Olimpinės svajonės neatsisako

Lietuvos žirginio sporto sąjungos (LŽSS) prezidentas Gediminas Gutkauskas, pasakodamas apie savo sporto šakos padėtį Lietuvoje, turi priežastį šypsotis: nors žmonių Lietuvoje mažėja, bet šios sporto šakos atstovų – ne. Gal net atvirkščiai – daugėja. „Daugėja mėgėjų, daugėja žirgynų – stato naujų, plečia esamus, varžybų dalyvių irgi daugėja. Šiuo atžvilgiu labai skųstis negalime“, – pripažįsta LŽSS prezidentas. 
 

Skaičiuojant mėgėjus ir profesionalus – visus tuos, kurie ateina į žirgynus, susidaro apie 1700 šios sporto šakos entuziastų. Didesnių ir mažesnių privačių žirgynų prezidentas suskaičiuoja netoli šimto. Valstybiniai yra trys – Sartų, Nemuno ir Vilniaus. „Yra dar Baisogaloje, bet ten daugiau žemaitukai, ne sportiniai žirgai“, – paaiškina G.Gutkauskas. 

Lietuvos žirgynuose yra tarptautinio lygio žirgų. Štai kovo pradžioje Lenkijoje vykusiame CSI3* Pasaulio taurės etapo Centrinės ir Vidurio lygos Šiaurės sublygos finale Danielius Gutkauskas su savo žirgu Lotus 6 buvo septintas tarp 143 duetų. 

„Žirgai yra vokiški, belgiški ar olandiški. Jie gimsta vienoje ar kitoje šalyje, bet pagrindinis kraujas tas pats visame pasaulyje“, – apie globalizaciją, neaplenkusią ir žirginio sporto, prasitaria pašnekovas.

Lietuviai stipriausi yra konkūruose. LŽSS prezidentas vardija ne vieną pajėgų Lietuvos raitelį: Andrius Petrovas, Danielius Gutkauskas, broliai Matas ir Kristupas Petraičiai, Irmantas Grikienis, vis dar kovoja ir jaunimui nenusileidžia balandžio pradžioje 60 metų jubiliejų švęsiantis Zigmantas Šarka. Perspektyvi sportininkė Monika Paulauskaitė, kuriai gruodžio pabaigoje suėjo 17 metų. 
 

„Ir ji pirmą kartą kvalifikavosi pasaulio reitingo lentelėje. Manau, dar šiais metais ją išvysime tarp lyderių Lietuvoje. Monika turi labai stiprią komandą: ir žirgų, ir trenerį, ir aptarnaujantį personalą – daktarą, arklininką, autovežį“, – vardija G.Gutkauskas. 

Po trejų metų pertraukos į didįjį sportą sugrįžo ir jo sūnus Benas Gutkauskas, kuris iš lietuvių prieš šią pertrauką buvo pasiekęs geriausių rezultatų – 2012 m. iškovojo aukščiausią apdovanojimą, tapdamas Centrinės Europos lygos nugalėtoju, buvo prasibrovęs tarp pajėgiausių šimto planetos sportininkų ir liko per žingsnį nuo Londono olimpinių žaidynių.  

„Benas buvo pasitraukęs, nes sakė, kad su mūsų turimomis lėšomis pasiekė viską, ką galėjo, daugiau pasiekti buvo neįmanoma, nes viskas brangu. Be to, norėjo pailsėti. Bet dabar vėl pasiilgo sporto, mato šviesą tunelio gale, yra perspektyvų, yra jaunų gerų žirgų, taigi bandome laimę toliau“, – apie sūnaus norą vėl dalyvauti varžybose prasitaria tėvas.  

Ar sunku raiteliui po trejų metų pertraukos grįžti į didįjį sportą? „Kadangi pagrindinis fizinis krūvis tenka žirgui, tai jeigu raitelis turi jausmą, supratimą, jam gerai formai pasiekti reikia gal pusmečio ar metų. Svarbiausia – turėti keturkojį draugą, parengti jį, kad tave neštų ir būtų toks stiprus, jog galėtų šokti per pačias aukščiausias kliūtis“, – žirginio sporto subtilybes dėsto G.Gutkauskas. 

Žirginio sporto atstovai turi gražią tradiciją per olimpiečių palydas į žaidynes įteikti jiems pasagą – nuo seno žinomą laimės simbolį. O kada jie ne tik pasagą įteiks, bet į olimpinę šventę drauge išlydės ir savo sporto šakos atstovą?  

