Tėvas ir sūnus: per gyvenimą – koja kojon

100 km ir vienos paros bėgimo Lietuvos rekordininkas, šių metų Europos paros bėgimo čempionato bronzos medalininkas Aleksandras Sorokinas pastebėjo, kad jis su savo tėvu, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės treneriu Sergejumi Sorokinu, per gyvenimą žengia panašiu ritmu. 

Kai Aleksandras pradėjo sportuoti, treneriu tapo ir jo tėvas, kai sūnus tapo studentu, po poros metų jo pavyzdžiu pasekė ir tėvas, tada jam atiteko ir visi konspektai. Kone tą pačią dieną jie abu sukūrė ir šeimas. Tik Aleksandrui santuoka buvo pirmoji, o Sergejui – antroji.

Sergejus vaikystėje iš pradžių lankė futbolo ir šaudymo pratybas. Kadangi su tėvais gyveno Žirmūnuose, prie Neries, su kiemo draugais kartą užsuko į irklavimo bazę. Treneris Jermalajus Gerasimovas jam pasiūlė sėsti į baidarę. 

„Grupėje buvau vienas vyresnių, mane išrinko jos seniūnu. Nuo pat pradžių patikdavo dirbti su sportininkais, todėl, kai treneris išvykdavo į varžybas, man patikėdavo treniruoti komandos draugus. Dirbti patiko, pradėjau svajoti, kad kada nors dirbsiu treneriu“, – prisimena S. Sorokinas. 
 

Jis irklavo vienvietę, dvivietę ir keturvietę baidares, 1976 m. įvykdė sporto meistro normą. Tapo Lietuvos čempionu irkluodamas keturvietę 10 000 metrų. Greitai buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos: iš pradžių tarnavo Latvijos seržantų mokykloje, po to – Kaliningrade. 

Irkluoti sąlygų nebuvo, todėl, atlikus karinę tarnybą ir grįžus namo, Sergejaus sportinė karjera nutrūko. Pradėjo dirbti statybose, tad vaikystės svajonė dirbti treneriu ėmė blėsti. Tačiau visiškai jai užgesti neleido 1981 m. gimęs sūnus Aleksandras. Tėvas norėjo, kad jis irgi sportuotų.

„Ieškojau savos sporto šakos: lankiau plaukimo, lengvosios atletikos pratybas. Tačiau jose ilgai neužsibūdavau. 1994 m. pradėjau irkluoti. Mane treniravo iš Baltarusijos atvykęs Vladimiras Siličius. Jo specializacija buvo kanojų irklavimas“, – prisimena A. Sorokinas. 

Vis dėlto tėvas norėjo, kad sūnus irkluotų ne kanoją, o baidarę. Todėl „Dinamo“ irklavimo bazėje pats nutarė treniruoti Aleksandrą. „Žinojau, kad mano tėvas buvo gero lygio irkluotojas, tačiau net neįsivaizdavau, kad jo svajonė ir gyvenimo pašaukimas buvo dirbti treneriu. Maniau, kad jis į irklavimą atėjo trumpam išbandyti save ir tiek. Tačiau apsirikau. Tėvas gavo trenerio etatą „Dinamo“ sporto draugijoje, po to – „Žalgirio“ draugijoje. Ilgainiui tapo puikiu baidarių irklavimo treneriu. Padėjau jam įgyvendinti vaikystės svajonę – dirbti mėgstamą darbą“, – dabar džiaugiasi Aleksandras. 

A. Sorokinas irklavo apie dešimt metų. Tapo Lietuvos jaunių čempionu, suaugusiųjų čempionatuose užimdavo prizines vietas. Dalyvavo net pasaulio suaugusiųjų čempionate ir irklavo keturvietę baidarę. Treniravosi tuo metu, kai savo čempionišką erą pradėjo Alvydas Duonėla ir Egidijus Balčiūnas, Romas Petrukanecas, Vaidas Mizeras, Vidas Kupčinskas, kiti.

„Tačiau rezultatai buvo vidutiniški, netapau didelio meistriškumo irkluotoju, nors tėvas to ir labai norėjo, įdėjo daug darbo ir meilės. 2006 m. dešinės rankos peties trauma privertė padėti irklą į šalį“, – pasakoja Aleksandras. Tačiau jo tėvas pradėto darbo nenutraukė: išugdė talentingą Jevgenijų Miasniankiną, kurį laiką treniravo A. Duonėlą, E. Balčiūną, R. Petrukanecą, Kazimierą Rėksnį, o dabar dirba su Rio de Žaneiro olimpiečiais Ričardu Nekriošiumi ir Andrejumi Olijniku. 

