„Jei nepulsime, į priekį nepajudėsime“

Liepos 15 d. Prancūzijos rinktinės pergale Rusijoje pasibaigė pasaulio futbolo čempionatas. 32-iejų jame dalyvavusių komandų žaidimas mėnesiui prikaustė milijonus žmonių prie rungtynių transliacijų. Nors Lietuvos futbolininkams planetos pirmenybės – kol kas sunkiai pasiekiama svajonė, mūsų šalyje pasaulio čempionato transliacijos taip pat mušė žiūrimumo rekordus.

Daugiausia žiūrovų prie ekranų pritraukė finalas, kuriame prancūzai 4:2 pranoko vos milijonu gyventojų daugiau nei Lietuva turinčią Kroatiją.

Nemažai lietuvių vyko į greta esanti Kaliningradą, taip pat ir kitus Rusijos miestus pamatyti pasaulio pirmenybių gyvai.

Vyriausiasis Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas pasirinko ne Kaliningradą, o Maskvą. Mat ten grupės turnyro rungtynes žaidė viena pirmenybių favoričių Brazilija ir būsima lietuvių varžovė Serbija.

Serbija bus pirmoji ekipa, su kuria E. Jankausko auklėtiniai jau rugsėjo pradžioje susitiks naujame UEFA organizuojamame turnyre – Tautų lygoje. Šioje grupėje dar žais Juodkalnijos ir Rumunijos komandos.

Naujajame turnyre visos UEFA priklausančių šalių komandos yra paskirstytos į keturis pajėgumo lygius, kuriuose suformuota po keturias grupes. Lietuvos, Serbijos, Juodkalnijos ir Rumunijos komandos yra paskirtos į trečiąjį C pajėgumo lygmenį.

Visos rungtynės grupėse bus sužaistos šį rudenį. Grupių nugalėtojai tęs kovą dėl teisės dalyvauti 2020 m. Europos pirmenybėse.

Besirengdama šiam turnyrui, Lietuvos rinktinė prieš pasaulio čempionatą sužaidė visą seriją kontrolinių rungtynių. 0:2 pralaimėjo Estijoje Baltijos taurės mačą, namuose su latviais to paties turnyro susitikimą baigė lygiosiomis 1:1. Vėliau akistatose su pasaulio čempionato dalyviais 0:4 nusileido lenkams ir 0:1 – Iranui.

Jau vykstant pasaulio čempionatui, Lietuvos B komanda pagal FIFA Europos ir Azijos bendradarbiavimo futbolo programą nuvyko rungtyniauti į Šri Lanką.

Ekipa buvo surinkta daugiausia iš tris paskutines vietas A lygoje užimančių klubų: „Palangos“, „Jonavos“ ir „Kauno Žalgirio“. Keturi stipriausieji Lietuvos klubai, dalyvaujantys

Europos taurių turnyrų atrankoje, savo žaidėjų į egzotiškąją šalį neišleido.

Tokia komanda neįstengė nugalėti atkuriamos tradicinės Azijos žemyno autsaiderės Šri Lankos rinktinės (0:0), o jos dublerius įveikė 2:0.

Šri Lankoje iš rinktinės kandidatų buvo išbraukti vieni labiausiai patyrusių Azijoje viešėjusios komandos žaidėjų Vytautas Lukša ir Tadas Eliošius. LFF to priežastimi nurodė režimo pažeidimus.

Neseniai baigėsi pasaulio pirmenybės. Išvydote jose ką nors, kas vėliau gali padėti jūsų darbe? – paklausėme E. Jankausko.

Futbolui jau daugiau nei šimtas metų. Ką čia naujo įmatysi? Taip, matyti mažesnių komandų progresas, matyti akademijų darbo rezultatai. Ypač tokių šalių, kaip Kroatija, Belgija. Atsiranda daug šalių, kurių komandų pajėgumą labiau lemia ne gyventojų skaičius, o ilgas darbas su rinktine ir dėmesys jai. Brazilų štai yra 200 mln., o kroatų – tik 4 milijonai. Bet finale žaidė ne brazilai, o kroatai. Tai darbo su vaikais rezultatas.

Tikrai ne. Vos 300 tūkst. gyventojų turinti Islandija dalyvauja pasaulio čempionate ir rimtai varžosi dėl galimybės patekti į aštuntfinalį. Tiesiog ten kitokia futbolo svarba šaliai, jos žmonėms. Kitoks vaikų užimtumo, jų kreipimo į futbolą supratimas. 

Mano simpatijos buvo skirtos belgams ir portugalams. Turiu šioms šalims šiokių tokių nostalgiškų jausmų nuo tada, kai jose žaidžiau.

Tiesiog man tos dvi šalys mielesnės. Turėjau jose draugų ir turiu jų iki šiol. 

Buvo ne vienas: portugalai Ricardo Quaresma, Pepe, Bruno Alvesas. Su Prancūzijos rinktinės vartininku Hugo Lloris’iu yra tekę kartu žaisti Nicoje. Mūsų buvęs treneris Gernotas Rohras dabar treniruoja Nigerijos rinktinę.

Ne. Aš ten dvi dienas tebuvau, tai nepavyko.
 

Kiekvienos rungtynės duoda naudos. Juolab kad per draugiškus mačus galima pamatyti artimiausius kandidatus į rinktinę. Pamatėme, kad visiems mums reikia pasitempti. Net ir pagrindiniams rinktinės žaidėjams.

