Vilniečiai pasirengę vėl ropštis iš duobės

Šiemet Lietuva turės naujus šalies tinklinio lygos čempionus. Dvejus metus iš eilės čia dominavusi „Vilniaus Kolegijos-Flamingo Volley“ ekipa šį sezoną neperžengė ketvirtfinalio barjero – vilniečiams kelią pastojo Baltijos tinklinio lygoje žaidusi ir pernai Lietuvos čempionato sidabrą iškovojusi Šiaulių „Elga-Master Idea-SM Dubysa“ komanda.

Iki šiol 6 kartus (2008, 2009, 2011, 2012, 2016, 2017 m.) Lietuvos čempione tapusiai Vilniaus ekipai toks nuosmūkis tampa tarsi tradicija – jis pasikartoja trečią kartą per pusantro dešimtmečio skaičiuojančią komandos istoriją.

„Tai yra tarsi puodynė – mes ją pildome, treniruojamės, užauginame žaidėjus ir tada mums prireikia didesnės, tačiau jos nerandame ir su turimais resursais visas mūsų įdirbis išbėga per kraštus, - vaizdžiai situaciją nupasakoja „Vilniaus Kolegijos/Flamingo Volley“ ekipos įkūrėjas ir treneris Vasilijus Burakinskis. – komandoje užauginti žaidėjai privalo save realizuoti aukštesniame lygyje, todėl dalis išvažiuoja į užsienį, dalis pereina į kitas ekipas, yra ir tokių, kurie nematydami perspektyvų tiesiog nustoja sportuoti, o man tenka pradėti auginti naują komandą, o tai užtrunka 2-4 metus“.

Treneri, kokius prieš sezoną kėlėte tikslus savo komandai? - paklausėme V. Burakinskio.
Mūsų komandos tikslai visada būna maksimalus, bet šiais metais sezoną pradėjome be biudžeto ir su nauja komanda, kurios žaidėjai dar nėra įpratę nulemti mačo baigties ir jas laimėti, dėl to stabiliai varžytis arba dominuoti čempionate buvo sudėtinga. Po sėkmingų atkarpų rungtynėse nuolat sekdavo prastesnės, o pastarųjų buvo daugiau. Mums taip vis susiklosto ir istoriškai, kad trejus metus iš eilės čempionais tapti nepavyksta. Ankstesnių mūsų kartų (1983-1985 m. ir 1991-1992 m. gimimo) tinklininkai puikiai žaidžia kitose komandose, keliose Lietuvos ekipose jau puikiai įsitvirtina ir 1997-1998 m. gimę žaidėjai. Nepamenu kitos kartos, kuri turėtų tiek daug savo atstovų Lietuvos vyrų tinklinio čempionate. Šiais metais man buvo labai svarbu, kad „Flamingo Volley“ žaidėjai išmoktų kovoti nepaisydami aplinkybių, o tai, sakyčiau, iš dalies pavyko.

Ar nebuvo sunku prikalbinti žaidėjus žaisti kone už dyką?
Su dauguma šių vyrukų kartu dirbame nuo jų paauglystės. Vaikinai patys parodė iniciatyvą tobulėti toliau, norėjo dalyvauti čempionate, todėl man tik reikėjo tik prisidėti prie to. Man labai svarbu dirbti su žmonėmis, kurie nori eiti pirmyn kartu.

Ar galėtumėte išskirti geriausias ir blogiausias sezono rungtynes?
Nenoriu išskirti kažkurių rungtynių. Šis sezonas buvo prastas dėl vienos priežasties – mūsų atlikto darbo apimtis ir jo našumas treniruotėse. Praėjusiais metais mes per kelias dienas padarydavome tiek, kiek šiemet geriausiu atveju per savaitę. Vaikinai turėjo mokytis, studijuoti, dirbti, kartais treniruotėms ir laiko per daugiausiai nelikdavo. Šiomis aplinkybėmis sportas natūraliai yra trečias žmogaus prioritetas. Mūsų sezono rezultatai galėjo būti ir geresni, tačiau tam reikėjo dirbti kur kas daugiau.

Buvote per plauką, jog iš kovos dėl Didžiosios taurės pašalintumėte vėliau turnyrą laimėjusią Marijampolės „Sūduvą“.
Taip, penktajame sete pirmavome 14:10. Reikėjo nepadaryti vieno prasto veiksmo, kai pirštų galais užkabinome į sieną paleistą kamuolį arba trijų gerų veiksmų po to. Tas rungtynes pralaimėjome patys –  prastų sprendimų buvo daug ir nebuvome verti patekimo į finalo ketvertą.



