"Apie krepšinį net nepagalvojau"

„Žalgirio“ futbolo klubo puolėjas Tomašas Malecas aikštėje išsiskiria ne tik ūgiu. Dvimetrinis futbolininkas Lietuvos čempionate jau pelnė 6 įvarčius ir yra rezultatyviausias pirmenybių žaidėjas bei vienas iš realiausių pretendentų į A lygos snaiperio titulą. Tačiau į kalbas apie asmeninius pasiekimus T.Malecas nesileidžia. „Tikrai negalvoju apie rezultatyviausio ar geriausio žaidėjo titulus. Esu komandinis žaidėjas, visada toks buvau ir būsiu. O komanda yra daugiau nei vienas futbolininkas“, – teigia įvairiuose Slovakijos, Norvegijos ir Čekijos futbolo klubuose žaidęs T.Malecas.

 

„Žalgirio“ gretas 25 metų slovakas papildė vasario pradžioje. Futbolininko karjerą T.Malecas pradėjo gimtojo miesto „Trenčin“ komandoje, o sulaukęs 18-os – debiutavo Slovakijos aukščiausioje lygoje. Jo talentas ryškiai atsiskleidė 2013/2014 m. sezone, kai per 31 rungtynes pelnė 14 įvarčių ir buvo pripažintas geriausiu Slovakijos čempionato snaiperiu. „Jau prieš tą sezoną kelis metus buvau pagrindinėje „Trencina“ komandoje, bet daugiau laiko praleisdavau ant atsarginių suolelio, nes tuo metu komandos sudėtyje buvo geresnių ir daugiau patirties turinčių puolėjų. Vieną sezoną teko „stažuotis“ žemesnėje lygoje, prieš 2013/2014 m. sezono pradžią vėl sugrįžau į „Trenčin“. Trečio turo rungtynėse su Bratislavos „Slovan“ pasirodžiau aikštėje po keitimo, įmušiau tris įvarčius ir padėjau savo komandai iškovoti pergalę. Manau, kad tos rungtynės įtikino trenerį, kad galiu būti naudingas komandai. Tiesa, nors tą sezoną ir tapau geriausiu čempionato snaiperiu, tačiau dažniausiai rungtynes pradėdavau ant atsarginių suolo, o į aikštę žengdavau po keitimo. Tačiau tie metai vis tiek buvo labai geri, nes sekėsi ne tik man, bet ir komandai, kuri čempionate užėmė antrą vietą“, – prisiminimais dalinosi T.Malecas.

 

2014/2015 m. sezoną T.Malecas pradėjo „Trenčin“ ekipoje ir spėjo pasižymėti UEFA Europos lygos trečiojo atrankos etapo rungtynėse su „Hull City“ komanda. Tačiau jo ekipa į kitą etapą nepateko, tad „Trenčin“ vadovai nusprendė išnuomoti futbolininką pajėgiausiam Norvegijos futbolo klubui – Tronheimo „Rosenborg“ ekipai. Pažintis su nauja šalimi ir jos futbolui T.Malecui paliko gerą įspūdį. „Man labai patiko „Rosenborg“ komanda, taip pat ir Trondheimo miestas, šalis, norvegiškas futbolas. 2015 m. tapome ir Norvegijos čempionais, ir taurės laimėtojais, tad tikrai norėjau pasilikti, juo labiau, kad „Rosenborgo“ treneriai ir vadovai buvo manimi patenkinti. Vis dėlto, „Trenčin“ ir „Rosenborg“ klubams nepavyko susitarti ir aš buvau priverstas atsisveikinti su Norvegija“, – teigė T.Malecas.

 

Tiesa, netrukus T.Malecas sugrįžo į Norvegija. 2015/2016 m. sezono dalį praleidęs Čekijos aukščiausios lygos Olomouco „Sigma“ ekipoje jis 2016 m. apsivilko kito Norvegijos klubo – „Lillestrom“ aprangą. Su šia komanda 2017 m. jis dar kartą tapo Norvegijos taurės turnyro nugalėtoju, tačiau šį kartą žaidimo malonumo buvo gerokai mažiau. „Lilestriome jaučiausiai visai neblogai, treneriui patikau, bet komandos taktika buvo labai keista, aš daugiau laiko praleisdavau gynyboje, nei puolime, dėl to ir įvarčių buvo labai nedaug. Nors galėjau pasilikti komandoje, bet nusprendžiau grįžti į Slovakiją. Gimė duktė ir norėjau daugiau laiko praleisti su šeima, o Norvegijoje galioja labai griežtos vaikų priežiūros taisyklės. Mums su žmona tai visiškai netiko“, – pastebėjo T.Malecas.

