Moterų rankinio rinktinė – kryžkelėje

Lietuvos moterų rankinio rinktinės treneris Andrejus Perovas neabejoja: “Reikia kažką daryti”. Nes mūsų šalies nacionalinė komanda kasmet vis labiau užleidžia anksčiau turėtas pozicijas.
 

Italijoje vykusiame 2011 metų pasaulio čempionato 4-osios grupės turnyre lietuvės 29:23 įveikė Bulgariją, tačiau 23:24 pralaimėjo Italija ir 21:37 – Čekijai.
 

Vienintelį kelialapį į kitą atrankos etapą iškovojo visas varžoves įveikusios čekės.
 

Prieš atrankos turnyrą Italijoje Lietuvos rinktinė žaidė Ukrainoje vykusiame Igorio Turčino atminimo turnyre. Ten lietuvės, kurių gretose buvo beveik vien mūsų šalies klubų žaidėjos, pralaimėjo visus tris mačus - baltarusėms (24:39), ukrainietėms (20:35) ir Azerbaidžano rankininkėms (24:27).
 

Ar galėjo Lietuvos rinktinė patekti į kitą atrankos etapą? - paklausėme trenerio A.Perovo.

Itales galėjome nugalėti ir tokia sudėtimi, nes rungtynės buvo lygios, tik labai dažnai klydome. Puldamos žaidėjos net 26 kartus prarado kamuolį. Jau pradžioje atsilikome 4:9, teko vytis. Pasivijome – 10:10, 13:13. Antrojo kėlinio pradžioje vėl pasipylė klaidos. Ir vėl italės pabėgo. O mes vėl jas pasivijome. Ir tik pabaigoje neatsilaikėme.
 

Kita vertus, pergalė prieš itales būtų leidusi užimti tik antrąją vietą grupėje. O ji nieko nereiškia.
 

Norint patekti į kitą etapą, reikia kalbėti apie pergalę prieš Čekijos komandą. Tačiau mums trūksta dar daug, kad ją įveiktume. Žinoma, galėjome pralaimėti ne 16 įvarčių skirtumu, o 8 ar 9, bet pabaigoje leidome pažaisti ir atsarginėms.  Per pirmąsias 15 minučių žaidimas buvo lygus, mes net pirmavome.
 

Prieš turnyrą visa rinktinė kartu pabuvo vos pusantros dienos. Per tiek laiko komandiniame žaidime nedaug gali nuveikti. Mėginome, bet deriniai greitai baigėsi – vieną sykį nepavyko, kitą, ir teko juos padėti į šalį. Prasidėjo improvizacija. Kai improvizuoja labai aukšto lygio žaidėjos, kartais būna net geriau, nei atliekant derinius. Bet mūsų meistriškumas dar ne toks, todėl ir pilasi klaidos.
 

Turėtume rodyti komandinį žaidimą. Bet jį sustyguoti reikia daug laiko. O mes jo neturėjome.
 

Prieš atrankos varžybas rinktinė dalyvavo I.Turčino atminimo turnyre. Ar labai skyrėsi į Italiją važiavusi komanda, nuo kovojusios Ukrainoje?
Tai buvo visai kita rinktinė. Jų net lyginti negalime. Kai planavome pasirengimą, tikėjomės, kad į Ukrainą atvažiuos ir visos stipriausios mūsų rankininkės, galės susižaisti.
 

Tačiau pagrindinės žaidėjos atvyko prieš pat atrankos turnyrą. Kai kurios prieš kelionę į Italiją su rinktine treniravosi tik vieną kartą. Tad pasirengimas net ne minimalus, o jo nebuvo.
 

Kodėl rankininkės neatvyko anksčiau. Juk kai vyksta atrankos turnyrai, klubai privalo išleisti žaidėjas į pasirengimo stovyklas?

Ši taisyklė galioja tik aukščiausiose lygose, o dauguma mūsų rankininkių rungtyniauja žemesnėse lygose, tad klubai labai nenoriai ir tik prieš pat varžybas išleidžia į rinktinę.
 

