"Pagalvojau, ar tikrai nesapnuoju?”

Kai nuo pralaimėjimo Vilniaus “Žalgiriui” bandydamas išgelbėti komandą “Trakų” vyriausiasis treneris Olegas Vasilenka žvilgtelėjo į atsarginių suolą, jo akis, visų pirma, užkliuvo už dar niekada stipriausiame šalies divizione nežaidusio Elvino Ališausko. Su pridėtiniu laiku jaunuolis aikštėje praleido penkias minutes, kažkuo ypatingu nepasižymėjo, tačiau, pagaliau, pasiekė tarpinę svajonę.

 

Devyniolikmetis į “Trakų” sistemą pateko prieš dvejus metus, kai ką tik šalies U-17 Elitinės lygos čempionate su sostinės “Ateities” komanda tapo nugalėtoju. Tuomet į “Trakus” patraukė visas būrys “Ateities” futbolininkų, tarp kurių ir geriausiu jaunu šių metų balandžio mėnesio žaidėju pripažintas Justinas Marazas bei sunkią traumą išsigydęs ir praėjusią savaitę B komandoje debiutavęs vartininkas Tomas Čepulis.

 

“Elvinas visada išsiskyrė charakteriu ir noru niekada nepasiduoti. Niekada neabejojau, kad jis savo pasieks. Neabejoju ir tuo, kad tai dar toli gražu ne riba”, – sakė pirmasis E.Ališausko treneris Dainius Gudaitis.

 

Vos atvykęs į “Trakus B”, jaunasis futbolininkas turėjo nemažai laiko iškęsti ant atsarginių suolo, kol galiausiai šiemet tapo tvirtu pagrindo žaidėju. Dar pirmajame pirmosios lygos ture jo šūvis iš dvidešimties metrų garantavo komandai pergalę prieš Telšių “Džiugą”, o prieš porą savaičių savo CV saugas/ puolėjas papildė ir pirmuoju dubliu pirmoje šalies lygoje.

 

“Tai, kiek pastangų įdeda mūsų jaunieji futbolininkai, tiesiog verčia jais pasitikėti ir suteikti šansą. Tai yra natūralu”, – savo sprendimą komentavo O.Vasilenka.

 

Pats E.Ališauskas iki šių metų visą laiką žaidė vidurio saugu, o šiemet B komandoje jam numatytas ir puolėjo vaidmuo. Būtent puolėjo įgūdžių iš devyniolikmečio praėjusį šeštadienį prireikė ir pagrindinės komandos vyriausiajam treneriui.

 

“Jausmas nuostabus (šypsosi). Natūralu, kad jaudulio buvo, bet.. vertinant tai, kad debiutavau prieš “Žalgirį”, išvis yra fantastika”, – sakė pats futbolininkas.

 

Turbūt, užsispyrimas, noras tobulėti ir visada žiūrėti tik į priekį.

 

Tikėjausi greito ir kieto futbolo. Būtent taip ir buvo.

 

Po rungtynių vis dar negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Tuo momentu man mintyse kelis kartus kilo klausimas, ar tikrai nesapnuoju (šypsosi).

 

Žinoma, kad tokie dalykai suteikia dar daugiau motyvacijos judėti pirmyn, nenuleisti rankų, juodai dirbti ir siekti savo tikslų.

 

Man jau devyniolika, tad manau, kad pats laikas išaugti iš jaunimo futbolo. Čia daugiau kovos, kitoks greitis, reikia daugiau ištvermės, o man, sakyčiau, tas pereinamasis laikotarpis iš jaunimo futbolo į vyrų sekasi visai neprastai.