Treneris išpranašavo olimpinį auksą

Kitąmet sausio pradžioje sukaks 10 metų, kai mirė slidinėjimo treneris Vilmantas Gineitas, išugdęs Kalgario olimpinę žiemos čempionę Vidą Vencienę 

Šiam treneriui atminti nuo 2010-ųjų rengiamos jo vardo slidinėjimo taurės varžybos, kuriose jėgas bando visi pajėgiausi įvairaus amžiaus grupių Lietuvos slidininkai. 

Praėjusį šeštadienį Ignalinoje vykusiose taurės varžybose jėgas bandė apie 90 sportininkų. 

SURADO. V.Gineitas - vienas tų, kurio dėka jo auklėtinė V. Vencienė pasiekė tokių įspūdingų laimėjimų. Nors Lietuva galėjo neturėti olimpinės slidinėjimo čempionės.

Atvykusi iš Ukmergės r. studijuoti į tuometį Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą, Vida Mogenytė (Vencienė) teikė gražių vilčių bėgimo trasose. 

Būsimąją olimpinę čempionę viliojo ir slidinėjimas. Lietuvos slidinėjimo moterų rinktinės vyr. treneris V. Gineitas ją netrukus prikalbino stoti studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą. 

Tačiau egzaminų dieną talentinga sportininkė nepasirodė. Prasidėjo jos paieškos, jų  iniciatoriumi buvo V. Gineitas. 

„Į kitą sportininkę, iškrėtusią man tokią kiaulystę, būčiau ranka numojęs. Tačiau su Vida taip pasielgi negalėjau.  Neleido sąžinė - jaučiau, kad mano rankose gali suspurdėti neeilinis talentas. Todėl ir ryžausi Vidos ieškoti, ją suradau gimtajame Ukmergės rajone. Išsikalbėjome, Vidai pasakiau, kad ji gali tapti gera slidininke. Sportininkė sugrįžo į Vilnių, įstojo studijuoti ir treniruotis mano grupėje. Tas mokinės neatsargus vėjavaikiškas žingsnis galėjo brangiai kainuoti – Lietuva galėjo neturėti olimpinės čempionės ir prizininkės“, - tada sakė V. Gineitas. 


 

IŠPRANAŠAVO.  SSRS slidinėjimo rinktinės treneriai, su specialistų grupe atvykę stebėti olimpinių žaidynių, iš Kalgario vykdami į Kenmorą, kur vyko slidinėjimo varžybos, surengė lažybas, kas laimės moterų 10 km distancijos lenktynes. 

V. Gineitas buvo vienintelis, kuris tvirtai tikėjo, kad nugalės jo mokinė V. Vencienė, puikiai pasirengusi kovoms. 

Kaip didžiausią relikviją olimpinės čempinės treneris į namus parsivežė laimingąjį olimpinį bilietą, su kuriuo jis pateko į stadioną ir matė auksinį Vidos finišą. Už šią mokinės pergalę V. Gineitui buvo suteiktas SSRS nusipelniusio trenerio vardas. 

Jis  Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneriu tapo 1979-aisiais, kai estafetę perdavė jo treneris, ilgametis šalies rinktinės treneris Juozas Skernevičius. 
 

Jaunasis treneris rinktinei vadovavo iki 1995-ųjų. Kaip Lietuvos olimpinės rinktinės slidinėjimo treneris, V. Gineitas dalyvavo Albervilio ir Lilehamerio olimpinėse žiemos žaidynėse, kuriose lenktyniavo V. Vencienė. 

PAŠAUKIMAS. „Aš buvau laimingas, dirbdamas slidinėjimo treneriu. Dažnai savęs klausdavau, kodėl pasirinkau šį darbą ir jo neiškeičiau į jokį kitą, kaip padarė buvę mano kurso draugai, su kuriais mokiausi Vilniaus pedagoginiame institute. 

Nebuvau karštakošis ir maksimalistas, viską darydavau iš lėto, gerai pagalvojęs ir apmastydamas. 

Būdavo sunku ar nesunku, niekada į galvą nešaudavo mintis, jog reikėtų pabandyti laimę kitur. Kuo sunkiau, tuo man būdavo geriau.
 

Daug laiko tekdavo praleisti treniruočių stovyklose ir varžybose Krasnojarske, Sverdlovske, pripratau prie sniego, speigų, atšiauraus klimato, apšerkšnijusio miško.   Dar tada, kai aktyviai sportavau, žavėjausi savo trenerio Juozo Skernevičiaus ištikimybe slidinėjimui, dideliu optimizmu, nors kasmet keiksnodavome lietuviškąsias žiemas, kurios griaudavo mūsų gražiausias pilis“, - kalbėdavo įžymusis treneris. 

PAVYDAS. Olimpinės čempionės treneris iš praktikos žinojo, kad parengti Lietuvos slidinėjimo rinktinės narį nebuvo sudėtinga, bet rinktinėje juos vėl reikėdavo pradėti daug ko mokyti iš naujo. 

„Sportininkas augdamas turi pereiti iš vienos pakopos į kitą, pakeisti ne vieną, o keletą trenerių.  Nesutinku su tais kolegomis, kurie teigia, jog galima dirbti ir su pradedančiaisiais, ir su rinktinės slidininkais. 
 

Vienas olimpinės čempionės, žinoma, neišugdysi. Kai kas man netgi pavydėdavo, jog aš – Vidos Vencienės treneris, padėjau jai užkopti ant olimpinės pakylos. Ne, tikrai ne vienas ją išugdžiau ir, paėmęs už rankutės, vedžiau į tą laimės žiburį. Buvo ir Romualdas Glazauskas, ir Vilniaus pedagoginis institutas, Kūno kultūros ir sporto komitetas, SSRS rinktinės treneriai“, - kalbėjo V. Gineitas.
 

SIBIRAS. Jis ir pats buvo neblogo meistriškumo slidininkas. 1972-1978-aisiais atstovavo Lietuvos rinktinei.  1974 m. ir 1976 m. per Lietuvos čempionatus laimėjo vieną sidabro ir du bronzos medalius. 
 

Sportuodamas ir dirbdamas treneriu, V. Gineitas labai norėjo aplankyti Krasnojarsko kraštą, kur Kazačinsko rajone Osinovkos kaime 1954-ųjų sausio 7-ąją gimė. 

Tačiau aplankyti gimtąsias vietas, kur Angara įteka į Jenisejų, su taip pat Sibire gimusius kitu Lietuvos rinktinės slidininku Romu Puišiu vis pritrūkdavo laiko, ir savo svajonės neįgyvendino.

Lietuvos nusipelnęs treneris ir Lietuvos nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas V. Gineitas mirė po sunkios ligos, būdamas 55-erių.  
 

*  *  *

Šių metų V. Gineito taurės varžybose nugalėtojais tapo: 1 km – vilnietis Ignas Rakštelis (antras buvo keturių olimpinių žiemos dalyvio Ričardo Panavo sūnus Pijus Panavas), 3 km – vilnietis Kasparas Misiūnas, 3 km – anykštėnas Edvinas Šimonutis,  7,5 km – SK „Snaigė“ slidininkas Timofejus Kaznačenka.

10 km distanciją vienodu rezultatu (per 27 min. 2 sek.) baigė broliai Mantas ir Tautvydas Strolios, o trečias buvo anykštėnas Lukas Jakeliūnas (27 min. 14 sek.).