„V. Romanovą pakeitė Škotija“

Lietuvos pareigūnų ieškomas verslininkas Vladimiras Romanovas jau kelis metus slapstosi nuo šalies teisėsaugos. Lietuvos žurnalistai jį matė per Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynes Maskvoje, bet šalies sporto mėgėjai jau ima primiršti skandalingąjį bankininką.
 

Buvusį Edinburgo „Heart of Midlothian“ klubų savininką ima primiršti ir Škotijoje. Nors prieš kelis metus, egzistuojant V. Romanovo „Ūkio bankui“, jis valdė visą sporto imperiją. Po jos žlugimo sunkius finansiškai laikus išgyvenę Kauno „Žalgiris“ ir „Heart of Midlothian“ siekia naujų aukštumų, o šio tūkstantmečio pradžioje 7 kartus Lietuvos čempionu tapęs „Kaunas“ jau nugrimzdo užmarštin.

Škotijai apie V. Romanovą priminė laikraštis „Scottish Daily Mail“, pakalbinęs ilgametį V. Romanovo bendražygį, o vėliau – mirtiną priešą Liutaurą Varanavičių, kuris įnoringojo verslininko klestėjimo laikais Lietuvos futbolo federacijoje ėjo prezidento pareigas.

Jis papasakojo apie buvusio savo vadovo „Ūkio Banke“ ir „Heart of Midlothian“ klube keistenybes Škotijos žurnalistams.

Nors gera šio pasakojimo dalis Lietuvoje buvo vieša paslaptis – informacija, dabar surašyta škotų, sklido kaip gandai futbolo ir krepšinio tribūnose.

Vis dėlto tai, kad V. Romanovo ir Edinburgo „Hearts“ meilės istorija prasidėjo nuo V. Romanovui nepatikusių labai apkūnių moterių Dandžio miesto bare, vargu ar daug kas mūsų šalyje žinojo.
 

Pateikiame „Scottish Daily Mail“ rašinį savo skaitytojams.
 

* * *

 

Arkties tyrėjų laivą „Discovery“ pastatęs miestas Vladimirui Romanovui kėlė romantinį žavesį, bet negalima to paties pasakyti apie Dandžio moteris. Liutauras Varanavičius dabar tame mato didžiulį absurdą. Atsitiktinis seksizmo proveržis paskatino į katastrofą atvedusį „Heart of Middlothian“ perėmimą.
 

V. Romanovo ir jo „Ūkio banko“ pirmininko santykiai buvo nuoširdūs, kai L. Varanavičius gavo užduotį ištirti Škotijos rinką ir klubą, kurį būtų galima nusipirkti.

2004-aisiais dėl pasiūlymo „Dundee United“ savininkams buvo staigiai ir netikėtai apsigalvota po pintos alaus.

„V. Romanovas mėgo Dandį dėl legendos apie laivą „Discovery“, - pasakojo L. Varanavičius. – Ta istorija jam patiko ir tuo pačiu miestas jį žavėjo. Buvo svarstomas ir kitos Dandžio ekipos „Dundee“ įsigijimo variantas, kadangi ji irgi turėjo finansinių bėdų. Bet šį variantą pripažinome gana sudėtingu. Todėl mes susitikome su Eddie Thompsonu ir jo dukterimi iš „Dundee United“.
 

Po susitikimo užėjome į barą išgerti porą alaus ir pasitarti. Bare buvo kelios labai stambios moterys ir aš pastebėjau V. Romanovą žiūrint į jas. Staiga jis atsisuko į mane ir tarė: „Čia nėra gražių merginų, miestiečių DNR kodas yra labai blogas. Mes čia neinvestuosime.“
 

Ir tai buvos viskas. Su Dandžiu buvo baigta.
 

Jis tarė: „Dabar apžiūrėkime Edinburgą“.
 

Edinburgo miestas pasirodė gražesnis, jis jam patiko labiau. Jam įtiko šio miesto moterys.“
 

Derindamas „Ūkio banko“ pirmininko ir Lietuvos futbolo federacijos prezidento pareigas L. Varanavičius žinojo, kurie škotų klubai prinokę investicijoms. Kalbos su „Dunfermline“ ar Dandžio klubais nutrūko ir pasirinkimai Didžiojoje Britanijoje V. Romanovui liko du: „Heart of Midlothian“ arba Londono „Queens Park Rangers“.
 

„Romanovas iš tiesų nenorėjo šešto pagal stiprumą Londono klubo. Jis norėjo būti pirmu numeriu“, - aiškino L. Varanavičius.
 

