Paspirtukas - gyvenimo būdas

Olandijoje vykusiame pasaulio paspirtukų sporto čempionate pirmą kartą dalyvavo ir du Lietuvos atstovai: 48-erių metų Tomas Augūnas ir 39-erių Rolandas Matulevičius.
 

Lietuvių rezultatai nebuvo labai ryškūs. Abu jie dalyvavo visų trijų pasaulio pirmenybių rungčIų distancijose, tačiau skirtingose amžiaus grupėse. R. Matulevičius rungtyniavo „Senior“ amžiaus grupėje (19-39 m), o T. Augūnas – „Master“ (40-49 m.)

Be šių dviejų, čempionato dalyviai varžėsi dar dviejose veteranų (iki 60 m. ir per 60 m.), bei vaikų ir jaunimo grupėse.

Varžybos vyko tris dienas. Pirmąją dieną paspirtukininkai rungėsi sprinto (400 m), antrą – kriteriumo (14,4 km), trečią – maratono (46,5 km) lenktynėse.

Tomas Augūnas savo amžiaus grupėje visose rungtyse užėmė 20-ąją vietą. Sprinte varžėsi 21, kriteriume ir maratone – po 22 paspirtukininkus.

R. Matulevičius savo amžiaus grupėje sprinte ir maratone buvo buvo 35-as tarp 38, kriteriume - 36-as tarp 41 dalyvio.
 

„Jei ir pavargome, tai gal po maratono. Juolab po jo teko nusiprausti ir iš karto vairuoti atgal į Lietuvą. O geram rezultatui trūko nemažai. Bet viskas ateina su patirtimi. Patirtis šiame sporte yra labai svarbi. Kiekvienos tokios varžybos yra gera patirtis“, - komentavo savo ir kolegos pasiekimus pasaulio čempionate T. Augūnas.
 

Jiedu paspirtukus į Olandiją gabeno automobiliu.

"Taip darome visada, nes du žmonės ir du paspirtukai puikiai sutelpa į lengvąjį automobilį. Ratai nusiima ir problemos nėra, - teigė T. Augūnas. – Nebent kai keliauji trise su trimis paspirtukais. Tada juos tenka vežti ant stogo.“

Kitų žemynų (australai, kanadiečiai) sportininkai paspirtukus į pasaulio čempionatą atsiskraidino lėktuvais.

Čempionate dalyvavo apie 200 sportininkų iš 18 šalių. Lygininat su prieš 2016-aisiais Australijoje vykusiomis pirmenybėmis, varžybų dalyvių geografija gerokai prasiplėtė. 2016-aisiais pasaulio čempionate varžėsi tik šešių šalių paspirtukininkai. 

„Tai - dėl tolimo atstumo ir brangios kelionės. Vis tik daugiausia paspirtukų sporto mėgėjų gyvena Europoje“, - kalbėjo T. Augūnas.

Nors tarptautinė paspirtukų sporto asociacija ISA yra sudariusi tarptautinį paspirtukininkų reitingą, visi jame esantys sportininkai – mėgėjai.

Europos paspirtukų sporto čempionatai vyksta nuo 2001-ųjų, o pasaulio čempionatai – nuo 2004 m.

„Bet kiekvienais metais vyksta rimtos tarptautinės paspirtukų varžybos. O olandai ir čekai rengia savo šalių čempionatus, kuriuose rungiasi kiekvieną savaitgalį“, - pasakojo T. Augūnas.

Jo sukurtas ir vadovaujamas paspirtukų sporto mėgėjų klubas „Riedėk be pedalų“ organizuoja visą sportinę paspirtukininkų veiklą mūsų šalyje ir atstovauja Lietuvai ISA.

„Kai pirmą kartą įsigijau tokio tipo paspirtuką 2013 metais, užsimaniau išpopuliarinti paspirtukus Lietuvoje. O jau 2015 metais įsigijome sportinius paspirtukus ir ėmėme kultivuoti sportą, - pasakojo T. Augūnas. - Sportiniai paspirtukai nuo nesportinių skiriasi kaip treko dviračiai nuo paprastų. Aišku ir tų sportinių yra visokių. Šio sporto asai naudojai pilnai karboninius, superlengvus – iki penkių kilogramų paspirtukus. Man į tokius tenka žiūrėti su pavydu. Pamačiau tokį pas vieną austrą, jau neprašiau pavažiuot, bet sakau: „duok nors pakilnot jį“. Su dviem pirštais tą paspirtuką gali pakelti.
 

