Kasmet – vis nauji iššūkiai

Kaune ketvirtą kartą buvo surengtas Olimpinio švietimo forumas, kuriame dalyvavo apie daigiau nei 400 trenerių, mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų pedagogų, savivaldybių atstovų.

Viena šio renginio organizatorių, LTOK Olimpinio švietimo direkcijos direktorė Vita Balsytė pasidžiaugė, kad renginys turi nuolatinius dalyvius, jų įvairių projektų narius, su kuriais nuolat bendraujama  ir kurie iki šiol dalyvavo visuose keturiuose Olimpinio švietimo forumuose.

„Jie jau gyvena su mumis ir mūsų ritmu. Tačiau matėme ir nemažai naujų veidų,  dalyvių geografija buvo labai plati. Tai ypač džiugino“, - sakė V.Balsytė.  

Kasmet nėra lengva sugalvoti temą, kurią renginio metu nagrinėjame, taip pat sukurti struktūrą, kuri būtų naudinga ir įdomi pedagogams, treneriams, kitiems forumo dalyviams. 
 

Mūsų laukė nemažas iššūkis. Galvodami apie forumo pagrindinę temą, atsižvelgiame į tai, kokie yra poreikiai ir kokia gali būti tos temos nauda dalyvausiantiems žmonėms. 

Buvo šiek tiek neramu, ar mūsų pasirinkta tema „Visi skirtingi, bet stiprūs kartu“ sudomins susirinkusiuosius, gal salėje bus žmonių, kurie nedirba su neįgaliaisiais ir ta tema jiems neaktuali. Tačiau mūsų nerimas nepasiteisino.  

Forumas sutraukė apie 430 dalyvių, susidomėjimas buvo didelis, netgi anksčiau numatyto laiko turėjome baigti registraciją, nes norintieji jau nebetilpo. 

Forumą vertinu teigiamai. Aišku, tobulėti visą laiką yra kur. Vertindami pernykštį forumą, žiūrėjome, kaip šiemet jį būtų galima organizuoti geriau ir įdomiau. 

Pakeitėme šiemetinio forumo struktūrą. Vyko daugiau diskusijų, buvo daugiau pranešėjų. Džiaugiamės, jog sulaukėme gerų atsiliepimų. 

Renginys buvo naudingas, buvo galima pasirinkti vienus ar kitus pranešimus, diskusijas. Žmonės tai galėjo rinktis jau renginio metu. Tarkime, pasiklausius vienos diskusijos pusę valandos, buvo galima nueiti pasiklausyti kitos. 

Apie tai galvojame ir svarstome. Tačiau jeigu renginys vyktų dvi dienas, iškiltų nemaža dalyvių apgyvendinimo problema. 
 

Mūsų renginys yra nemokamas, dauguma jo dalyviai – pedagogai. Žinant jų nedideles pajamas, pedagogai susidurtų su problema važinėti pirmyn ir atgal. 

Todėl mūsų tikslas – per vieną dieną organizuoti renginį, kuris duotų  maksimalią naudą ir kad jis dalyviams nebūtų finansine našta.  

Buvau viena tų, kuri sudarė programą, todėl, manau, visi pranešimai, kuriuos skaitė Didžiosios Britanijos, Etiopijos, Prancūzijos ir Lietuvos lektoriai, buvo įdomūs. 
 

Džiaugiamės, kad šiemet prie mūsų renginio prisijungė sporto šakų federacijos, diskusijose dalyvavo treneriai. 

Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko ekspertės iš Didžiosios Britanijos Kat Southwell pranešimas. 

Didžioji Britanija yra viena pasaulio sporto lyderių, ten didelis dėmesys skiriamas ir didžiajam, ir masiniam sportui, ir neįgaliesiems sportininkams. Britų patirtis mūsų auditorijai buvo labai svarbi.
 

Kartu džiaugiamės ir mūsų pranešėjų pasisakymais, jie visi skatino žmones judėti. Įdomus buvo programos „Krepšinio galia“ koordinatoriaus Armino Vareikos, pasidalijusio savo darbo patirtimi Zimbabvėje, pranešimas.