Trenerio sūnus Aleksandras, atsisveikinęs su irklavimu, priaugo svorio (svėrė 100 kg) ir vieną dieną nutarė jo atsikratyti – pradėjo po truputį bėgioti. 
 

„2013 m. radau skrajutę, kurioje buvo kviečiama dalyvauti Baltijos šalių 100 km bėgimo čempionate. Nutariau pabandyti, tai bus man didelis iššūkis. 

Tada Gediminas Grinius pagerino Lietuvos rekordą (7 val. 7 min.), o aš, pirmą sykį bėgdamas šį nuotolį (8 val. 39 min.), buvau septintas. Pagalvojau, o kodėl negalėčiau gerinti Lietuvos rekordų? Savo tikslą pasiekiau: 2015 m. per pasaulio čempionatą užėmiau dešimtąją vietą ir tapau Lietuvos 100 km rekordininku (6 val. 50 min. 34 sek.). 2017 m. per Europos čempionatą pavyko pagerinti ir vienos paros rekordą (260 km 990 m), pelniau bronzos medalį“, – prisimena A. Sorokinas, jau 12 metų dirbantis krupjė kazino. 

Tėvas, žinoma, džiaugiasi sūnaus rekordais, tačiau užsimena, kad gal jau užtenka save kankinti, reikėtų pagalvoti apie sveikatą. Į tėvo priekaištus Aleksandras atsako: „Daug kas mano, kad bėgimas labai kenkia sąnariams, organizmui, tačiau tokie bėgimai vyksta vieną kartą per metus. Organizmas ir sąnariai spėja atsigauti ir tampa dar stipresni.“

Praėjusiais metais Aleksandras per savo 36-ąjį gimtadienį Graikijoje laimėjo istorines 246 km Spartatlono lenktynes, kurios pradėtos rengti dar 1981 metais. Nuo Atėnų iki Spartos nuotolį jis nubėgo per 22 val. 7 min. 22 sek. 

„Tai buvo mano pirmoji stambesnė pergalė, bet ji įkvėpė kitoms. Dar įspūdingesnę pasiekiau šiemet, kai ketvirtu bandymu per Europos vienos paros čempionatą Rumunijoje pavyko užlipti ant nugalėtojų pakylos. Visi stebisi mano bėgimo taktika: pirmąją pusę įveikiu labai greitai, įgyju 10–15 km pranašumą, o po 12-os val. bėgimo mano greitis krenta. 

Geriausi sportininkai paprastai bėga tolygiai. Per Europos čempionatą jau buvau praradęs viltį pelnyti medalį, pajutau didžiulį nuovargį ir skausmą. Tačiau drąsinau save: dažniausiai laimi ne tas, kuris greičiausiai bėga, o tas, kuris ilgiausiai moka tverti. Paskutinės 6–7 val. pačios sunkiausios, laikas ir kilometrai tarsi sustoja“, – aiškina Aleksandras.

A. Sorokinui daug padeda 30-metis brolis Maksimas, kuris vaikystėje taip pat porą metų irklavo, bet, būdamas 18-os, metė. Dabar jis per varžybas broliui paduoda gėrimus, stebi varžovus, neleidžia atsipalaiduoti, atlieka tarsi trenerio darbą.

„Vienas nieko nepadarysi, reikia turėti gerą komandą. Maksimas visada atvažiuoja į varžybas ir man padeda, palaiko morališkai“, – teigia Aleksandras.

2016 m. Aleksandras sukūrė šeimą. Žmona Jelena taip pat dirba kazino – kasos vadove. Nors sportas ir jai patinka, bet varžybų, kuriose dalyvauja jos vyras, negali žiūrėti.

Kartais vyras sau pasako, kad bėga paskutinį kartą. Tačiau praeina kiek laiko ir jam vėl norisi tai daryti. Po Europos čempionato bėgikas pradėjo važinėti dviračiu. Tai jam puiki atsigavimo priemonė. Labai naudingi sportininkui būna ir tėvo patarimai. Kartais per treniruotes A. Sorokinas netgi dirba pagal irkluotojų planus. 

Jeigu gerai jausis, Aleksandras šiemet dar norėtų dalyvauti rudenį įvyksiančiame pasaulio 100 km bėgimo čempionate. O jo tėvo mintyse – pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionatas Portugalijoje.