„Mes stengiamės kiekvienais metais tą padaryti. Bet į Pasaulio taurės finalą iš mūsų zonos, 16 valstybių, gali pakliūti tik trys sportininkai. Ir mes per pastaruosius aštuonerius metus jau tris kartus buvome pakliuvę. Tai daug, nes ten iš viso dalyvauja tik 30 sportininkų. Taigi atranka sudėtinga – vyksta 15 etapų, tūkstančius kilometrų reikia su žirgais nukeliauti, kad turėtum šansą patekti į finalą. Į olimpiadą konkurencija dar didesnė: iš mūsų zonos, kur jau 29 valstybių atstovai, pakliūva vos du raiteliai. Patekti į olimpiadą itin sudėtinga, bet įmanoma. Tik reikia turėti noro, žirgą ir finansų. Raitelių Lietuvoje yra, o mūsų sportas ilgaamžis. Londone, regis, vyriausias raitelis buvo 72 metų – tokio amžiaus japonas dailiojo jojimo rungtyje dalyvavo. Mes rankų nenuleidžiame“, – patikina G.Gutkauskas. 
 

Vienintelė bėda – žirgai. Tie, kurie gali šokti Pasaulio taurės etapuose, kainuoja milijonus. „Kur dar autovežiai žirgams vežioti ir taip toliau, o Sporto departamentas mus skriaudžia, viskas iš privačių lėšų... Bet einame į priekį: pamaina auga, turime daug gerų žirgų, bet jie kol kas jauni – penkerių–septynerių metų, o aukščiausio lygio varžybose dalyvauti reikia 10–16 metų žirgų. Turim auginti, kantriai laukti ir dirbti“, – sako LŽSS prezidentas.  

Olimpinė atranka žirginio sporto atstovams prasidės 2019-aisiais. Olimpinę atranką reikės įveikti ne tik raiteliui, bet ir žirgui. „Paskelbiamos varžybos, kuriose vyksta atranka. Nustatomi kriterijai – tam tikrą aukštį, tam tikrą konkūrą žirgas turi įveikti, sakykim, su vienu metimu. Taip žirgas įveikia kvalifikaciją, o raitelis mažiausiai turi būti pakliuvęs į pasaulinio reitingo šimtuką. Tada iš raitelių imamas tas, kurio reitingas aukščiausias ir kurio žirgas turi daugiausiai kvalifikacijos taškų“, – sudėtingą sistemą dėsto G.Gutkauskas. 

Kalbėdamas apie kitas olimpines rungtis G.Gutkaukas sako, kad dailiojo jojimo sritis turi perspektyvų. Džiugina šios rungties atstovės Sandros Sysojevos rezultatai, taip pat Raimonda Palionytė. „Perspektyvi Barbora Jakilaitė – tai viena jauniausių ir perspektyviausių raitelių. Stumiamės į priekį, nestovime vietoje“, – patikina LŽSS vadovas. 
 

Trečioji olimpinė rungtis – trikovė. Kol kas ji Lietuvoje išplėtota silpniausiai. G.Gutkausko manymu, tai lemia šios rungties specifika: „Anksčiau buvo bėda dėl trasų, dabar trasą lyg turime, bet sportininkų nėra daug, nes tai specifinė rungtis, kur žirgai ir žmonės patiria daugiausia traumų. Atrodo, jau pasiruošei žirgą, jau jis gali startuoti – ir, žiūrėk, trauma, visas tavo darbas nueina šuniui ant uodegos. Vėl reikia laukti arba turėti stiprią pamainą – kokius penkis žirgus, kad galėtum dalyvauti varžybose. Stipriausias trikovės rungtyje yra Aistis Vitkauskas. Jis šiuo metu gyvena, dirba ir treniruojasi Danijoje, dalyvauja varžybose, turi ambicijų iškovoti olimpinį kelialapį.“ 

Kovo pradžioje Lenkijoje vykusios vienos svarbiausių šio sezono varžybų Lietuvos raiteliams buvo sėkmingos. CSI3* Pasaulio taurės etapo Centrinės ir Vidurio lygos Šiaurės sublygos finale sudėtingiausioje „Grand Prix“ rungtyje geriausiai sekėsi D.Gutkauskui su žirgu Lotus G – jie galutinėje rezultatų lentelėje  užėmė 17 vietą. Dar vienoje vidurinio rato rungtyje (kliūčių aukštis – 140 cm) D.Gutkauskas su antruoju savo žirgu Ciola 2 užėmė septintą vietą. 
 