Žaidėme, su tuo, ką turėjome. Ir nereikia nuvertinti vyrų. Jie sąžiningai dirbo savo darbą. Ta kelionė jiems davė naudos. Daugumai tai buvo pirmos tarptautinės rungtynės, neįprastos klimato sąlygos. Žaidėjai suprato, kad tarptautinėse rungtynėse net žaidžiant su žymiai silpnesniu priešininku nėra lengva. Jeigu neįdėsi maksimaliai jėgų, varžovas neatrodys toks silpnas. Tad dabar mūsų žaidėjai grįžo turėdami daugiau patirties, labiau išprusę. Todėl tvirtai sakau – taip, tai buvo mums naudinga kelionė.

Labai. Daugiau nei 30 laipsnių ir atogrąžų drėgmė. Sunku buvo ir prie maisto priprasti. Jis visai kitoks nei Europoje. Daugumai po to kilo problemų su virškinimu. Žodžiu, gerai, kad pabuvome, kur nesame buvę. Iš tokių kelionių grįžti labiau užsigrūdinęs.

Juk federacija viską paskelbė. Vyrai pažeidė režimą. Kai nėra rezultatų, aš galiu suprasti. Rezultatai priklauso ne vien nuo mūsų. Bet yra dalykų, kurie priklauso tik nuo mūsų: disciplina, režimas, atsidavimas komandai. Visa tai mes kontroliuojame patys. Niekas juk mums negali uždrausti ar leisti laikytis bendro komandos režimo. Tai tik paties asmens pasirinkimas. Šie du futbolininkai to nesuprato.
 

Užduotį mes išsikeliame prieš kiekvienas rungtynes. Ta užduotis yra viena – sužaisti kuo geriau. Mūsų tikslas – kiekvienoms rungtynėms pasiruošti maksimaliai ir kovoti dėl pergalės. 
 

Apie serbus turbūt nereikia pasakoti – visi juos matėme pasaulio čempionate. Rumunus irgi gerai pažįstame. Mažiau susidūrę su Juodkalnijos futbolu. Manau, tai Rumunijos lygio komanda. Visi jos žaidėjai žaidžia Italijos, Vokietijos čempionatuose. Nepasakysiu nieko naujo – mūsų grupėje yra tikrai galingi varžovai. Lyginant su kitomis komandomis, mums trūksta daugybės dalykų. Todėl turime tai kompensuoti darbu ir atsidavimu, kompaktiškumu ir aukšta darbo aikštėje kokybe. Galiu pasakyti, kad mums labai nelengva žaisti su slavų komandomis. Kur kas lengviau rungtis su komandomis, kurios savo žaidimą grindžia fiziniu pajėgumu, tokiomis kaip Anglija ar Škotija. 

Be abejo. Buvau net į Rusiją nuvykęs pažiūrėti Serbijos rungtynių su Brazilija. Pastebėjau, kad tai labai stipri komanda individualiai. Serbijos rinktinėje žaidžia aukščiausios klasės žaidėjai. Bet vargu ar reikia tiek daug dėmesio skirti varžovams – jie visi labai stiprūs. Mums vertingiau būtų pasižiūrėti į save – kaip mes tam pasiruošime, kaip susitvarkysime su savimi, žinodami, su kokiais varžovais žaisime. Tam, kad su jais sužaistume sėkmingai, reikia maksimaliai įdėti jėgų. Veikiausia bus taip, kad, žaisdami su tokiais priešininkais, mes nelaikysime kamuolio ilgiau negu jie. Todėl reikia žaidimo drausmės, kad varžovams būtų sunku, kad jie nerastų erdvių, kad būtume kompaktiški.
 

Tai pamatysime tik per rungtynes. Bet aš manau, kad turėtume užsibrėžti tokius tikslus, kurie mums atrodo neįmanomi. Taip, varžovai geresni už mus, bet kodėl mums nesužaisti ta korta, kurios jie iš mūsų nesitiki? Juk turėjome visai sėkmingų bandymų, kai stengėmės būti ne žemesnio lygmens komanda, nesulįsti į savo baudos aikštelę. Man labai nepatinka toks futbolas, jį bjauru žiūrėti. Taip, pasirinkus visiškai gynybinio futbolo scenarijų, gal būtų sužaista kiek sėkmingiau. Štai ir Rusija pasaulio čempionate įrodė, kad taip žaisti įmanoma – traukti iki paskutinės sekundės ir pasitikėti Fortūna. Bet nemanau, kad to mums šiuo metu reikia. Turime judėti į priekį, turime bandyti. Jeigu nepabandysime, niekada į priekį nepajudėsime.

Tai, žinoma. Tai tikrai labai didžiulė problema. Bet aš dėl to nekaltinu Lietuvos futbolo federacijos. Tokie yra Europos Sąjungos įstatymai. Tačiau dėl jų situacija tampa labai nekokia. Lietuvių žaidėjų A lygoje akivaizdžiai mažėja, dažniausiai jų būna kokie penki komandoje, o lyderių ekipose, į kurias rinktinės trenerių akys krypsta dažniau nei į autsaideres, vos po 2–3. Pavyzdžiui, atakuojančios grandies lietuvių A lygoje beveik nėra. Jeigu viskas taip eis toliau, man sunku pasakyti, iš kur mes rinksimės žaidėjus nacionalinei komandai.