Lanką jaukinasi visą gyvenimą

Laikydamiesi japonų tradicijų, kyudo mokiniai, vadinami kyudokomis, dėvi tradicinę aprangą, tačiau tai – ne vienintelis jų skiriamasis bruožas. Įprastai lankininkai stengiasi kuo tiksliau pataikyti į taikinį ir surinki kuo daugiau taškų, o kyudo didžiausias dėmesys skiriamas tam, kaip atliekamas šūvis.

Šūvį sudaro išsamiai aprašyti aštuoni žingsniai, apibrėžiantys tai, kaip kyudoka turi atsistoti, paimti lanką, jį pakelti, įtempti, įdėti strėlę, išlaikyti tam tikrą kūno padėtį. 

Šiuos žingsnius išmoksta kiekvienas ir tobulina visą gyvenimą. „Tikslas – tuos žingsnius atlikti nieko nuo savęs nepridedant. Jei parašyta pakelti rankas 45 laipsnių kampų, jas ir reikia pakelti 45 laipsnių kampu, nekeliant pečių ir nieko neiškreipiant“, – aiškino Lietuvos kyudo federacijos vadovė Ringa Baltrušaitė.

Prieš dešimtmetį seminare Rygoje pirmą kartą kyudo pamačiusi, su mokytojais susipažinusi ir ryšius užmezgusi R. Baltrušaitė susižavėjo šaudymu iš didelio asimetriško japonų lanko.

Pradėjusi užsiiminėti kyudo Lietuvoje, su bendraminčiais įkūrusi federaciją, šiuo metu R. Baltrušaitė jau yra ir Europos kyudo federacijos generalinė sekretorė: „Gal tai nėra labai svarbu, tačiau manau, kad tai reiškia, jog mus, lietuvius, pastebi ir vertina mūsų pastangas.“

Laikantis japonų kovų menų tradicijų kyudo sportininkų meistriškumas vertinamas kategorijomis, vadinamomis danais. Danai suteikiami laikant egzaminus, kurių metu vertinami visi judesiai – nuo įžengimo į salę, lanko įtempimo iki išėjimo. Egzaminus vykdo tik 8 ar 9 daną turintys japonai, kol kas šios misijos niekam kitam nepatikintys. 

„Matyt, jie taip elgiasi matydami kitų kovos menų nukrypimus nuo pirminės jų esmės, leidus egzaminuoti ir danus suteikti užsieniečiams, – svarstė vadovė. – Todėl atvyksta senučiukai japonai ir mėnesį skiria europiečių kyudokų egzaminams.“ 

Japonams išlaikyti kyudo grynumą iš dalies pavyksta dėl palyginti nedidelio populiarumo – Europoje juo užsiima vos 3 000 žmonių. 

Šiuo metu danai suteikti devyniems lietuviams, trys iš jų turi trečiąjį daną. Tai kol kas aukščiausi mūsų šalies sportininkų įvertinimai. Visi jie priklauso moterims, tarp kurių – ir R. Baltrušaitė. Lietuvoje tarp kyudo užsiimančiųjų 18 žmonių daugiau moterų, nors pasaulyje kyudo populiaresnis tarp vyrų. 

Pasak R. Baltrušaitės, kyudo nėra užsiėmimas, įtraukiantis nuo mažų dienų, dažniausiai juo susidomi subrendę žmonės. Japonijos universitetuose viena iš disciplinų yra kovos menas, o nemažai studentų pasirenka kyudo. Lietuvoje juo taip pat užsiima jau suaugę žmonės: „Pats šaudymas iš lanko labai lėtas sportas, tai – ne krepšinis. O kyudo viskas vyksta dar lėčiau, tai specifinis užsiėmimas, kažkas tarp šaudymo iš lanko ir ceremonijų, todėl ir nėra masiškas.“ 

Vienos kyudo mokyklos pabrėžia estetikos, kitos – produktyvumo svarbą. Šie skirtumai egzistuoja dėl to, kad jos atsirado iš skirtingų praktikų – karinių, ceremoninių ar kontempliatyvių. Pastarųjų mokyklų atstovams šaudymas iš lanko yra meditacija veiksmo metu, jie nedalyvauja varžybose ar egzaminuose, jiems nesvarbus nei taiklumas, nei atlikimas. 

Nors vis daugiau šiuolaikinių lankininkų kyudo yra sportas, kur siekiama surinkti maksimalų taškų skaičių, dauguma kyudo gerbėjų siekia „teisingo pataikymo teisingai iššovus“.

„Aišku, mes taip pat turime varžybas, kurių metu vertinamas taiklumas, tačiau tai nelemia sportininko meistriškumo“, – pabrėžė R. Baltrušaitė.

Lietuvoje varžybos vyksta keletą kartų per metus, taip pat lietuviai varžosi ir užsienyje. 

Kas dvejus metus vyksta Europos kyudo čempionatai, kas ketverius – pasaulio čempionatai. 

Šiais metais Japonijoje vyko trečiasis kyudo pasaulio čempionatas, kuriame lietuvių komanda laimėjo ketvirtąją vietą. „Mes patys važiuodami nesitikėjome tokio rezultato, sakiau, kad svarbu nelikti paskutiniams, – prisiminė R. Baltrušaitė. – Mūsų federacija dar labai jauna, savo šalyje neturime gilių tradicijų, mokytojų, mokomės patys, kiek galime.“

Kyudo mokytojais tampa ne vieną dešimtį metų tuo užsiimantys žmonės. Lietuviai palaiko ryšius su Vokietijoje gyvenančiais Feliksu ir Connie Hoffais. Jie kiekvieną spalį atvažiuoja į Lietuvą, rengia čia seminarus ir taiso savarankiškai besimokančių mokinių klaidas. Šie, jei tik turi galimybių, patys važiuoja į seminarus užsienyje. 

„Mums, europiečiams, svarbios varžybos ir egzaminai. Norisi, kad būtų suteiktas aukštesnis danas, tai yra tam tikras stimulas. Japonai gali daryti dėl darymo, o europiečiai nori rezultato, turi būti tikslas, laipteliai, kuriais jie lipa“, – pastebėjo R. Baltrušaitė. 

Kyudo nėra brangus užsiėmimas, tačiau pradedantieji turi investuoti. Nenaujas lankas kainuoja nuo 200, o naujas nuo 500 eurų, strėlių komplektas – per 100 eurų, apranga – 200 eurų, pirštinė – 200 eurų. „Tačiau tai ilgalaikė investicija. Mano pirštinei – jau 10 metų ir dar nesiruošiu jos keisti. Nusipirkus pirmą lanką, po kelerių metų jį prireikia keisti, nes, kūnui pripratus valdyti šį keistą daiktą, reikia stipresnio. Strėlių komplektas gali būti naudojamas ne vienus metus“, – aiškino R. Baltrušaitė. 

Žiemą Lietuvos kyudo sportininkų išlaidas papildo salės nuomos kaina, o vasarą jie treniruojasi Vingio parke. Ypatingo fizinio pasiruošimo šiai veiklai nereikia, tačiau, norėdami sustiprinti kūną, jį jausti ir valdyti, kyudokos sportuoja papildomai – vieni lanko baseiną, kiti – sporto salę. Čia svarbu tvirtai stovėti ant žemės, turėti stiprią nugarą, pilvą, kojas, todėl itin liekniems žmonėms taisyklingai atlikti šūvį sudėtinga.