Po aštuonių mėnesių jis pasiekė savo tikslą. Neįveiktas per 12 pirmųjų čempionato rungtynių George‘o Burley treniruojamas „Heart of Midlothian“ pirmavo Škotijos "Premiership" lygoje.
 

Tuometinis klubo direktorius L. Varanavičius sakosi niekada neužmerkdavęs akių prieš realybę. 30-ies tapęs Lietuvos futbolo vadovu, jis dirbo ir UEFA komitetuose. V. Romanovo šlovinimo laikais jis matė jo trūkumus.
 

Kai „Hearts“ pasiekė aukščiausią tašką Škotijos futbole, aistruoliai pradėjo skanduoti klubo savininko vardą. Problemos prasidėjo jau tada, kai jie reiškė dėkingumą vadovui.
 

„Aš dabar žiūriu žinias apie Donaldą Trumpą ir žinot ką? Toks V. Romanovas buvo prieš dešimtį metų, - sako L. Varanavičius. – Aš buvau „Ūkio banko“ pirmininkas ir mes kiekvieną rytą banke ieškojome sprendimų, kaip minimizuoti tą žalą, kurią išvakarėse padarė banko pagrindinis akcininkas.
 

„Hearts“ jis gavo fanų meilę, atsidavimą ir energiją. Ir tuo mito. Jam tai labai patiko. Bet atsirado kelios dainos ne apie jį. Jos buvo apie trenerį G. Burley. Ir tai vertė V. Romanovą pavydėti.
 

Jis man pasakė: „Privalome pakeisti šį trenerį arba mes tuoj pradėsim pralaimėti.“


 

L. Varanavičius pažįsta V. Romanovą ilgai. Abu jie dirbo kartu nuo 1997 metų, kai pertvarkė „Ūkio banką“ iš nuostolingo skolintojo į pelningą bendrovę. Bet V. Romanovo elgesys darėsi vis labiau iracionalus.
 

„Iš pradžių V. Romanovas klausydavo manęs“, - kalba L. Varanavičius, - „Mes ir šaukdavome vienas ant kito taip garsiai, kad sekretorės išeidavo iš pastato, kadangi negalėdavo to pakelti. Galiausiai aš jam pasakydavau: „Klausykite, valdau banką aš, o jūs esate tik jo savininkas.“
 

L. Varanavičius tęsė: „Taip, iki 2006-ųjų V. Romanovas klausė kitų nuomonių. Bet tai, kas įvyko Škotijoje, pakeitė jo mąstymą. Jis tapo diktatoriumi, nuo 2006 metų jis nesiklausė nieko. Jis pats vienas padarė kvailą sprendimą: atleido G. Burley ir į jo vietą priėmė Grahamą Rixą. Kodėl? Nes Romanovas buvo įsitikinęs, kad jis turi būti pačioje viršūnėje. Niekas negali būti protingesnis, populiaresnis ar geresnis už jį. Ir tai nebuvo tik futbole. Jei kas nors tapdavo populiaresnis versle, to žmogaus galva būdavo kertama.“
 

„Hearts“ trenerių sąrašas 2005-2017 metais tikrai stulbinantis. G. Rixas, Valdas Ivanauskas, Eduardas Malofejevas, Eugenijus Riabovas, Anatolijus Korobočka, Stephenas Frailas, Csaba Laszlo, Jimas Jefferiesas, Paulo Sergio ir Jimas McGlynnas yra tuo metu dirbę vyriausiaisiais komandos treneriais.
 

Pradėjo sklisti gandai, kad V.Romanovas treneriams surašo starto sudėtį ir atsiunčia faksu. Ir iš tiesų taip būdavo.
 

„Tada jis baigė pasitikėti futbolo profesionalais ir vietoj jų atsivežė į Škotiją savo šeimos narius“, - pasakojo L. Varanavičius. – „Sūnų, sesers dukrą... Jis ėmė siųsti faksus, nurodydamas, kurie žaidėjai turi būti aikštėje. Jis formuodavo komandos sudėtį. Ar bent jau bandydavo ją formuoti.
 

„Mes turėjome tris apsaugos linijas apginti komandą. Pirmoji buvau aš Kaune – stengdavausi atrasti priežastį nesiųsti fakso. Jei tai nesuveikdavo, antroji linija būdavo Sergejus Fedotovas Edinburge, kuris stengėsi faksogramos „negauti“. Ir paskutinė buvo rusas sporto direktorius A. Korobočka, kuris pasistengdavo, kad faksas nepasiektų trenerio. Žmonės to nežino, bet jis gerai apgindavo sporto departamentą nuo V. Romanovo. Taigi tos trys linijos buvo tai, kas saugojo klubą nuo sugriuvimo“, - kalba L. Varanavičius.
 

