Rusiją pasirinko dėl futbolo lygio

Kai antradienį žiniasklaida spėliojo, kad buvęs „Manchester United“ saugas gali tapti naujuoju „Trakų“ treneriu, pastarasis sostinėje esančiame ESSE restorane šachmatų partijoje bandė apžaisti kitą riterių žvaigždę Diniarą Bilialetdinovą. Šiuos du futbolo žmones sieja vienas vardiklis – jie abu yra žaidę Liverpulio „Everton“ klube ir, nepaisant to, kad skirtingu laiku, vis tik sutiko daug tų pačių žmonių.

 

Tiesa, A.Kančelskis „Trakų“ treneriu netaps. Klubas netrukus pristatys kitą garsų Rusijos specialistą, kuris jau susipažino su komanda ir netrukus turėtų pasirašyti sutartį. O A.Kančelskis su klubu pradeda bendrus projektus, apie kuriuos kalbėti dar anksti.

 

„Apsidžiaugiau, kai draugai pasiūlė atvykti į Lietuvą. Vis tik, mano tėtis lietuvis, aš pats gimiau Lietuvoje, todėl čia jaučiuosi ypatingai. Man pasiūlė prisidėti prie naujų projektų, apie kuriuos pasakoti dar negaliu. Tačiau pasakysiu tiek, kad čia kur kas paprasčiau nei Ukrainoje.
 

Patys suprantate, kokia situacija ten. Todėl ne taip svarbu, kad Lietuva futbolo prasme negali prilygti savo bazėmis, infrastrukūtra, tačiau labai svarbu, kad būtų potencialas ir noras. Susipažinęs su klubo valdžia, aš tą pajutau. Kitas dalykas – Lietuva yra mano tėvynė ir noriu jai padaryti kažką naudingo. Galbūt, kažkam pasirodys, kad seku pasakas, bet tai jų reikalas. Mano tėtis šį pasaulį paliko vos 42–ejų. Neabejoju, kad jis būtų laimingas mano pasirinkimu dėl jo gimtosios šalies“, – pokalbį pradėjo „Manchester United“ legenda.

 

Tai buvo tada, kai Glazgo „Rangers“ žaidė prieš FBK „Kauną“. Tiesa, tada buvo toks apsilankymas kai mačiau tik stadioną ir viešbutį. Tikras apsilankymas yra dabar – apžiūrėjau Vilniaus senamiestį, pabendravau su žmonėmis. Žinote, pastebėjau, kaip pas jus viskas paprasta – čia gali kalbėti rusiškai ir niekas į tave nebadys pirštais. Ukrainoje ne visur tai įmanoma, o čia jokių problemų. Apie Ukrainą puikiai žinau todėl, kad ten gyvena mano mama.

 

Toks ten ir darbas. Mane pakvietė tam, kad išsaugočiau klubo statusą. Ta prasme, komanda buvo visiškame dugne, nebuvo pinigų ir reikėjo stengtis, kad žaidėjai išvyktų į visas rungtynes. Rezultatai nebuvo svarbūs, tiesiog buvo svarbu nebūti išmestiems iš lygos. Jei taip būtų atsitikę, „Jūrmala“ į aukščiausią lygą nebūtų galėjusi sugrįžti mažiausiai penkerius metus. Ten aš praleidau vos 2,5 mėnesio, mėgavausi darbu ir, svarbiausia, užduotį įvykdėme.

 

Viena sfera – įsteigtas fondas padėti į katastrofas pateikusių futbolo komandų žaidėjų šeimoms. Šiai dienai, tokių yra net trylika. Tarp tų trylikos komandų yra ir Taškento „Pachtakor“ ekipa, kuriai nelaimė atsitiko 1979 metų rugpjūčio 11 – ąją. Šiemet Taškente, būtent, rugpjūčio 11 dieną rengsime labdaros turnyre, kuriame norime, kad dalyvautų ir Lietuvos klubas.

 

Kiekvienam sportininkui tas laikas yra labai sunkus – tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Aišku, galvojau apie tai, kad liksiu futbole, tačiau nežinojau nei kur, nei kaip. Pradėjau lankyti trenerių kursus, įgijau PRO licenciją, pradėjau treniruoti komandas, dirbau direktoriumi ir pan.

Buvo visko. Juk visas gyvenimas sudėliotas taip kaip zebro juostos – tai juoda, tai balta, po vėl juoda ir vėl balta. Įsivaizduokite, kaip viskas sugrįžta – aš turėjau galimybę tapti Lietuvos rinktinės žaidėju. Netapau. O dabar mes kalbamės Lietuvoje.

 

Būsiu atviras. Aš Rusijos rinktinę pasirinkau tik dėl futbolo lygio. Lietuva, deja, neturėjo ir neturi galimybių futbolo reikalais lygintis nei su Europa, nei su Rusija. Aišku, dar buvo galimybė atstovauti Ukrainai, bet ten kiti reikalai.

Futbolininko gyvenimas labai trumpas, todėl tokie sprendimai dažniausiai priimami spontaniškai. Turbūt, jei būčiau priėmęs sprendimą – atstovauti Lietuvai, tai nei Pasaulio, nei Europos čempionatų finaliniuose etapuose nebūčiau žaidęs.

 

Buvo visko (šypsosi). Turėjau nemažai traumų, o tai juodieji periodai. Vaiko praradimas – taip pat pažymėtas juoda spalva. Buvo skyrybos, išdavystė – tai irgi juoda spalva. Daug dalykų, tiesiog apie juos niekas nenori prisiminti, todėl ir nekalba.

 

Bet ir dabar mes kalbame ne stadione. Gyvenimas aikštėje nesibaigia.

 

Į šį klausimą atsakyti negaliu, nes tikrąją šios istorijos versiją žino tik du žmonės: agentas ir A.Fergusonas. Galiu tik numanyti, kaip ten buvo, bet tai tik spėliojimas. Faktas yra tas, kad agentas virdulį padovanojo, o ar jame buvo pinigai.. aš netikrinau. Supraskite, knygos, visų pirma, rašomos tam, kad pritrauktų skaitytoją (šypsosi).

 

Su juo sunku, bet tuo pačiu malonu. Jis principingas, todėl buvo ne vienas kartas, kai pykomės, tačiau vis tiek ilgą laiką sugebėjome išlaikyti puikius santykius. Iki dabar.  Pavyzdžiui, nelabai senas įvykis, kai į Maskvą atvyko „Manchester United“. Bilietų prekyboje nebuvo, tad nuvažiavau į viešbutį, paprašiau jo, o jis manęs paklausė tik vieno: “Kiek reikia?”.

 

Kartu mes praleidome ketverius metus. Visai neseniai A.Fergusonas man pasakė, kad galėjau likti ilgiau, nes jam patiko dirbti su manimi.

 

Tokių didžių trenerių, kaip A.Fergusonas ar Valerijus Lobanovskis daugiau nėra. Man labai lengva juos įvardinti, nes su jais abiem man teko dirbti. Tokia chemija, tokia charizma.. tokių trenerių nebus dar šimtą metų.

 

Lėktuvo bilietai jau nupirkti – vyksiu į Pasaulio čempionato atidarymą. Tačiau artimiausiu metu turėčiau čia apsilankyti ir vėl.