„Finansiniai lygos reikalai yra stabilizuoti“

Nuo šių metų kovo Lietuvos futbolo A lyga turi naują vadovą. Lygos direktoriumi tapo 37-erių Rytis Davidovičius.

Organizaciniais A lygos darbais T. Davidovičius užsiėmė jau nuo žiemos, dar prieš jos pirmenybių startą vasario pabaigoje. Tada kalbėjo, kad sutartį su klubų asociacija pasirašys vėliau, kai didysis darbymetis šiek tiek atslūgs.
 

Naujasis lygos vadovas Lietuvos sporto visuomenėje labiau siejamas su regbiu, nes yra ir šalies Regbio federacijos prezidentas. Net ir ėmęs vadovauti futbolo lygai, R. Davidovičius nežada atsisakyti posto regbio federacijoje.

Kaip futbolo žmogus, R. Davidovičius yra geriausiai žinomas Vilniaus futbolo mėgėjų bendruomenėje. Toli gražu ne pirmus metus jis sėkmingai žaidžia mėgėjų klube – trečiosios lygos „Navigatorių“ komandoje.

Tarptautinio įmonių susivienijimo „Lewben Group“, kurio specializacija – investicijos, finansų valdymas ir konsultavimas, Manilos filialo vadovas R. Davidovičius gana dažnai verslo reikalais keliauja ne tik į Filipinus, bet ir į kitas Rytų Azijos šalis. Vis dėlto yra įsitikinęs, kad suspės dėmesio skirti viskam: verslui, regbiui, A lygai ir „Navigatoriams“.

Futbolas mano gyvenime atsirado anksčiau nei regbis. Nuo šešerių metų žaidžiu. Turėjau su futbolu susijusių svajonių, bet dešimtoje klasėje visą dėmesį sutelkiau į mokslus ir futbolas tapo puikiu pomėgiu. 
 

Šiaulių, Kauno sporto mokyklų ekipose, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto komandoje, o po to – Sekmadienio futbolo lygos klube „Navigatoriuose“. 
 

Aukštų laimėjimų nėra. Kauno sporto mokykloje žaidžiau trenerio Antano Komskio komandoje, ji tapo savo metų Lietuvos čempione. Vėliau buvo kelios pergalės universitetų čempionate, kol pagaliau atradau savo gyvenimo klubą „Navigatorius“.

Esu vilnietis. Gimiau Vilniuje. Kai man buvo šešeri, tėvai persikėlė į Šiaulius, gavo darbus ten. Vėliau persikėlėme į Kauną, kai man buvo 12 metų. Būdamas 24-erių grįžau į Vilnių. 

Taip, lankydavausi A lygos mačuose, rinktinės kovose, tarptautiniuose turnyruose. Labiausiai sergu už visus mūsų klubus ir rinktines tarptautinėse varžybose. Įskaitant mūsų klubo ir bendrąsias treniruotes, rungtynes, stebimas įvairiausias rungtynes, su pačiu futbolu per savaitę praleidžiu apie 20–30 valandų. 

Regbis yra be galo puikus žaidimas. Lietuviai yra pasiekę skambių pergalių Europoje, pagerinę pergalių iš eilės pasaulio rekordą. Manau, tai didelis Lietuvos turtas. O dėl to, kas kam trukdo ar netrukdo, manau, galima visur suspėti, daug padaryti, svarbiausia – vidinė motyvacija. 
 

Abi sporto šakos kovoja dėl jaunimo dėmesio, dėl infrastruktūros, dėl finansinės motyvacijos treneriams suteikimo galimybių, žiūrovo. Kita vertus, pasaulyje yra gana daug klubų, kurie sugeba savo struktūroje turėti dešimtis skirtingų sporto šakų. Futbolas daug populiaresnis Lietuvoje nei regbis, bet šį lydi kur kas didesnė sėkmė. Nors jį ir žaidžia mažiau žmonių, sąlygos net dar prastesnės. Viskas yra vidinė dirbančių kiekvienoje sporto šakoje žmonių motyvacija. Ją turint ir jai degant, galima kalnus nuversti. 

