Duoti patinka labiau nei imti

„7:0 mano naudai“, – juokiasi Kęstutis Autukas, 70-ojo jubiliejaus proga Kūno kultūros ir sporto departamente atsiėmęs apdovanojimą „Gratitudo“ už indėlį į šuolių į vandenį sporto plėtotę. LIetuvos tautiniame olimpiniame komitete jam įteiktas prizas „Citius. Altius. Fortius“. 
 

Birželio 9 d. 70-metį atšventęs Vilniaus miesto sporto centro treneris, patyręs šuolių į vandenį teisėjas K. Autukas neslepia, kad apdovanojimai, vainikuojantys jo ilgametį darbą, džiugina, nors visų medalių, raštų ir padėkų nebesuskaičiuoja. Per 42 trenerio darbo metus jis jau išleido penkias auklėtinių kartas, ne vienas jų dabar į treniruotes atveda savo vaikus. 

Nors visą laiką treneriui labiausiai patiko gyvas darbas su sportininkais, likimas lėmė jam ilgus metus dirbti Lietuvos plaukimo federacijoje.

Per 30 darbo federacijoje metų 24-erius jis buvo viceprezidentas, atsakingas už šuolius į vandenį: „Man teko dirbti administracinį darbą ir Lazdynų baseine, kur labai pavargdavau, tačiau tuo pačiu metu vakarais dirbau treneriu, tada atsigaudavau.“

Su šuoliais į vandenį K. Autukas draugauti pradėjo, kai jam buvo aštuoneri: „Tais rūsčiais pokario laikais gyvenome skurde, nebuvo jokių pramogų, todėl stengėmės gaudyti kiekvieną galimybę. Aš buvau užsirašęs į teniso, rankinio, dramos būrelius – eidavau visur, kur tik pamodavo ranka, buvau smalsus.“ Kai pirmasis jo treneris Zigmas Navickas atėjo į mokyklą ir paklausė, kas iš vaikų nori lankyti šuolius į vandenį, K. Autukui ir kitiems jo vaikystės draugams tai buvo negirdėta sporto šaka. „Pirmosios treniruotės metu išvydome didžiulį tinklą, kurį sustoję ratu visi laikėme ištempę ir po vieną ant jo šokinėjome. Toks buvo pirmasis mūsų batutas, – juokiasi K. Autukas. – Buvo labai smagu, kritinėjome ant užpakalio, ant kelių.“
 

Treniruotes tuomet lankyti pradėjo 72 vaikai ir šokinėjo ant kietų čiužinių. Vėliau didžiosios dalies mažųjų sportininkų susidomėjimas nuslūgo, liko 24, iš kurių vieniems buvo baisu, kiti taip ir neišmoko plaukti. Šiems nubyrėjus liko 12, o pagaliau – šeši šuolininkai. 

Pašnekovas prisimena labai stengęsis ir būdamas 12 metų jau laimėjęs pirmąjį medalį Lietuvos jaunučių čempionate. „Parsivežiau medalį, patekau į „Sporto“ laikraščio puslapius. Kaimynei parodžius laikraštį, mama pasakė: „Įsivaizduok, kaip tu mūsų šeimą garsini.“ Ir vėliau tėvai mane labai palaikė“, – vaikystėje išgyventą euforiją prisimena K. Autukas.

Mokydamasis dešimtoje klasėje jis tapo Lietuvos šuolių į vandenį čempionu ir auksą iškovojo net 25 kartus. K. Autukas dalyvavo tarptautinėse varžybose, ne kartą užėmė prizines vietas, net buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą.

Sportininko karjerą K. Autukas tęsia iki šiol, yra Europos senjorų šuolių į vandenį čempionas, pasaulio senjorų čempionato prizininkas. „Kiekvieną kartą dalyvauti varžybose lengviau, nes mažėja konkurencija, tačiau ir sudėtingiau, nes atlikti programą, kurioje turi būti ne mažiau kaip penki skirtingi šuoliai – sunkiau, – atkreipia dėmesį jis. – Tenka pasilankstyti, pašokinėti. Tačiau neleidi sau sukristi į lašinius, o tai labai gerai. Džiugu, kad mane labai palaiko žmona, nors pati ji nėra aktyvi sportininkė.“

 

Baigęs vidurinę mokyklą, K. Autukas nepateisino tėvų pageidavimų: mama norėjo, kad sūnus taptų gydytoju, tėtis – inžinieriumi. Tačiau jaunuolis su bičiule nusprendė palikti Kauną ir stoti į Dailės instituto siūlomą dizaino specialybę Vilniuje. Tačiau ne itin tam pasiruošę kauniečiai nebuvo priimti. Norėdamas išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir neprarasti trejų metų, K. Autukas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo kūno kultūros ir geografijos mokytojo specialybę. 
 

