"Prieš penkerius metus tėtį įveikdavau"

Ar žinojote, kad Klaipėdos „Neptūno“ komandos narys Aidas Einikis yra užkietėjęs kompiuterinių žaidimų mėgėjas ir net skina pergales virtualių žaidimų turnyruose? Tiesa, jis kompiuterio ekrane yra geriau įvaldęs ne krepšinio, o futbolo sistemą ir savo trofėjų kolekcijoje turi Nacionalinės žaidimų lygos (NZL) antros ir trečios vietos prizus.

 

„Esu neblogas FIFA žaidėjas, o su NBA kol kas sekasi prasčiau. Gal ateityje pavyks patobulinti ir NBA žaidimo įgūdžius“, – šypsodamasis sakė praėjusį savaitgalį su „Neptūno“ dublerių – „Neptūno-Akvaservis“ ekipa Nacionalinės krepšinio lygos čempionu tapęs ir finalo MVP titulą pelnęs A. Einikis.

 

BCNEPTUNAS.LT  nusprendė pakalbinti ir išsamiau supažindinti su šiuo 21-erių metų žaidėju, kuris yra vieno tituluočiausių Lietuvos rinktinės krepšininko Gintaro Einikio sūnus.

Kaip susidomėjai krepšiniu? Pameni pirmąją treniruotę? – paklausėme Aido Einikio.

Nepamenu kaip susidomėjau krepšiniu, nes buvau labai labai mažas (juokiasi. Autor. past.), bet nuo pat pirmų dienų, kiek žinau, turėjau krepšinio kamuolį ir krepšį. Aišku didžiausią įtaką padarė šeima, nes visa šeima žaidė krepšinį. O pirmoji mano treniruotė vyko Kaune, Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje. Bet ten buvau labai trumpai, nes persikraustėme gyventi į Klaipėdą. Čia jau lankiau Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą. Būtent šioje mokykloje įgijau labai daug patirties, kadangi vienu metu gyniau dviejų komandų garbę. Labai smagu, kad Klaipėda ir V. Knašiaus krepšinio mokykla garsėja snaiperiais.

 

Esu patenkintas, jog gyvenu Klaipėdoje, čia turiu visas sąlygas žaisti, treniruotis ir tobulėti.

 

Šie titulai atspindi komandos, mano ir trenerių sunku darbą. Esu labai laimingas laimėjęs šiuos titulus su savo miesto komanda. Man tai kaip žaidėjui reiškia labai daug.

 

Idealo neturiu. Yra daug patinkančių žaidėjų, kuriuos stebiu daug atidžiau nei kitus. Mano mėgstamiausias visų laikų krepšininkas yra Kobe Bryantas. Manau, tai vienas labiausiai atsidavusių ir mylinčių krepšinį žaidėjas. Mano kambaryje kabo didelis šio krepšininko plakatas.

 

Labai laukdavau vasarų, kai visi susirinksime. Rinktinėse visada būna labai gera atmosfera. Visi linksmi, o treniruotėse vyksta nuoširdus darbas, kieta kova krepšinio aikštelėje.

Įsimintiniausia pergalė buvo U15 olimpinio festivalio turnyre, kai laimėjome aukso medalius, nors niekas iš mūsų nieko panašaus nesitikėjo. Džiaugsmas buvo dvigubas.

 

Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo svajonė yra žaisti už Lietuvos rinktinę. To siekia kiekvienas profesionaliai į savo darbą žvelgiantis žaidėjas.

Ir aš keletą dienų iki rungtynių nesikerpu nagų. Nors šiaip labai daug prietarų neturiu. Svarbiausia, kad rungtynių dieną būčiau gerai pailsėjęs ir pavalgęs.

 

Neturiu aš kažkokių frazių. Tiesiog stengiuosi į galvą neįsileisti blogų minčių. Manau, jos labiausiai ir kenkia tokiais momentais.

Stengiuos po kiekvienos treniruotės pasilikti pamėtyti, bet viskas prasidėjo, kai žaidžiau LCC universiteto komandoje ir įsigijome specialų metimų aparatą. Rytais atlikdavau apie tūkstantį metimų ir, manau, tai didžiausia mano taiklių tritaškių priežastis. Pamenu, kad buvo net taip, kad kartą mokykloje po išties ilgos krepšinio treniruotės negalėjau rašyti, nes ranka buvo labai pavargusi.

Man tos rungtynės labai įsiminė ir, manau, įsimins dar ilgam. Gal nebuvo jos geriausios mano karjeroje, bet LKL čempionate – tai tikrai.

 

Gyvai stebi labai retai, nes nervinasi, o per televiziją transliuojamas rungtynes pažiūri, pakalbame šiek tiek apie krepšinį, bet per daug giliai negvildename.

 

Komandos draugai juokauja, kad kablys yra įstrigęs kraujyje. Išties esu išmokytas šio metimo technikos. Retkarčiais kabliu metu ir per rungtynes.

 

Anksčiau tekdavo tarpusavyje pažaisti krepšinį, dabar jau – nebe.

Prieš maždaug penkerius metus aš tėtį įveikdavau. Pranokdavau jį greičiu (juokiasi.).

 

Jei neužklups traumos ir ligos, „Neptūnas“ turėtų žaisti finale.

 

KU komanda daug kartų iškovojo LSKL bronzos medalius. Praėjusiais metais taip pat likome treti, kai mažajame finale Kaune po dramatiškos kovos rezultatu 88:87 įveikėme LSU komandą. Jei kauniečius nugalėjome pernai jų arenoje, kodėl gi to nepakartojus ir šiemet? Juolab, kad šįkart pusfinalį žaisime namuose. Dėsime visas pastangas, kad KU pirmą kartą istorijoje prasibrautų į LSKL didįjį finalą. Tai būtų nuostabu. Jei pavyks įveikti pusfinalio barjerą, bandysime įrodyti, kad šiemet galime laimėti dar vieną finalą. Mūsų tikslai – aukščiausi, ambicijos – itin didelės.

 

Sezono metu laisvalaikį daugiausiai skiriu poilsiui, mokslui ar draugams. Mėgstu skaityti knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus, tenka dalyvauti ir kompiuterinių žaidimų turnyruose.

 

Kadangi gyvenu miške šalia jūros, tai vaikystėje labai daug laiko praleisdavau gamtoje su draugais žaisdamas krepšinį. Taip pat dažnai važinėdavau riedlente. Teko lankyti ir dailės pamokas, baseiną, visada mėgau įvairų sportą.

 

Aš kažkokios tokios rimtos pravardės neturiu. Dažniausiai draugai ir komandos nariai vadina Aideliu.

Mano širdis dar neužkariauta, esu laisvas.

 

 

Ūgis: 195 cm

 

Svoris: 84 kg

 

Pirmasis treneris: Dalius Ubartas.

 

Pirmasis klubas: LCC tarptautinis universitetas.

 

Mėgstamiausias patiekalas: Pica, lazanija.

 

Mėgstamiausia daina: neturiu vienos, klausau įvairios muzikos.

 

Kino filmas, palikęs didžiausią įspūdį: „Untouchable“ ir „Interstellar“.

 

Tobulos atostogos pagal Aidą Einikį: su kažkokiu iššūkiu, aktyvios ir būtinai su skaniu maistu.

 

Svajonių automobilis: „Maserati“.