 

2017/2018 m. sezoną futbolininkas pradėjo Dunajska Streda klube, tačiau įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje jam nepavyko.

„Iš pradžių klubo vadovai labai aktyviai mane kvietė, bet atvykus paaiškėjo, jog ten manęs nelabai ir reikėjo. Tai geras klubas, bet aš jame taip ir negavau progos parodyti savo sugebėjimus. Kaip ir jaunystėje, rungtynes dažniausiai pradėdavau ant atsarginių suolo, bet dabar man tai nebuvo paranku. Todėl kai šią žiemą sulaukiau pasiūlymo persikelti į „Žalgirį“, ilgai nedvejojau. Tikiuosi, kad visos problemos jau praeityje ir dabar manęs laukia puikus sezonas“, – teigė su šeima Vilniuje įsikūręs futbolininkas.

 

Buvau girdėjęs apie „Žalgirį“, nes prieš kelis metus komanda sėkmingai žaidė UEFA Europos lygos varžybose. Be to, Lietuvos ir Slovakijos rinktinės nuolatos žaidžia toje pačioje atrankos į pasaulio futbolo čempionatus varžybų grupėje. Tad tikrai turėjau žinių apie Lietuvą ir esu laimingas, kad priėmiau „Žalgirio“ pasiūlymą bei atvykau į Vilnių.

Be abejo, pasidomėjau ir kokiame mieste teks gyventi, juo labiau, kad planavau atvykti ne vienas, o su šeima. Esu vedęs, turime vienerių metų amžiaus dukterį. Mačiau, kad Vilniuje yra daug parkų, žalumos, yra kur pasivaikščioti su šeima. Be to, čia labai daug bažnyčių. Su žmona abu esame katalikai, mums labai patinka lankytis bažnyčiose, o Vilniuje kiekvieną dieną galime atrasti ir aplankyti naują bažnyčia.

 

Man patinka Arkikatedra Bazilika. Ji tikrai labai graži, be to ir puikioje vietoje, šalia senamiestis, Bernardinų parkas, kuriame galima pasivaikščioti su šeima, o netoliese upėje galima sutikti mano dukters dievinamas antis. O pati mėgiamiausia mūsų vieta – Šventosios Sesers Faustinos namelis Antakalnyje. Kiekvieną dieną šioje vietoje vyksta pamaldos ir mes stengiamės jose apsilankyti. Mums tai yra ypatinga vieta.

 

Manau, kad viskas gana neblogai, nors aišku, būtų geriau, jei šiuo metu A lygos turnyro lentelėje užimtume pirmą vietą. Šiuo metu mus nuo „Sūduvos“ skiria 7 taškai, bet kova dėl pirmos vietos dar nesibaigė. Manau, kad mūsų padėtis laikui bėgant gerės, kaip ir mūsų žaidimas. Man irgi sekasi neblogai, įmušiau kelis įvarčius, o būtent to ir reikia komandai iš puolėjo. Man to taip pat labai reikėjo, nes kiekvienas puolėjas nori žaisti rezultatyviai ir prisidėti prie pergalių. Iš tiesų, esu labai patenkintas būdamas „Žalgirio“ šeimos dalimi. Komandos draugai yra visada pasirengę padėti, jei kas neaišku, arba kyla kokių nors problemų. Tai labai svarbu, nes tik padėdami vieni kitiems mes galime tapti čempionais.

