Iki svajonės trūko milimetrų

Lietuvos ledo ritulio rinktinė į pirmąsias kovas tarptautinėje arenoje pasaulio čempionatuose stojo dar 1938 metais, o iš viso mūsų ledo ritulininkai pasaulio čempionatuose jau dalyvavo 25 kartus. Artimiausiu metu jums siūlysime prisiminti įsimintiniausius pastarojo dvidešimtmečio čempionatus, o šiandien kviečiame prisiminti 2016 metų pasaulio čempionatą, kai daugybės žaidėjų neturėjusius, tačiau puikų pasirodymą surengusius lietuvius nuo patekimo į aukštesnį divizioną skyrė keli milimetrai.

 

Prieš 2016 metų pasaulio čempionatą Lietuvos rinktinėje kone kasdien buvo galima išgirsti apie naujus nuostolius. Anksčiausiai paaiškėjo, jog rinktinėje nebus Dainiaus Zubraus – su San Chosė „Sharks“ klubu jis pateko į NHL atkrintamąsias varžybas, kuriose jam pavyko nukeliauti iki pat finalo, tačiau jame triumfuoti lietuvio ekipai nepavyko. Dėl sutarties su ta pačia „Sharks“ komanda rinktinėje tais metais nebuvo ir Manto Armalio, kuris tuo metu intensyviai ruošėsi galimybei debiutuoti stipriausioje planetos lygoje.

 

Tuo rinktinės nuostoliai toli gražu nesibaigė: dėl chroniškų traumų ir vėl į nacionalinę ekipą negalėjo atvykti Tadas Kumeliauskas, o puolimo grandyje taip pat nebuvo dar keturių žaidėjų (Dariaus Pliskausko, Edgaro Rybakovo, Dovydo Kulevičiaus ir Andrejau Židkovo). Praretėjo ir gynybos grandis, kurioje nebuvo trijų žaidėjų (Tomo Vyšniausko, Petro Nausėdos ir Justino Vėželio), tad į čempionatą vyko vos šeši nominalūs gynėjai.

 

Iškritus dešimčiai žaidėjų, savo šanso sulaukė jaunimas: pirmą kartą į rinktinę buvo pakviesti keturi jaunimo rinktinės lyderiai – vartininkas Artūras Pavliukovas bei puolėjai Ilja Četvertakas, Emilijus Krakauskas ir Artūras Laukaitis.

 

Su daugybe netekčių susitaikiusi rinktinė į čempionatą vyko nekeldama aukštų tikslų: rinktinės treneris Berndas Haakė prieš pirmenybes vylėsi, jog rinktinei pavyks išsilaikyti šiame divizione, o apie medalius prieš čempionatą jis kalbėti nesiryžo.

 

„Pirmos dvejos rungtynės su Estija ir Rumunija pademonstruos, kas iškris iš diviziono. Estai mus įveikė olimpinėje atrankoje, rumunai net ir turint D. Zubrų mums buvo sunkus varžovas Vilniuje vykusiame čempionate, tad laukia ypatingai sunkus čempionato startas. Kuris gali nulemti ir pabaigą. Didžiosios Britanijos, Ukrainos ir Kroatijos rinktinės yra gerokai pajėgesnės už likusias tris ekipas. Laukia įdomios kovos ir aistruoliams nuo to tik smagiau“, - prieš čempionatą atsargiai kalbėjo vokietis.

 

Pirmojo mačo pradžia galėjo patvirtinti šias negandas: varžovai atakavo kur kas dažniau, o Robertas Rooba 10 minutę galiausiai pramušė A. Pavliukovo gynybą ir pasiuntė įvartį į lietuvių vartus. Nepaisant sunkios pradžios atjaunėjusi rinktinė ginklų nesudėjo ir išnaudoję savo galimybes jie pelnė du įvarčius ir dar pirmajame kėlinyje persvėrė mačo rezultatą lietuvių naudai: pasižymėjo Mauras Baltrukonis ir Ugnius Čižas.

 

Antrojo kėlinio pradžioje mūsų šalies atstovai estus nubaudė net ir turėdama vienu žaidėju mažiau (įvartį pelnė Danielius Bogdziulis), o nepaisant dar vieno R. Roobos įvarčio, įsibėgėję lietuviai ir toliau siuntė ritulius į varžovų vartus. Fantastiškai daugumoje žaidęs Nerijus Ališauskas du kartus nubaudė varžovus už jų pražangas, o Paulius Gintautas po įvartį pridėjo žaidžiant lygiomis sudėtimis bei turint mažumą. Čempionato pradžioje iškovota skambi pergalė 7:2 prieš estus beveik iš karto leido rinktinei atsipalaiduoti – užtikrinta pergalė beveik užtikrino rinktinės vietą IB divizione, o per likusius mačus jiems teliko pabandyti pakovoti dėl aukštesnių pozicijų.