Sezonui artėjant prie kulminacijos pasikvietėte tris legionierius iš Baltarusijos. Ar pasiteisino šis sprendimas?
Tai nebuvo didelė investicija. Su naujais žaidėjais sutariau, kad jų uždarbis priklausys nuo komandos rezultatų rungtynėse. Vilniuje jie gyveno tik pusantros savaites, dar dviem savaitgaliams  iš Minsko atvykdavo tik į rungtynes. Antrą kartą būdamas tokioje pačioje situacijoje elgčiausi taip pat. Sezono pabaigoje galėjome sustiprinti ekipą, nes prie mūsų prisidėjo verslininkas Gintaras Vyšniauskas ir jo įmonė „Ekliptika“. Gautas lėšas išnaudojome maksimaliai tam, kad pasiruoštume atkrintamosioms varžyboms ir įveikti ketvirtfinalio barjerą. Kaip matėme, trūko nedaug – dar bent pusantros savaitės treniruočių kartu, daugiau susižaidimo ir serija su Šiaulių komanda galėtų pasibaigti kitaip.

Kokia ketvirtfinalio serija buvo žiūrint iš jūsų perspektyvos?
Tai buvo dvejos pakankamai geros ir vertingos rungtynės. Abejose gerai pakovojome ir abejose šiauliečiai buvo labiau verti pergalės. Prisiminus mačą Vilniuje, penktojo seto pradžioje padarėme dvi klaidas „pliuso“ situacijose, kurios, mano nuomone, nulėmė mačo baigtį. Šiauliuose pirmasis setas buvo apylygis, bet jo baigtį nulėmė Arno Rumševičiaus padavimai. Antrajį setą laimėjome mes, bet tai kainavo daug jėgų. Galiausiai trečiajame sete vėl kabinomės į pergalę, bet šiauliečiai kelias sudėtingas situacijas užbaigė sėkmingai, o mes kelis kartus vėl suklydome ir perimti iniciatyvos jau nesugebėjome. Turiu pasikartoti – seriją laimėjo to labiau verta, rimčiau šį sezoną dirbusi ir geriau žaidžianti komanda.

Kokia situacija šiuo metu yra su Vilniaus miesto savivaldybės pagalba jūsų komandai?
Per pastaruosius du sezonus iš pateiktų projektų savivaldybei gavome 10 500 eurų. Būtų džiugu, jei ateityje bendradarbiavimo su miestu situacija pagerėtų. Labai norėčiau, kad sostinėje turėtume aiškius sporto komandų finansavimo kriterijus.

Pastaraisiais metais, neskaitant šių, mūsų rezultatai buvo labai geri ir Lietuvoje, ir Baltijos lygoje. Į namų rungtynes ateidavo šimtai žiūrovų, o varžybų transliacijas stebėjo iki 6000 tūkstančių žmonių.

Džiaugiuosi, kad Jonavoje yra puiki sistema, kai miestas skiria papildomą paramą už laimėtus čempionatus arba užimtas prizines vietas. Gerai dirbant papildomus finansus galima sėkmingai panaudoti kad augti toliau ir išvengti atvejų, kai vėl viską tenka pradėti iš pradžiu.

Taip pat norėčiau, kad Vilniaus vaikai, žaidžiantys tinklinį, turėtų kažkokią siekiamybę, komandą, į kurią jie norėtų ir galėtu patekti. Kodėl jie baigę sporto mokyklas, į kurias savivaldybė investuoja nemažus resursus, yra priversti išvažiuoti į kitus miestus ar net šalis? Tai, mano manymu, nėra gerai. Čia kalbu apie vyrų, bet ir moterų tinklinį sostinėje – galėtume nuolat turėti stiprias vyrų ir moterų tinklinio komandas o jų pagrindą sudarytų vilniečiai.

Šio reikalo kaina – ne milijonas ar pusė vienam ar kitam klubui. Tinklinio pinigai yra kur kas mažesni – užtenka 50-80 tūkst. miesto paramos labai sėkmingam klubų gyvavimui. Įsivaizduokite, kas būtų, jei iš mūsų šalies klubų išimtumėme miestų paramą – kur ir kokioje situacijoje šios ekipos būt dabar?

Kokie yra artėjančio sezono planai?
Vystytis ir stiprėti. Pradedame dirbti su žmonėmis, kurie padės mums rinkodaroje. Gerinsime vadybą. Reikia padaryti darbą, kurio anksčiau nepadariau. Tikimės grįžti į Baltijos lygą ir joje kautis bei į Vilnių susigrąžinti Lietuvos čempionų titulą. Per 2-3 mėnesių pamatysiu, ar šiuo metu ruošiami darbai atneš rezultatų aikštelėje.

Kaip manote, kas taps šiųmečio Lietuvos tinklinio čempionato nugalėtojais?
Tiek, kiek teko matyti komandas, kiek teko su jomis varžytis, tai manau, kad tikrasis finalas įvyks jau pusfinalyje tarp Marijampolės ir Šiaulių ekipų. Šios poros nugalėtojai, manyčiau, laimės ir finalą, o pralaimėjusi komanda iškovos bronzos apdovanojimus.