Mažojo rato rungtyje (kliūčių aukštis – 130 cm) sėkmė lydėjo A.Petrovą su žirgu Lašas bei Gediminą Paškevičių su Quattra. Abu duetai liko per žingsnį nuo nugalėtojų pakylos: A.Petrovas užėmė ketvirtą vietą, G.Paškevičius – penktą. Mažojo rato rungtyje startavusi jaunoji M.Paulauskaitė su žirgu Lordanos As liko šešta. 

„Tai vienos svarbiausių varžybų šį sezoną, todėl džiugu, kad jos buvo sėkmingos mūsų raiteliams. Jiems teko varžytis su stipriais varžovais, todėl neabejoju, kad įgyta patirtis, sportinis azartas juos įkvėps“, – džiaugiasi G.Gutkauskas.

Šiemet Lietuvoje bus surengti du Pasaulio taurės etapai. Tai maksimumas, kiek gali surengti viena valstybė. Tad šiemet žirginio sporto entuziastus pasižiūrėti į geriausius raitelius kvies Palanga ir Šiauliai. 

„Susirinks visi mūsų pagrindiniai Centrinės ir Vidurio Europos raiteliai, nes visi renka taškus, gaudo tokias varžybas, ne visi gali papulti į jas, nes yra atranka, dalyvių skaičius ribojamas – kiekvienai šaliai gali atstovauti tik po keturis sportininkus. Suvažiuoja latviai, estai, rusai, lenkai, baltarusiai, čekai, vengrai – visi iš šios zonos. Tiesa, neaišku, kaip jie gegužės mėnesį bus pasiruošę varžyboms, nes po žiemos išeiti į lauką – skirtumas didelis. Tad dar nežinia, kokios bus formos raiteliai, kas atvažiuos – paraiškos dar siunčiamos“, – paaiškina G.Gutkauskas. 

Raiteliai Palangoje, tiksliau, šalia jos esančiuose Dargužiuose, rinksis gegužę. Čia tokio lygio varžybos vyks pirmą kartą. O štai Šiaulių universali arena žirginio sporto atstovų Meka virs spalį. Joje Pasaulio taurės etapas vyks jau septintą kartą. 

Šiauliuose rengiamos varžybos turi dviejų žvaigždučių kategoriją. Organizatoriai intensyviai ieško galimybių pakelti varžybų lygį ir prie dviejų žvaigždučių pridėti dar vieną. „Tada būtų daugiau reitinginių konkūrų, Lietuvos raiteliai galėtų kvalifikuotis Pasaulio taurės reitingų lentelėje, nes mes neribojame dalyvaujančių lietuvių skaičiaus. Pasikeistų prizinis fondas ir iš karto atvažiuotų stipresnių raitelių, pakiltų visas varžybų lygis“, – aiškina pašnekovas. Bet ar pavyks pakelti Šiauliuose rengiamų varžybų lygį, priklausys nuo to, kaip seksis rasti rėmėjų. 

Prakalbus apie finansus LŽSS vadovo veidas niaukiasi – be rėmėjų pagalbos nebūtų įmanoma ne tik šių varžybų surengti, bet ir apskritai kultivuoti žirginio sporto Lietuvoje. „Departamentas šiemet iš biudžeto skyrė 10 tūkst. eurų. Tiek reikia nuvažiuoti į vienas ar dvejas varžybas komandai – keturiems sportininkams. O štai suorganizuoti uždarose patalpose Pasaulio taurės etapą kainuoja apie 150 tūkst. eurų. Jau nekalbu apie tai, kad dar visą administraciją reikia išlaikyti, varžybas rengti ir panašiai“, – atsidūsta LŽSS vadovas.  

Metinis LŽSS biudžetas – 40 tūkst. eurų, nes 30 tūkst. eurų skiria Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Tiesa, kišenę dar papildo Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas, tačiau jo skiriamos lėšos yra tikslinės – sporto inventoriui ir įrangai įsigyti skirta 19 tūkst. eurų, dar 1,5 tūkst. eurų skirta sporto visiems plėtotei.