Nemanau, kad Lietuvos futbolo populiarumas smunka. Galbūt jaučiama neviltis, noras iškovoti daugiau pergalių, didžiuotis savo rinktine. Bet iškovojus vieną, kitą pergalę, ypač tarptautinėje arenoje, stadionai vėl būna pilni žiūrovų – supranti, kad futbolo populiarumas nesmunka. Žiūrovai neateidami, pykdami išreiškia savo poziciją. Tai natūralu ir sveika. Juk kalbame apie profesionalų sportą. 
 

Žinoma, norėtųsi, kad žiūrovai būtų besąlygiškai atsidavę, t. y. net ir esant nesėkmių, bet, manau, tai kultūros dalis. Ir tai natūralu. Mes esame tokie ir nereikia to gėdytis. Kai iškovosime pergalių, žiūrovai tai įvertins. 

Jeigu atsakymas būtų ne, tai kam deginti savo laiką? Nematau prasmės daryti tik tam, kad daryčiau arba dėl tuščios garbės. 
 

Tik reikia apsibrėžti, ką reiškia išpopuliarinti. Kad surinksime po 10 tūkst. žiūrovų į savo būsimus stadionus per kiekvienas rungtynes? Manau, tai tikrai nebus greitai. Bet ar žmonės gali žinoti ryškiausias lygos žvaigždes, ar gali daugiau žiūrovų stebėti transliacijas? Manau, kad taip. 
 

Finansiniai lygos reikalai yra stabilizuoti. Taip, matome galimybių padidinti finansus iš komercijos. 

Manau, dėl rezultatų ir infrastruktūros. Kai lyja ant galvos ar sninga, tikrai neisi į stadioną. Bet tik duok gerą varžovą, gerą lygį, žiūrovas tikrai įvertins. Viskas labai susiję. 
 

Ne, tikrai regbis neaplenkė futbolo žiūrovų skaičiumi. Regbis Lietuvoje yra nišinis sportas. Kad jis taptų nacionaliniu, reikia ne 250–300 tūkst. eurų federacijos biudžeto, bet prirašyti bent jau dar vieną nulį. Tada galima jau populiarinti, investuoti. Šiuo metu stengiamės pasiekti maksimumą su esamais ištekliais. Kiekvieno regbio klubo vadovo, rėmėjo, trenerio, žaidėjo, vaikų tėvelio dėka tai pavyksta. 

Darbų visur užtenka. Tiesiog kartais leidi sau neobjektyviai, remiantis jausmais, pasirinkti. Regbio TOP lyga yra gerose Justino Vasiliausko, Irmanto Kukulskio ir komandos rankose. Nenoriu jiems trukdyti.
 

Šiuo metu kelionėms į Aziją skiriame mažiau laiko. Daug darbų pasidarome čia: Lietuvoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Naudojame technologijas ir klausimus sprendžiame per atstumą. Bet važinėti tikrai teks, todėl ir noriu, kad A lygoje dirbtų žmonės, kurie žino, ką reikia daryti, nori tai daryti, kad, ar man esant, ar nesant, darbai vyktų.

Užsiimate investicijomis. Gal galite rasti įmonių Azijoje, kurios būtų suinteresuotos investuoti į Lietuvos futbolą ar regbį?
Dėl Azijos pinigų į sportą konkuruoja visas pasaulis, tačiau neseniai centrinė Kinijos valdžia uždraudė savo piliečiams investuoti į dalį sektorių. Vienas jų – sportas. 
 

Taip. Neseniai gimė trečioji atžala. Šeimai esu labai dėkingas, kad ji leidžia būti tokiam, koks esu: elgtis nelogiškai ir įgyvendinti jai nesuprantamas svajones.