Gyvenimo kelyje – istoriniai žingsniai

„Pasakiau sau – reikia greičiau bėgti iš Vilniaus, čia nuo ryto iki vakaro gatvėse kamščiai, nėra kur mašinos pasistatyti, kvėpuot nėra kuo. Ir nuo šio sausio gyvenu Vidiškėse greta Ignalinos – nusipirkau čia butą. Vaizdai aplinkui puikūs, švarus oras, ežeras čia pat, niekas nelipa ant galvos“, - teigė Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynių siela vadinamas Algimantas Kepežėnas.
 

Jis su slidėmis nuo kalnų yra leidęsis visuose žemynuose, net Afrikoje ir Antarktidoje.

Balandžio 8 d. Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos (PLKSMA) prezidentas šventė savo 80-metį. Ir net sulaukęs tokio amžiaus tebekuria tolimų kelionių planus.

„Prieš porą metų su senais kelionių draugais buvome Aliaskoje, tiesa, ten jau neslidinėjome. Dabar yra minčių nukeliauti į Grenlandiją, Islandiją, Špicbergeno salą. Tik nežinia, ar šiuos planus pavyks įgyvendinti“, - dėstė buvęs sportininkas, dėstytojas, treneris ir sporto mokslininkas.

Jis buvo vienas pagrindinių idėjos rengti Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynes autorių. Svajonė sukviesti kalnų slidinėjimą mėgstančius lietuvius iš visų pasaulio kampelių į vieną vietą pirmą kartą išsipildė 1991 m. liepą ant Elbruso šlaitų Kaukaze.

Vėliau žaidynės po du kartus vyko Australijoje (1997 m. ir 2013 m.) ir JAV (2001 m. ir 2009 m.), po sykį – Kanadoje (1995 m.), Prancūzijoje (2004 m.), Italijoje (2007 m.). O 2017 m. Lietuvos ir išeivijos kalnų slidininkai pirmąkart susirinko Lietuvoje, Druskininkų „Snow Arenoje“. 

„Žaidynės užsienyje jau nebevyks, nebėra prasmės jų ten rengti. Nes jau ir mūsiškiai nelabai nori važiuot, ką jau kalbėti apie išeivius. Praėjusią vasarą į Druskininkus jų irgi nedaug susirinko. Nebėra tos dvasios“, - apgailestavo PLKSMA vadovas.

Ne vieną Lietuvos čempioną treniravęs specialistas slidinėti išmokė ir visus keturis savo vaikus – tris sūnus ir dukterį. „Jau turiu net devynis anūkus ir penkis proanūkius. Jauniausioji anūkė tik nesenai pradėjo vaikščioti“, - džiaugėsi A.Kepežėnas.

1938 m. balandžio 4 d. Kaune gimęs A.Kepežėnas 1960 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (KKI), kur įgijo fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę. 1960–1962 m. dirbo Šiaulių muzikos technikume kūno kultūros dėstytoju, 1962–1966 m. – Kauno politechnikos institute Probleminėje ultragarso laboratorijoje vyr. moksliniu bendradarbiu, inžinieriumi, 1966–1976 m. – KKI vyr. dėstytoju. Nuo 1976 m. Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ėjo vyr. dėstytojo pareigas. 1987 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 
 

1984 m. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) eksperimentinės medicinos mokslinio tyrimo institute A. Kepežėnas apgynė biologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Paskelbė per 80 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, jam suteiktos vieno mokslinio išradimo ir 14 racionalizacinių pasiūlymų autorinės teisės. Parašė knygas „Sporto biomechanika“ (2006 m.), „Sportininkų širdies adaptacijos fiziniams krūviams vertinimas ritmografijos metodu“ (1990 m.). Daug prisidėjo prie Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės mokslinių tyrimų.

A. Kepežėnas buvo ilgametis Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas, o 2007 m. išrinktas PLKSMA  prezidentu. Jis yra Lietuvos olimpinės akademijos narys, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo dr. Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose sumanytojas, asmeniškai pasodinęs čia daugiau nei šimtą ąžuolų Lietuvos išeiviams ir jų artimiesiems, žuvusiems pasipriešinimo kovose, atminti.

PLKSMA vadovas apdovanotas Lietuvos Respublikos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto komandoro ženklu, trimis medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto „Olimpine žvaigžde“, sporto draugijos „Žalgiris“ Garbės ženklu.

Kaip Elbrusas, ant kurio vyko pirmosios bendros visų pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynės, yra tapęs neatsiejama lietuvių kalnų slidinėjimo istorijos dalimi, taip ir A. Kepežėnas visam laikui įėjo į Elbruso slidinėjimo istoriją. Būtent jis buvo tarp pirmųjų lietuvių, dar 1971 m. nusileidusių su slidėmis nuo aukščiausios Europos viršukalnės. 

