Mokys pamėgti futbolą

Vaikystę Klaipėdoje praleidęs R. Vaitukaitis pats futbolo treniruočių niekada nelankė, bet kamuolį spardė kieme su broliais ir draugais. 

 

Baigęs vidurinę mokyklą ir pasirinkęs studijas Žemės ūkio akademijoje, po atrankos buvo priimtas į studentų komandą. „Akademijoje futbolininkus treniravo regbio treneris, nelabai daug galėjęs pasakyti apie futbolą, tačiau žaisti galėjome kiek norėjome“, – pasakojo R. Vaitukaitis. 

 

Visuomet domėjęsis ir sekęs įvykius futbolo pasaulyje, stebėjęs čempionatus, R. Vaitukaitis aistra futbolui užkrėtė ir tris savo vaikus – dvi dukras ir sūnų. Dukra Liucija – šiuo metų viena ryškiausių Lietuvos moterų futbolo šviesulių, pirmus žingsnius į moterų futbolą žengė vedina tėčio. Dirbęs eiguliu, vėliau girininku, urėdo pavaduotoju, vyras po darbų su vaikais spardydavo kamuolį kieme, o jiems paūgėjus, nors dar neturėjo nei pedagogo, nei trenerio kvalifikacijos, pradėjo organizuoti suaugusiųjų, vėliau – vaikų futbolo turnyrus, varžybas Dusetų mokykloje. 

 

Futbolo entuziastas pasirūpino, kad dusetiškiai prisijungtų prie „Ežiogolo“ žaidynių, kuriose pradėjo dalyvauti kasmet, kartu prisijungdami ir prie kitų projektų. R. Vaitukaitis ir pats tobulinosi, gilino žinias, pradėjo važinėti į futbolo trenerių seminarus, pabaigė pedagogikos ir trenerių kursus.

 

Į Dusetas atvykus jaunam pedagogui ir treneriui, R. Vaitukaitis jam pasiūlė rinkti mergaičių futbolo grupę. „Organizuodamas ir stebėdamas varžybas mačiau, kad Dusetose yra daug talentingų mergaičių, ne tik Liucija. Jaunasis treneris surinko mišrią komandą. Per metus joje liko tik mergaitės. Tačiau po metų treneris nusprendė išeiti iš darbo Zarasų sporto centre“, – pasakojo R. Vaitukaitis, kuriam pagailo mergaičių, jau spėjusių tapti Lietuvos čempionėmis, komandos, todėl pats ėmėsi jas treniruoti. 

 

Šešerius metus entuziastingas treneris dirbo su mergaičių komanda, kol jos užaugo ir išsiskirstė. „Naujos komandos surinki negalėjau, nes dirbant sporto centre rinkti mišrią komandą – buvo neleidžiama, o vien mergaičių nebuvo pakankamai, – atskleidė treneris. – Tada išėjau iš sporto centro ir ėmiau vykdyti neformalaus  ugdymo veiklą“. 

 

Subūręs mišrią komandą su ja R. Vaitukaitis dirbo trejus metus, o šiemet vėl susirinko mažesniųjų vaikų mišri grupė. Specialistas pripažino, kad, nors jam labiau patinka dirbti su mergaitėmis, jis nenori skriausti berniukų, kurių be jo Dusetose nėra kam treniruoti. 

 

Specialistas atskleidė, kad su mergaitėmis iki tam tikro amžiaus dirbti lengviau. Pasak jo, trečioje ar ketvirtoje klasėse besimokantys berniukai dar sunkiai koncentruoja dėmesį, su jais sunkiau susitarti: „Gal todėl, kad jie daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių ar telefonų, žaisdami virtualius žaidimus. Tuo tarpu mergaitės tokius žaidimus žaidžia gerokai rečiau, kai kurios pradinukės net telefonų neturi“.

 

R. Vaitukaitis pastebėjo, kad mergaitės – pareigingesnės, punktualesnės, o berniukams reikia griežtesnio žodžio, tačiau kai grupėje yra ir berniukų ir mergaičių – tą žodį parinkti reikia labai apgalvotai. 

 

Prisijungęs prie futbolo akademijos „Utenis“ ir pradėjęs dirbti su mažosiomis uteniškėmis, R. Vaitukaitis akcentavo, kad kol jos yra mažos, jo, kaip trenerio tikslas – ne siekti sportinių rezultatų, o susidraugauti, įskiepyti meilę futbolui, išmokyti pajausti džiaugsmą žaidžiant ir dalyvaujant rungtynėse.

 

„Tą meilę futbolui išugdyti nėra lengva, ypač jautresni vaikai, patyrę nesėkmę varžybose gali apskritai prarasti norą žaisti. Be to, ugdymas prasideda namuose ir tai, ar vaikas pamils žaidimą, didele dalimi priklauso nuo tėvų: ar jie užsiima su vaikais, ar žaidžia kartu, ar domisi, kaip vaikui sekasi“, – sakė treneris, pastebėjęs, kad kaime, kur daugiau vaikų auga „patys sau“, kur treneriams tenka vaikus ir suvežioti, ir net futbolo batelius nupirkti, vaikų motyvacija, nusiteikimas – gerokai silpnesni nei Utenoje.
 

Futbolo akademijos vadovas Vaidotas Rastenis akcentavo, kad R. Vaitukaitis – puikus merginų futbolo specialistas turintis pedagogo gyslelę. „Jau dešimtmetį Rimas gerai žinomas Lietuvos merginų futbolo pasaulyje, o jo treniruojamos merginos žaidė ir žaidžia įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse. Tai jis pasiekė treniruodamas Dusetų, seniūnijos, kurioje gyvena apie 2000 gyventojų, merginas“, – sakė V. Rastenis, apibūdinęs trenerį kaip žmogų, kuris nesiteisina, kad Lietuvoje mažėja vaikų ar nėra sąlygų, bet nuolat ieško būdų, kaip galėtų tobulėti pats ir kaip pagerinti esamas sąlygas savo auklėtinėms. 

„Tokie žmonės padeda augti ne tik vaikams, bet ir kolegoms, – reziumavo akademijos vadovas. – Labai džiaugiuosi, kad tokie žmonės prisideda prie „Utenio“ akademijos augimo“.