Studijuodamas jis tęsė sportininko karjerą treniruojamas Aldonos Kareckaitės-Pypinienės. Ją prisimena su šiluma ir meile: „Ji buvo ne tik mūsų trenerė, bet ir sesuo, mama, kolegė. Ji buvo labai tolerantiška, išmintinga, tačiau būdama dar gana jauna, vos 54 m., išėjo iš šio pasaulio. Pamenu, prieš savaitę iki mirties paėmė mane už rankos ir pasakė: „Tik neleisk, kad šita sporto šaka numirtų.“ Nes visai nebuvo specialistų.“

K. Autukas, vykdydamas savo trenerė valią, „tempė“ šuolių į vandenį sporto šaką ir išpildė duotą pažadą. Tačiau trenerio karjeros pradžia nebuvo lengva – nebuvo ne tik su kuo dalintis treniruočių krūviu, bet teko pačiam išmokti ir pildyti šūsnis dokumentų, planų, lentelių, ataskaitų. Pradėjęs treniruoti plaukikus, vėliau jis susitelkė darbui su šuolininkais į vandenį. 

Dabar Lietuvoje specialistų pakanka. Tačiau treneriui sunkiausia, kai tenka dirbti su abejingais, nemotyvuotais vaikais, kuriuos kiekviename žingsnyje reikia raginti. Bet būna ir itin pozityvių – treneris džiaugiasi sulaukiantis vieno berniuko klausimo, kurioje olimpiadoje jis galės dalyvauti. 
 

Pasak K. Autuko, turint aiškų tikslą, tereikia atkakliai jo siekti: „Ta mūsų sporto šaka labai sudėtinga, labai reikli, joje dera ir choreografija, ir akrobatika. Rezultatų pasiekiama labai negreitai, kiekvieną elementą tenka mokytis ilgus mėnesius ar metus. Porą trejetą metų tenka kantriai dirbti. Labai nedaug yra iš prigimties turinčių šiam sportui reikalingų savybių – lankstumo, koordinacijos, dažniausiai reikia itin didelio noro ir motyvacijos.“ Pasak K. Autuko, poros sekundžių pasirodymui tenka visapusiškai ruoštis. Sportininkai lavina ne tik lankstumą, bet ir jėgą. Jos prireikia tam, kad galėtų aukštai pašokti ir atlikti ne vieną salto.

Treneris pastebėjo, kad per ilgus jo darbo metus, šuolio į vandenį sportas labai pasikeitė. Pradedant saugos priemonėmis, kurių pasirinkimas dabar nepalyginamas su prieš kelias dešimtis metų buvusiu, – atsirado įvairios gaudyklės, pritaikytos pagal sportininko svorį, pagalvės, išsiskleidžiančios treneriams paspaudus mygtuką. Pakito ir šuolių elementai – jie pasidarė gerokai sudėtingesni, o programos – trumpesnės. 

K. Autukas pabrėžia, kad kiekviena vaikų karta, nors skirtinga, tačiau ypatinga ir įdomi. Trenerį jo darbe, kuriam daugiau atiduoda nei gauna, džiugina galimybė bendrauti su jaunais žmonėmis, nes jie skatina jį patį pasitempti. 

Po prieš kelerius metus vykusio televizijos projekto „Šuolis“ ir su suaugusiaisiais dirbti pradėjęs treneris iš jų išgirsta nusistebėjimų, kad iš šalies, atrodo, paprastą šuolį atlikti sudėtinga, tačiau išmokti to gali kiekvienas, o K. Autukas vyresnius žmones ypač skatina judėti, nesvarbu, ar jie rinktųsi plaukimą, ar šuolius, ar šokių pamokas, ar savanorystę, ar kitą veiklą.