Žinoma. Tai nepamirštami įspūdžiai. Aš ir Antanas Varanka, kurį visi vadina Toniu, Kaukaze dirbome kalnų slidinėjimo instruktoriais. Visa vietos valdžia mus pažinojo. 1971-aisiais nusprendėme, kad galime nuo viršūnės nusileisti slidėmis. Šiai idėjai įgyvendinti pasikvietėme iš Lietuvos mano klasės draugą alpinistą Algirdą Briedį, prie mūsų dar prisijungė trys vietos instruktoriai. Kadangi žiemą kopimai į Elbruso viršūnę buvo uždrausti, teko sugalvoti kokį nors pretekstą, tad kopimo datą priderinome prie revoliucijos vado Vladimiro Lenino gimtadienio balandžio 22-ąją, nes ant Elbruso yra atnešta nedidelė jo statulėlė. Iš anksto parašėme į Nalčike esantį komunistų partijos komitetą, kad norime V. Lenino gimtadienio proga nunešti gėlių. Gavę leidimą patraukėme į žygį. 
 

Pasikėlėme iki keltuvo viršaus, vėliau palypėjome iki bazės „Prijut 11“. Vieną dieną paskyrėme aklimatizacijai – užkopėme į 5100 m aukštį ir nusileidome atgal, pernakvojome „Prijut 11“, o kitą dieną patraukėme į viršūnę. Paskui nuo jos nusileidome su slidėmis iki nakvynės vietos, dar kartą pernakvojome ir grįžome į apačią, kur ta proga buvo surengta didžiulė šventė, filmavo televizija, šmirinėjo būrys fotokorespondentų ir operatorių. Žurnalistus sukvietė Tonio draugė Jelena Leontjeva. 

Slidinėju nuo mažens. Pirmiausiai atsistojau ant pačiūžų gimtajame Kaune. Jas specialiais varžtais reikėdavo pritvirtinti prie batų. Tas pačiūžas gavau gal ketvirtoje klasėje. Vieną dieną po lijundros viskas pasidengė ledu. Net į pamokas nenuėjau – daviausi su pačiūžomis aplink mokyklą Panemunėje. Neapsikentusi mokytoja paprašė kitų vaikinų, kad atimtų iš manęs pačiūžas. Jie sugavo mane, paguldė ant stalo, tačiau negali nuimti pačiūžų – neturi specialaus raktelio. Visgi kažkaip numovė jas ir mokytoja ilgokai neatidavė. Grąžino tik vėliau, kai nunešėme skerstuvių.
 

Su pačiūžomis lėkdavome nuo kalniukų, per tramplinus. Slidžių tada neturėjome. Pamenu, Panemunėje žiemą niekas kelių nebarstė, sniegas buvo privažinėtas kaip ledas. Pasidarydavome iš vielos kablius, užsikabindavome už automobilio ir važinėdavome, kol nugriūdavome ant nosies. Kai jau pradėjau slidinėti, slides darydavausi pats – paimi puodą verdančio vandens, tinkamą lentą, truputėlį ją išdroži, nusmailini galą, įkaitini, užlenki ir lieka galas užlenktas. Vėliau diržą prikali – ir viskas, jau su apkaustu. 
 

Kai įstojau į Kūno kultūros institutą, antrame kurse prasidėjo slidinėjimo stovyklos. Mums davė medines, kaustytas „Mukačevo“ slides su spyruoklėmis priekyje. Įpratus čiuožti pačiūžomis, nebuvo sunku pereiti ant slidžių. Dalyvavau aukštųjų mokyklų varžybose, slalomo rungtyje. Tik neprisimenu, kelintas finišavau. Su bėgimo slidėmis nešliuožiau – man patiko tik leistis nuo kalnų. Todėl gana greitai išvažiavau į Karpatus, vėliau slidinėjau Kaukaze. 
 

Be slidinėjimo, užsiėmiau ir alpinizmu. Nuo 1962 m. septynerius metus rimtai buvau atsidėjęs šiai sporto šakai, „turiu“ apie 25 viršūnes. Tačiau viskam savo laikas. Vasaromis kopdavau į kalnus, o pusę žiemos slidinėdavau Karpatuose. 
 

Kalnų slidinėjimu susidomėjo nemažai studentų, daug ką atsiviliojome į Kauną. Kauno kūno kultūros instituto (dabar  Lietuvos sporto universitetas) slidininkai varžydavosi su vilniečiais. 
 

Kai persikėliau į Vilnių, Pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) turėjau puikų auklėtinių kolektyvą. Pedagoginį institutą baigė daug gabių mano mokinių kalnų slidininkų: Miroslavas Urbonavičius, Romualdas Stankevičius, Paulius Augūnas, Rūta Skernevičiūtė-Dadelienė, Jurijus Švecovas, Diana Jonkutė-Žymančienė, kiti. Iš tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto anuomet Lietuvos studentų čempionų taurė svetur neiškeliaudavo.

Mane traukia šis kraštas, nes Ignalinos slidinėjimo bazėje esu praleidęs labai daug laiko per treniruočių stovyklas. Ir turistiniai žygiai su studentais vykdavo Ignalinos ežerais vasarą. 
 

Šią žiemą buvau nuvažiavęs į slidinėjimo centrą, kai ten vyko draugijos „Žalgiris“ žiemos žaidynės. Buvau į jas pakviestas kaip svečias.

Netoli manęs Vidiškėse gyvena mano senas bičiulis, Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynių daugkartinis dalyvis Liucijus Laužikas, sugrįžęs iš Airijos. Susitinku ir su buvusiais bendradarbiais. 

Beje, iš Vidiškių kilęs biatlono olimpinis čempionas Algimantas Šalna.