 

Geriausiu mačo žaidėju buvo pripažintas sėkmingai vartus gynęs rinktinės debiutantas A. Pavliukovas, kurio su komandos draugais jau kitą dieną laukė Rumunijos ekipa. Jei pirmajame mače vartininkui teko gerokai paplušėti, tai antrose rungtynėse smūgių į jo vartus buvo gerokai mažiau. Kur kas daugiau laiko puolime praleidę lietuviai provokavo varžovų pražangas, o per pirmąsias vienuoliką minučių jiems pavyko įgyti dviejų įvarčių persvarą, kai tiksliai smūgiavo Povilas Verenis ir Mindaugas Kieras. Nors pirmajame kėlinyje rumunams kiek netikėtai pavyko sušvelninti rezultatą, į mačą sugrįžti mūsų šalies atstovai jiems neleido: dar kartą šiame čempionate daugumoje pasižymėjo N. Ališauskas, po įvartį pridėjo ir Arnoldas Bosas bei Artūras Katulis, o nugalėtojas dvejonių nekėlė dar gerokai iki finalinės mačo sirenos: Lietuvos rinktinė iškovojo pergalę 5:1.

 

Po mačo kalbinti rinktinės strategas B. Haakė bei per dvi dienas tris kartus pasižymėjęs N. Ališauskas sutartinai teigė, jog pirmąsias dvi pergales lėmė trenerių reikalavimų išpildymas ir komandinis žaidimas.

 

„Noriu pažymėti kad žaidėme kaip komanda. Vyrai vykdė visas užduoti, todėl ir rezultatas geras. Varžovai nėra silpni, jiems ruošėmės daug, tad ir vaizdas aikštelėje tenkino“, - po mačo kalbėjo B. Haakė.

 

„Pildėme visus trenerių reikalavimus, nedarėme klaidų ir buvome geresni už varžovus visur.“, - treneriui antrino N. Ališauskas.

 

Trečiose turnyro rungtynėse lietuvių laukė kur kas rimtesnis varžovas – vieni iš turnyro favoritų britai, kurie prieš šią akistatą turėjo ir papildomos motyvacijos. Dar praėjusiais metais jiems norint patekti į IA divizioną paskutiniame mače tereikėjo įveikti lietuvius, tačiau mūsų šalies atstovai pateikė sensaciją 3:2 palauždami varžovus ir atimdami iš jų aukso medalius, patys iškovodami bronzą.

 

Nuoskaudų Didžiosios Britanijos rinktinė nebuvo pamiršusi: savo darbą pradėjusi dviem įvarčiais pirmajame kėlinyje, britai visiškai nužudė lietuvius per kitas dvidešimt minučių pelnydami dar šešis įvarčius ir pasiųsdami Lietuvos rinktinę į nokautą. Rinktinei šiame mače nesisekė ne tik gynyboje, kur buvo praleisti aštuoni įvarčiai, tačiau ir puolime: vos dešimt smūgių atlikę lietuviai patyrė vieną skaudžiausių pastarųjų metų pralaimėjimų – 0:8.

 

Po tokio pralaimėjimo nenuostabu, jog po mačo vyravo nykios nuotaikos, o A. Katulis duodamas interviu atsiprašė visų Lietuvos gerbėjų už tokį rinktinės pasirodymą ir vylėsi, jog čempionatą rinktinė užbaigs kitokiu žaidimu.

 

„Aš nežinau kas atsitiko komandai. Kai toks rezultatas, žaidėjai pradeda smegenų ieškoti ne ten kur reikia ir prasideda grubus žaidimas. Atsiprašau sirgalių už tokį žaidimą ir tikimės atsigauti rungtynėse su Ukraina ir Kroatija“, - po dvikovos sakė A.Katulis.

 

Veterano pasisakymas neliko tik tuščiais žodžiais: jau kitame mače su ukrainiečiais išvydome visiškai kitokią Lietuvos rinktinę: drausmingai gynyboje žaidę lietuviai vengė nereikalingų pražangų, o pasiaukojamas žaidimas gynyboje leido sėkmingai stabdyti Ukrainos rinktinės atakas. Deja, tačiau per pirmus du kėlinius savo progų neišnaudoję lietuviai antrojo kėlinio pabaigoje praleido Jurio Petrangovskio tikslų smūgį, kuris nubraukė sunkų darbą per pirmuosius du kėlinius.

