu būti universali ir jeigu bus būtinybė, galėčiau keisti ir taktiką, ir kovos stilių. Tai yra MMA, reikia mokėti viską ir svarbiausia reikia mokėti prisiderinti prie kovos.

Su kokia komanda darbuojatės prieš kovą?
Ruošiuosi su savo „Fighter House/Roger Gracie Academy Kaunas“ komanda ir treneriu D. Uktveriu. Mes turime puikų jaunimą, kurie jeigu išlaikys tą ugnelę, kurią turi šiuo metu, ateityje sudrebins ne vieną pasaulio areną. O šiuo metu jie yra mano pagrindiniai treniruočių partneriai ir pagalba pasiruošime!

„Siemens“ arena – ką tau reiškia kova prieš tokią didelę žiūrovų minią?
Motyvacija. Galimybė kovoti tokioje arenoje prieš savo žmones – tai yra didžiulė garbė ir tuo pačiu, tai motyvuoja dar daugiau dirbti, nes norisi padovanoti žmonėms kuo geresnes emocijas.

Julija, ar žinai kelią į visų taip išsvajotą UFC?
Šitas klausimas vienu metu yra komplikuotas ir tuo pačiu paprastas. Reikia daug dirbti, laimėti kovas, reikia, kad žmonės apie tave kalbėtų. Skamba paprastai, bet sunkumas yra tame, kad pats MMA pasaulis yra nenuspėjamas – viena klaida kovoje ir ranką jau kelia ne tau. Taip pat daug priklauso ir nuo to, kaip dirba tavo vadyba. Viskas priklauso nuo aplinkybių MMA pasaulyje tuo metu.  Bet tikrai viskas yra įmanoma ir tie kovotojai, kurie jau kovoja aukščiausiose MMA lygose ir yra čempionai, jie yra žmonės, kurių kelias į sėkmę prasidėjo nuo elementaraus darbo sporto salėje.