"Šalis be stadiono"

Google paieškoje suvedus žodžius „Nacionalinis stadionas“, Wikipedia pasiūlo trumpą šio „reiškinio“ aprašą ir nuotrauką. Joje tik kranai ir stadiono griaučiai. Iki skausmo visiems žinoma realybė. Dar neseniai atrodė, kad šis vaizdas ims keistis, matėme naujų projektų vizualizacijas, skaitėme ir apie numatomų darbų trukmę. Širdis džiaugėsi.

 

Geros žinios sklido ir iš Kauno, kur labai intensyviai vyko S. Dariaus ir S. Girėno stadiono pasiruošimas rekonstrukcijai.

 

„Kone vienu metu galėjome turėti du modernius sporto, meno, sveikos gyvensenos, verslo ir laisvalaikio kompleksus didžiuosiuose miestuose. Būtent taip apibrėžiu šiuos kompleksus, nes juose numatyta daugybė įvairių veiklų, renginių. Didžioji dalis jų kuria vertę vietos bendruomenėms, verslui“, – teigė Rytis Davidovičius, Lietuvos futbolo A lygos vadovas. Visgi abu projektai sustabdyti, tolimesnis jų likimas nusikėlė į kabinetus, teismus.

 

„Niekaip nesuprantu, kaip matant prastėjančią lietuvių sveikatą, didėjantį mirtingumą susijusį su mažu fiziniu aktyvumu, nuolatinę gėdą dėl sporto bazių tarptautinių renginių metu, mes sugebame susikoncentruoti į smulkmenas ir stabdyti tokius reikšmingus procesus. Tai netgi ne pinigų klausimas, statyboms jų yra, bet ginčai, siauras mąstymas, vidinės pjautynės, pavydas lemia apgailėtiną reprezentacinių objektų padėtį. Prisiminkime, kad ruošiantis 2011 metų Europos krepšinio čempionatui krepšinio arenų statyba taipogi strigo, tačiau tuomet mus stūmė baimė apsijuokti prieš Europą. Kaip būtume atrodę, jeigu nebūtume pasistatę visų turimų arenų? Ir praėję visas kančias, nesutarimus – arenas turime. Kainavo nemažai. Dalį išlaidų padengėme „įsisavindami“ Europos Sąjungos finansavimą. Arenos veikia, jos gyvos ir leidžia plėtotis kultūros, sporto, verslo veikloms jose. Gi stadionų atveju mūsų niekas nestumia, nėra jokio Europos spaudimo pasistatyti, rekonstruoti objektus, viskas mūsų pačių rankose. Ir tikriausiai dėl to mes lėti už lėtesnius, žaidžiame savo smėlio dėžėje ir bijome galvą pakelti. Reikėtų pasidomėti, ar kas nors dar yra statęs nacionalinį stadioną ilgiau už mus“, – svarstė R. Davidovičius.

 

Jeigu atsirastų Nacionalinis stadionas, būtų rekonstruotas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, būtų galima pritraukti į Lietuvą tarptautinių sporto renginių. Futbolo, regbio bei kitos federacijos yra nurodę, kad galėtų surengti aukšto lygio varžybas juose. Visa tai skatintų žiūrovus lankytis stadionuose, o apsilankę, dalis tikrai susirūpintų savo fiziniu aktyvumu, norėtų daugiau sportuoti.

 

„Taip jau yra, kad žmonės seka pavyzdžiais. Jeigu stadione pamatytų itin kokybišką renginį, emocijos ir užsivedimas judėti išliktų. Geriausias to pavyzdys yra Eurolygos rungtynės „Žalgirio“ arenoje. Kiek daug žmonių vėliau diskutuoja apie patirtas emocijas, pamėto į krepšinį patys. Tiesiog reikia imti ir pastatyti. Nelaukti, nes galime netekti dalies jau suplanuoto biudžeto. Europos Sąjungos parama ne už ilgo ženkliai sumažės, o tuomet jau bus rimtesnės priežastys, kodėl negalime pastatyti ar rekonstruoti objektus, nei jas turime šiuo metu. Juk pastatyti susitarus mes galime. Kiek aplinkkelių, arenų, kitų objektų už ženkliai didesnes lėšas pastatėme per pastarąjį dešimtmetį. Tai įrodo, jog galime, bet kažkodėl nesusitariame. O juk sporto, kultūros, verslo ir miesto bendruomenės nori kokybiškų renginių pasaulinio lygio objektuose, kuriuose ant galvos nelyja, kuriuose saugu ir veikia aukščiausio lygio aptarnavimas. Darome gi pagaliau!”, – ragino R. Davidovičius.