Mums daug padeda ir įdomūs buvo mokymų vadovų Donato Petkausko ir Nerijaus Miginio pranešimai. 

Savo pranešimą pristatė ir Kauno kolegijos Sporto vadybos katedros vedėjas Andrius Brusokas, kuris kalbėjo apie vieną europinį integruoto futbolo projektą. 

Visiems patiko ir trys diskusijos bei 11 pranešimų, kuriuos pristatė universitetų, mokyklų, darželių  pedagogai. 

Turėjome puikius moderatorius, savo srities specialistus Ritą Stankevičiūtę ir Robertą Petrauską. 

Kiekviena diskusija atitiko pagrindinę temą. Buvo diskutuojama su sportininkais, ekspertais, su kuriais buvo galima giliau paliesti galimybes, kaip sportą panaudoti integruojant į visuomenę žmones, kurie mažiau sportuoja ar nėra fiziškai aktyvūs.
 

Buvo kalbama apie tai, kaip gauti finansavimą. „Decathlon Lietuva“ vadovas prancūzas Nicolas Fogola kalbėjo apie tai, kaip įmonėms svarbu finansuoti socialų sportą.
 

Vyko diskusija su treneriais, kurie buvo skirtingų sričių ir pažiūrų. Jie kalbėjo apie trenerio ir pedagogo vaidmenį įtraukiant žmones į sportą. 

Pats sunkiausias ta prasme, kad pirmą kartą buvo tiek daug dalyvių ir pranešėjų, diskusijų. 
 

Tačiau mes, ketvirtą kartą organizuodami šį renginį, jau įgijome nemažai patirties, reaguojame į situacijas, dalyvių poreikius. 

Mes vertiname kiekvieną renginį, prašome dalyvių, kad jie pareikštų savo nuomonę apie renginį. Tik baigę vieną forumą, jau pradedame galvoti apie kitą. Labai džiaugiamės, kad mums visą laiką padeda kolegos iš LTOK. 

Visą laiką kritiškai vertinu kiekvieną savo darbą. Nors renginys ir pavyko, jį tikriausiai vertinčiau aštuonetu.  
 

Jeigu jį įvertinčiau devynetu ar dešimtuku, tai nebūtų kur tobulėti. Dabar eiti į priekį turime kur. 

Paskutinę dieną vyko sportininkų diskusija, kurioje dalyvavo Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, kiokušin karatė atstovė Rūta Brazdžionytė ir lengvaatletis Tomas Bardauskas. 
 

Pastaruosius du sportininkus pakvietėme tik iš vakaro. Mat toje diskusijoje turėjo dalyvauti buvę irkluotojai Donata Karalienė ir Jevgenijus Šuklinas, tačiau dėl objektyvių priežasčių jie negalėjo atvykti. Tačiau džiugu, jog išgelbėjo kiti sportininkai, kurie puikiai sudalyvavo ir tie, kas klausėsi diskusijos, išgirdo įdomių įžvalgų.  
 

Turiu kelias mintis, tačiau reikia palaukti dalyvių apklausos rezultatų. Jie turėtų  įvertinti šiemetinį forumą ir, gal būt, pasiūlys rekomendacijų ateities temoms. 
 

Turime daug renginių, skirtų fiziniam aktyvumui ir ugdymui per sportą, tačiau tenka konstatuoti, jog mūsų vaikai, jaunimas ir suaugę žmonės nėra pakankamai fiziškai aktyvus. 

Manau, kad kitąmet būtų galima apie tai diskutuoti, turėtų būti orientuojamasi į mokyklas ir ikimokyklines įstaigas.      

Aktyviems reikia būti ne tik per kūno kultūros pamokas ar per pratybas, bet nuolat. Tas sėdimasis mūsų gyvenimo būdas turi keistis: fiziškai aktyvūs turi būti ne tik vaikai, bet ir mokytojai.