 

Nepaisant to, jog lietuviai iki tol niekada nebuvo įveikę ukrainiečių ir jie turėjo įvarčio deficitą, trečiajame kėlinyje Lietuvos rinktinė pademonstravo charakterį: po visą aikštę varžovus spaudę mūsų šalies atstovai galiausiai pasiekė savo, kai kiekybinę persvarą Ugnius Čižas pavertė išlyginamuoju įvarčiu. Po išlyginamojo įvarčio lietuviai kantriai gynėsi bei laukė savo progos kontratakose, kurią 50-ąją minutę fantastišku smūgiu maksimaliai išnaudojo Donatas Kumeliauskas, po kurio įvarčio ukrainiečiai buvo pasiųsti į šoko būseną. Nepaisant ukrainiečių bandymų šturmuoti lietuvių vartus, nieko pavojingo per likusį mačo laiką jie sukurti nesugebėjo ir po mačo Lietuvos rinktinė neslėpdama emocijų šoko pergalės šokį.

 

„Emocijos lipa per viršų. Turime auksinius berniukus ir auksinę komandą. Nežinau komandos, kuri galėtų atsitiesti po pralaimėjimo 0:8 ir iškovoti istorinę pergalę. Nuostabu. Pavyko atsigauti 200 procentų, žaidėme kiekvienas už kiekvieną. Rytoj žaisime su kroatais, kovosime dėl pergalės ir žiūrėsime, kokia situacija bus po šių rungtynių“, - po mačo neslėpdamas emocijų kalbėjo geriausiu mačo žaidėju pripažintas U. Čižas.

 

Apie auksinę komandą Lietuvos rinktinės puolėjas kalbėjo ne veltui: prieš paskutinį turą lietuviai dar turėjo vilčių pakovoti ir dėl aukso medalių, o šias viltis realybe pavertė Ukrainos rinktinės pergalė prieš Didžiąją Britaniją. Į paskutinį čempionato mačą lietuviai keliavo žūtbūtinės pergalės nuotaikomis: pergalė per pagrindinį laiką atneštų mūsų šalies atstovams auksą, kai tuo tarpu pralaimėjimas po 60 minučių reikštų tai, jog lietuviai liktų be medalių.

 

Namuose rungtyniavę kroatai taip pat nebuvo linkę likti tuščiomis, tad susitikime nuo pat mačo pradžios įsivyravo bekompromisė kova. Su didžiuliu spaudimu geriau pirmajame kėlinyje susitvarkė šeimininkai kroatai, kurių gretose paskutinę kėlinio minutę mačo įvarčių sąskaitą atidarė natūralizuotas kanadietis Michaelas Glumacas, kuris pasinaudojo kiekybine persvara.

 

Kaip jau ne kartą buvo galima pastebėti šio turnyro metu, puikiai fiziškai pirmenybėms pasiruošę lietuviai įpusėjus rungtynėms perėmė iniciatyvą į savo rankas ir nepaisant to, jog antrajame kėlinyje įvarčių pelnyta nebuvo, Lietuvos rinktinė vis labiau didino spaudimą varžovams. Vis neišnaudojant savo progų rungtynių laikas vis labiau tirpo, kol vėl sužibėjo D. Kumeliauskas, kuris pasinaudojęs varžovų klaida likus penkioms minutėms išlygino mačo rezultatą. Jau po dviejų minučių auksinę progą gavo A. Bosas, kuriam pritrūko šiek tiek tikslumo, kad iš kelių metrų nuginkluotų varžovų vartininką, o galiausiai pagrindinis rungtynių laikas baigėsi lygiosiomis 1:1, kurios leido aukso medaliais džiaugtis Ukrainos rinktinei, lietuviams palikus pirmenybių bronzą.

 

Pratęsimo metu susimušė M. Kieras ir kroatas Igoris Jacmenjakas, o šią mini dvikovą užtikrintai laimėjo Lietuvos rinktinės veteranas, kuriam po šio mačo teko įgyvendinti duotą pažadą: lietuviams laimėjus medalius jo laukė barzdos skutimas.

 

„Sunku pasakyti, ko pritrūko iki aukso. Gal truputį tikslumo, gal sėkmės. Tačiau ir trečioji vieta mums, iš kurių mažai kas tikėjosi medalių, labai geras rezultatas. Tokią sėkmę lėmė žaidėjų drausmė ir nurodymų vykdymas, kuriuos mums davė treneriai“, - po mačo per daug neliūdėjo Vytautas Jagelavičius.

 

Prieš čempionatą viena iš pirmenybių autsaiderių laikyta Lietuvos rinktinė įrodė, kad begalinis atsidavimas, kantrybė ir kruopštus darbas gynyboje gali padėti kovoti ir su kur kas garsesniais varžovais.

 

Lietuvos rinktinėje 2016 metais į priekį rinktinę vedę naujosios kartos atstovai yra pasiruošę dar kartą pabandyti sukurti istoriją ir pasaulio čempionato IB divizione jie sieks Kauno „Žalgirio“ arenoje susirinkusiems žiūrovams padovanoti ne tik įvarčių, pergalių bei teigiamų emocijų, tačiau ir kovos dėl galimybės iškovoti auksą bei pakilti laipteliu aukštyn.