 

Ar daug pajėgių žaidėjų išvis neatvyko į rinktinę?

Nemažai. Nors pirmasis septynetas tikrai buvo geriausias, ką šiuo metu turime. Jame pasikeitimų nebūtų buvę. Trūko Rūtos Latakaitės, jau daug anksčiau suplanavusios atostogas, Laimos Bernatavičiūtės, kuri atsisakė žaisti rinktinėje, labai norėjome, kad atvyktų Ramunė Pekarskytė, bet lapkričio viduryje Norvegijoje jai buvo atlikta menisko operacija.
 

Gal buvo žaidėjų, kurios maloniai nustebino?

Geriausiai atrodė Sonata Vijūnaitė. Ji buvo komandos lyderė, nors linijos žaidėjoms labai retai tenka toks vaidmuo. Daug kas ją jau buvo nurašę, Sonata ir pati abejojo, ar pajėgs sėkmingai žaisti rinktinėje. Ji ir gynyboje uždegė komandą. Italijoje Sonata žaidžia žemo lygio varžybose, bet čia atrodė puikiai.
 

Ar su šia rinktine įmanoma ateityje įveikti pasaulio ar Europos čempionato atrankos barjerą?

Kartu su rankinio federacijos vadovais turime numatyti tolimesnę strategiją.
 

Aš manau, kad ši komanda gali pasiekti daugiau. Bet vėl trukdys tos pačios problemos. Klubai vėl nenorės anksčiau išleisti žaidėjų.
 

Kai kurios rankininkės turi ir kitus darbus.  O norint rimtai pasirenti varžyboms, reikia atvykti į rinktinę bent dviem savaitėms. Mes kompensuoti už patirtus nuostolius negalime. Tad rankininkėms savo sąskaita reikėtų imti atostogas. Bet juk tada neliks atostogų vasarai, kai reikia pailsėti po sezono. Neįsivaizduoju, kaip tai suderinti.
 

Kai kurioms žaidėjoms jau yra apie 30 metų. Rezultatai jau turi būti. O mes dar tik pradedame lipdyti komandą.
 

Tad kita galimybė – burti ir auginti jauną rinktinę. Visas jaunimas žaidžia Lietuvoje. Yra tikrai talentingų rankininkių. Dabartinėje rinktinėje jos sėdi ant suolo. Žinoma, pasitreniruoti, pamatyti kitokį rankinį verta. Bet reikia daug žaisti, nes I.Turčino turnyre su jaunomis žaidėjomis atrodėme silpnai.
 

Galima surinkti naują branduolį. Dauguma talentingiausių žaidėjų dar moksleivės, paskui jos studijuos, tad turime 5-6 metus. Per tiek laiko galima paruošti visą rankininkių kartą.
 

Tačiau atrankos varžybose su jaunomis žaidėjomis viską pralaimėtume. O rankinio mėgėjams nepaaiškinsi, kad auginame jauną kartą, pakeitėme strategiją. Niekas juk nemato žaidimo.
 

Jei nutartume nedalyvauti, praleisti vieną trankos ciklą, paskui labai iš toli tektų brautis aukštyn. Dabar vieną kitą komandą nugalime, užimame trečiąją vietą. Nors, pavyzdžiui, Latvija, Estija net nedalyvavo šiose varžybose.
 

Lietuvos moterų rankinis jau senokai eina žemyn. Anksčiau nugalėdavome ir Italiją, ir Čekiją. Net Ukrainą buvome įveikę – 2003 metais pasaulio čempionato atrankos atkrintamosiose varžybose. Namuose nugalėjome ukrainietes 5 įvarčiais ir tik savo aikštėje jos atsirevanšavo. Pasaulio čempionate Ukraina tada užėmė ketvirtąją, o dar po metų Atėnų olimpiadoje iškovojo bronzą.
 

Dabar mums toli iki tokių rezultatų. Todėl reikia nutarti, ką darysime toliau.