Nuo Nemenčinės iki Sicilijos

Jeigu stengsiesi, tai ir Dievas padės. Šis posakis idealiai tinka ilgamečiam Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) auklėtiniui ir absolventui Titui Klevinskui. 201 cm ūgio vilnietis savo kaip krepšininko kelią pradėjo 2011 m. Nemenčinėje, o dabar atstovauja Sicilijos regiono (Italija) Milaco „Svincolati“ klubui, su kuriuo praėjusį sezoną triumfavo ketvirtoje pagal pajėgumą šalies lygoje.

 

20-metis T. Klevinskas sutiko pasidalinti savo sėkmės istorija su SKM.LT skaitytojais.

 

Vilnietis Titas ne kartą išreiškė dėkingumą SKM treneriui Algirdui Budėnui, kuris, pasak aukštaūgio, suteikė jam visas reikalingas pamokas ir sąlygas tobulėti.

 

Šiandien T. Klevinskas džiaugiasi dabartiniu karjeros etapu ir nauja sutartimi su „Svincolati“ klubu. Vienas iš Milaco klubo lyderių jau žino, kad rudenį, kai Lietuvoje orai ims vėsti, jis vėl sugrįš į saulėtąją Italijos salą, kurioje, pasak pačio krepšininko, sąlygos gyventi ir žaisti – tiesiog idealios.  

 

„Savo krepšinio kelionę pradėjau Nemenčinėje, kur ir gyvenu. Pirmasis mano treneris buvo Povilas Kirdeika, pas kurį treniravausi dvejus metus. Po to susiskambinau su A. Budėnu ir jis pasakė: „Atvažiuok, pasižiūrėsim.“ Pasitreniravau ten kelias treniruotes ir treneris, galbūt, pamatė mano norą žaisti ir tobulėti. Nebuvau tikrai kažkoks super žaidėjas, neturėjau nei metimo technikos, nei driblingo – nieko. Turėjau tik fizinius duomenis. A. Budėnas patikėjo manimi ir visko išmokė. Treneris taip pat suteikė daug pasitikėjimo savimi. Su šiuo specialistu kartu dirbome ketverius metus, o vėliau A. Budėnas mane rekomendavo tuometinės Regionių krepšinio lygos (RKL) komandos Vilniaus „LEU-Safety Style“ treneriui Egidijui Ženevičiui. Ten sužaidžiau 2016–2017 m. sezoną, o dar jo viduryje gavau pasiūlymą dirbti su agentu iš Italijos. 

 

Kai agento klausiu, kaip jis mane susirado, jis atsako, kad tai yra jo darbas – jis ieško krepšininkų iš pirmojo ir antrojo RKL diviziono ir su jais dirba. Ketvirtoje Italijos lyga yra tokia, kad ten žaidžia daug buvusių profesionalų,  kurie turi daug patirties. Kartu tai yra  čempionatas, kuriame gali pasireikšti ir daug jaunų žaidėjų. Krepšinis ten yra vyriškas, greitas ir pirmasis sezonas Italijoje man buvo tikrai labai gera patirtis. 

 

Visą sezoną beveik nepatyrėmė pralaimėjimų. Atkrintamąsias varžybas pradėjome nelabai kaip, bet įsivažiavome ir iškovojome teisę žaisti C lygoje. Kai patekome į aukštesnį divizioną, ištiksėjo paskutinės sekundės, mes supratome,  kad sezono darbas yra padarytas ir visų lūkesčiai išpildyti. Kas verkė, kas apsikabinėjo, kas šoko. Po to su komanda susitikome dar kelis kartus ir paminėjome šį laimėjimą.

 

Kai į rungtynes Italijoje susirenka 500 žmonių ir visi jie skanduoja tavo vardą, tokia atmosfera yra kažkas pasakiško. Plojimai po kiekvieno taško ar einant link atsarginių žaidėjų suolelio. Tai buvo nerealus palaikymas. RKL to tikrai neteko patirti.

 

Buvau vienintelis ir apskritai pirmasis legionierius „Svincolati“ klubo istorijoje. Žmonės mane sutiko labai draugiškai, šiltai priėmė, todėl labai greitai įsiliejau į kolektyvą. Liko tik patys šilčiausi prisiminimai. Jeigu kažkas atsitikdavo, vietiniai visada padėdavo, nepalikdavo manęs vieno namuose sėdėti. Per šventes sulaukdavau kvietimų vakarieniauti su kitomis šeimomis. Klubas suteikė tikrai geras sąlygas – namą su visais patogumais, apmokėdavo dalį maitinimo. Finansinės sąlygos buvo tokios, kad viskam tikrai užtekdavo ir dar galėjau susitaupyti. Man labai patiko. 
 

Daug laiko pakeliauti ir paturistauti tikrai nebuvo. Kasdien būdavo dvi treniruotės. Keliavimas būdavo toks, kad su komanda važiuojame į kitą Sicilijos regioną ir pravažiuodamas matai kraštovaizdį. Tai – labai graži šalis su labai gražia, kalnuota ir savotiška gamta.

 

Nesu aš talentingas žaidėjas, galite paklausti mano trenerių. Tikrai nesu tas vunderkindas, kuris iškart gali viską. Viską pasiekiau per savo sunkų darbą. Man tiesiog pasisekė, kad agentas mane surado. Bet tai nereiškia, kad ir kitiems taip atsitiks. Turi pats rodyti iniciatyvą, ieškotis. Ir aišku, darbas, darbas ir dar kartą darbas.

 

Kai vyko atranka į RKL komandą, į LEU salę reikėdavo atvykti 6 val. ryto ir treniruotis papildomai, kad pasivyti kitus. Lengva nebuvo, juolab, kad reikėjo išlaikyti ir brandos egzaminus. Ačiū Dievui, viskas susiklostė sėkmingai.   

 

Ko pasiilgau Lietuvoje? Draugų, šeimos, lietuviškos gamtos, atmosferos. SKM naujienas seku, apsilankau mokyklos internetiniame puslapyje, kur pamatau daug naujienų. „Facebook“ tinkle daugiausiai matau nuotraukas ir akimirkas iš mokyklos gyvenimo. Tai yra mano krepšinio mokykla ir man tikrai įdomu, kaip jai sekasi."