Tie, kurie vyko į Australiją, ir tie, kurie turi geriausius paspirtukus, turi rėmėjų. Bet tam, kad turėtum rėmėjus, reikia ir gerus rezultatus rodyti. Aš manau, kad viskas yra įmanoma, bet viskam reikia laiko.“

T. Augūnas profesionaliai išmano paspirtukų skirtumus. Užsieniuose gamintais paspirtukais jis prekiauja Lietuvoje. 

Dar prieš kelis metus, pamatę suaugusį, solidų vyrą, riedantį paspirtuku, praeiviai stebėdavosi.

„Pačioje pradžioje žiūrėdavo, kaip į kokį kosmonautą, - prisipažino T. Augūnas. - Bet taip buvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kalbėjau apie tai ir su italais, ir su olandais. Dabar visur jie populiarėja, bet labai sunkiai. Man pačių gamintojų atstovas suomis pripažino, kad šį produktą yra labai sunku žmogui įsiūlyti. Visi pripratę prie dviračių. Važiuojant paspirtuku dirba daugiau raumenų grupių, nei važiuojant dviračiu. Čia dirba ne tik kojos, bet ir nugara, rankos ir šis sportas reikalauja labai daug ištvermės.“

T. Augūnas – ne tik paspirtukų lenktynininkas. Jis paspirtuku ir keliauja. Yra apvažiavęs Lietuvą, pernai įveikė švento Jokūbo piligrimų kelią Ispanijoje, šiemet pervažiavo Lenkijos pajūrį.

„Paspirtukas - mano gyvenimo būdas. Važiuoji juo lygiai taip pat, kaip ir dviračiu, tik atsispiri nuo žemės, o ne mini pedalą. Jei koks nuožulnumas, važiuoji neatsispirdamas. Taip, paspirtuku keliauti yra sunkiau nei dviračiu. Per dieną juo nuvažiuoti 100 kilometrų yra rimtas iššūkis. Nes paspirtuko greitis – mažesnis negu dviračio. Keliaujant važiuoji 18 kilometrų per valandą greičiu. Per varžybas, aišku, - greičiau.

Juolab, kad keliaujant būna iš tokių kelio etapų, kai nėra asfalto. Akmenys, kalnai. Tada tenka eiti ir stumti paspirtuką, kuris su visu bagažu sveria apie 30 kg.“, - kelionių paspirtuku subtilybes dėstė T. Augūnas.
 

Jis - toli gražu ne vienas toks keliautojas pasaulyje. „Štai Australijos rinktinė baigusi pasirodymą pasaulio čempionate Olandijoje išvyko pakeliauti paspirtukais po Europą – jos nariai per savo darbo atostogas suderino ir lenktynes ir kelionę. Yra viena prancūzė, pasišovusi paspirtuku apkeliauti visą pasaulį ir šiuo metu tai vykdanti“, - pasakojo T. Augūnas.

Į keliones paspirtukais jis yra leidęsis ir su kokiu nors partneriu ir vienas. Sakosi, nusprendęs, kad vienam keliauti yra geriau: „Žmonių jėgos yra skirtingos, vienas nuvargsta greičiau, kitas – lėčiau. O kai esi vienas, tu kada nori stoji gerti, kada nori – valgyti, kada nori nusuki nuo kelio ką nors nufografuoti. Niekam nesi įsipareigojęs. Juk jeigu savimi negali būti garantuotas, juo labiau negali garantuoti už kitą žmogų.“
 

Artimiausi T. Augūno planai - surinkti daugiau paspirtukinininkų, parungtyniauti Vilniaus Velomaratone.
 

„Naudotis paspirtuku yra labai paprasta. Tie, kas važinėja dviračiais ar laksto krosus, gali iš karto stotis ant paspirtuko ir drąsiai važiuoti“, - teigia T. Augūnas.