 

Aš visada buvau aukštas. Net kai būdamas 7 ar 8 metų žaidžiau už gimto mieto vaikų komanda, buvau aukštesnis nei mano bendraamžiai. Todėl dažnai kitų komandų treneriai reikalaudavo parodyti asmens dokumentus, nes paprasčiausiai netikėjo, kad man yra tiek pat metų kaip ir kitiems. Bet aš tiesiog buvau aukštas. Minčių išmėginti kitas sporto šakas nebuvo. Mano senelis ir tėtis žaidė futbolą, be to mes gyvenome visai šalia futbolo aikštės, aš taip pat ten praleisdavau daug laiko, tad natūralu, jog mano gyvenime esminę vietą nuo mažų dienų užėmė futbolas. Žinau, kad Lietuvoje labai mėgiamas krepšinis, bet aš apie krepšinį niekada net nepagalvojau.

 

Kadangi esu aukštas, visi tikisi, kad labai gerai žaisiu galva. Tačiau aš taip pat moku žaisti ir kojomis – tiek kaire, tiek ir dešine. Man netgi labiau patinka žaisti trumpais ir žemais perdavimais pagrįstą futbolą. Suprantu, kad tai gali atrodyti keistai, bet būtent tokį futbolą mes žaidėme „Trenčin“ komandoje, taip susiformavo ir mano įgūdžiai. Jei būčiau gimęs ir užaugęs Anglijoje, gal žaisčiau tik „antrame aukšte“, bet dabar mano stipriosios savybės yra žaidimas su kamuoliu ant žemės, o ne ore. Aiškiu, galiu kovoti dėl kamuolio, bet ne visada pavyksta laimėti tas oro dvikovas. Tiesą sakant, būnu gerokai laimingesnis, kai kamuolys rieda aikštėje, o ne skrajoja ore.

 

Dėl to problemų nekyla. Mūsų treneris kiekvienose rungtynėse stengiasi atrasti kažką naujo, pateikti staigmenų varžovams. Bet man „Žalgirio“ žaidimo stilius tinka. Komandos draugai atlieka daug perdavimų į baudos aikštelę, tokiu būdu man atsiranda daugiau galimybių pasižymėti. Mūsų saugai moka atlikti gerus perdavimus, tad man tereikia nukreipti kamuolį į vartus.

 

Šiais metais noriu su „Žalgiriu“ patekti į UEFA Europos lygos grupių varžybas. Manau, kad tai realu. Mes turime gerą komandą, puikų kolektyvą ir kartu galime įgyvendinti šią visų mūsų svajonę. Tačiau labai svarbu, kad būtume sveiki, išvengtume traumų. Dabar kai kurie komandos nariai susiduria su sveikatos problemomis, tačiau sezonas ilgas ir svarbiausia būti sveikiems prieš svarbiausias metų dvikovas. Kitas mano tikslas – laimėti su „Žalgiriu“ Lietuvos čempionatą. Žinau, kad daug metų „Žalgiris“ buvo pirmas Lietuvoje, bet pernai titulą prarado. Tačiau šiais metais esame pasirengę susigrąžinti visus titulus. Tokie pagrindiniai mano tikslai, svajonės. Tikrai negalvoju apie rezultatyviausio ar geriausio žaidėjo titulus. Esu komandinis žaidėjas, visada toks buvau ir būsiu. O komanda yra daugiau nei vienas futbolininkas.

 

Norėčiau ateityje pažaisti Italijoje arba Rusijoje, nes man patinka šių šalių futbolo čempionatai. Aišku, jei bus pasiūlymų iš kitų šalių, irgi neprieštaraučiau. Tačiau šiuo metu esu „Žalgirio“ komandos narys, mane su klubu sieja ilgalaikė sutartis ir artimiausią savo ateitį sieju tik su „Žalgiriu“. Man suteikta proga pasižymėti ir aš noriu ja pasinaudoti.

 

Žinau, kad Slovakijos rinktinės vyriausias treneris nepamiršo manęs. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę žaisti nacionalinėje rinktinėje, giedoti prieš rungtynes savo šalies himną. Tai nepakartojama patirtis. Dėl tokių akimirkų verta žaisti futbolą. Tikiuosi, kad jei man Lietuvoje gerai seksis, žaisiu rezultatyviai ir būsiu naudingas komandai, sulauksiu naujo kvietimo į Slovakijos rinktinę. Kita vertus, Slovakijos rinktinėje netrūksta gerų futbolininkų, patekti į pagrindinę sudėtį labai sunku. Bet aš tikiuosi sulaukti dar vieno šanso.