A.Korobočkos magija nublanko 2009-aisais. Jis teigė, kad buvo atleistas dėl to, kad atsisakė įtraukti V. Romanovo pavardę į „Heart of Midlothian“ sudėtį“ ikisezoninėms rungtynėms su „Barcelona“.  V. Romanovo beprotybė artėjo prie kritinės ribos.

„Jis įdarbino burtininkę iš Maskvos savo sporto patarėja ir tai buvo visiškas mėšlas“, - sako L. Varanavičius. – „Aš nesupratau ką ji čia veikia ir stengiausi būti kuo toliau nuo viso to. Bet ji galėjo susitikti su žaidėjais ir iš jų rankų skaityti jų bioritmus ir po to prognozuoti, ko galima tikėtis iš jų artėjančiose rungtynėse. Ir V. Romanovas pagal tai formavo komandą ir planavo, ką kurią minutę reikia keisti. To man buvo per daug“.
 

Visą tai sukelia akivaizdų klausimą. Jeigu šis egoizmas, narcisizmas ir neracionalus elgesys buvo tiek blogas, kodėl L. Varanavičius liko „Ūkio banko“ pirmininku iki 2009-ųjų?

„Tai buvo pelningas bankas. Jis plėtėsi. Dividendai leido V. Romanovui per metus gauti 20 milijonų eurų. Bet tada jis nusprendė, kad bankas turi finansuoti visus jo projektus. Ir tada jis įgyvendino kelias kvailas idėjas, kaip ištraukti pinigus iš banko. Jis norėjo, kad bankas supirktų jam priklausančius pastatus keturis ar penkis kartus brangiau, nei jų reali kaina ir aš negalėjau su tuo sutikti. Aš to negalėjau pakęsti.

Ir aš jo paklausiau: „Jūs manęs neklausote, kam aš tada jums reikalingas?“ Jis įsiuto. Jo suvokimu, niekas negalėjo jo palikti. Tai buvo kaip mafijos šeima iš kurios niekas negali pasitraukti. Jis man atsakė: „Aš apsunkinsiu tau gyvenimą“. Savo žodžiams patvirtinti V. Romanovas, kuris buvo vieno Kauno miesto laikraščio savininkas, leidinį pradėjo naudoti kovai prieš susigalvotus priešus. Buvau pirmasis jų tarpe. Po mano pasitraukimo, kiekvieną pirmadienį  jie turėjo parašyti po straipsnį, nukreiptą prieš mane. Ir taip būdavo su kiekvienu, kas jį palikdavo.

Jie taip pat rašė istorijas, juodinančias Lietuvos futbolą. Jie kaltino futbolininkus sutartomis rungtynėmis ir kėlė skandalus, kas žlugdė pasitikėjimą žaidimu.
 

O V. Romanovas bandė valdyti LFF, kad galėtų ką nori išvyti iš pagrindinių jos varžybų. Iš jų jis norėjo išmesti Panevėžio „Ekraną“, kadangi tas trukdė jo „Kaunui“ tapti čempionais kasmet. Jis kaltino „Ekraną“ papirkinėjant teisėjus ir varžovus ir reikalavo pašalinti jį iš čempionato“, - pasakojo L. Varanavičius.

Po ilgų piktnaudžiavimo metų, 2013-aisiais V. Romanovo bankinė imperija žlugo. „Kaunas“ išnyko ir nebeegzistuoja. Metus „Hearts of Midlothian“ buvo valdomas bankroto administratoriaus, bet išgyveno dėka tvirtų jo fanų rankų.

 

Lietuvos teisėsaugos ieškomas dėl kaltinimų sukčiavimu ir 300 milijonų svarų išgrobstymo iš „Ūkio banko“ V. Romanovas sumėtęs pėdas, kuriomis savo laiku laimėjo televizijos šou „Šok su žvaigžde“, slepiasi Rusijoje.

„Prieš žlugimą aš jį sutikau oro uosto autobusiuke po to, kai jis laimėjo konkursą „Šok su žvaigžde“, - prisimena L. Varanavičius. – „Jis manęs paklausė: „Ar tu matei tai? Aš laimėjau.“ Aš atsakiau: „V. Romanovai, aš žinau, kaip jūs laimėjote. 400 žmonių skambino ir skambino, balsuodami už jus. Žinau, kaip banko darbuotojai buvo įdarbinti balsuoti, kad jūs laimėtumėte.“ Bet jo nuomone, jo laimėjimas buvo švarus ir teisingas. Nors, jei sąžiningai, jis buvo vienas blogiausių šokėjų, kokius esu matęs. Bet jis pats įsivaizdavo esąs Rudolfas Nurejevas.“