Mėgaujasi tėvyste ir laukia pasiūlymų

Būsimus Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) pirmokus aplankė vienas iš Vilniaus krepšinio simbolių Martynas Gecevičius.

 

Atletas atsakinėjo į mažųjų krepšininkų klausimus apie oranžinio kamuolio virtuvę, prisiminė saldžiausius karjeros momentus ir pats domėjosi savo įpėdinių kasdienybe.

 

2008–2010 m. su „Lietuvos ryto“ klubu snaiperis iškovojo net 7 trofėjus, tarp kurių – Europos taurės ir Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) čempiono titulai. Vėliau krepšininkas persikėlė į Pirėjo „Olympiacos“, su kuriuo 2012 ir 2013 m. triumfavo Eurolygoje.

 

Beveik visuose „Lietuvos ryto“ istoriniuose LKL statistikos dešimtukuose figūruojantis 30-metis gynėjas iš viso Vilniaus ekipoje sužaidė 7 sezonus ir iki šiol yra pirmas pagal rezultatyvius perdavimus (601), antras pagal pataikytus tritaškius (396) ir šeštas pagal pelnytus taškus (2112).

 

2010 m. su Lietuvos rinktine pasaulio čempionato bronzą iškovojęs vilnietis po susitikimo su krepšinio mokyklos stovyklautojais atsakė ir į SKM.LT klausimus.

 

Smagu, visų pirma, kad pakvietė. Antra, smagu, kad vaikai vasarą žaidžia krepšinį ir organizuojamos tokios stovyklos. Manau, kad tai yra labai didelis pliusas mokyklai. Tai tikrai yra pagirtina. Kaip aš sakau, vaikai nežaidžia „iPhone“ ar „iPad“, o žaidžia krepšinį ir tobulėja.

Mano visos vaikystės vasaros nuo 7-erių metų, kai pradėjau žaisti krepšinį, buvo užimtos. Daug sportuodavau, vėliau, nuo 13–14 metų, prasidėjo visos jaunimo rinktinės stovyklos. Tokie ir prisiminimai (šypsosi).

Dabar yra labai daug pagundų, kaip išvengti sporto ir aktyvaus judėjimo. Normalu, kad vaikams judėti yra labai svarbu ir jie tą turi daryti. Ypač jeigu jie nori žaisti krepšinį ar užsiimti kita sporto šaka. Būdamas vaiku tu greičiau viską pagauni, tobulėji. Netgi šiais laikais, manau, viską galima suderinti ir smagu, kad vaikai tą daro.

 

Geras (šypsosi). Gyvenimas visiškai pasikeitė. Daugiau derinimosi, daugiau buvimo namie, daugiau užsiėmimo, daugiau atsakomybės. Dabar daugiau laiko ir dėmesio nukreipta į vaiką, kas yra normalu. Yra didelė atsakomybė užauginti gerą Lietuvos pilietę.

Ne, vaikai tokio klausimo neuždavė. Nežinau, gal nėra mėgstančių mesti tritaškį (juokiasi). Bet metimas tai yra darbas, kažkiek talento ir, galų gale, vėl darbas.

 

Jeigu kalbame apie krepšinį, man miela buvo „Ekinstos“ sporto salė. Taip pat buvo labai miela „Ryto“ senoji arena Olimpiečių gatvėje. Aišku, joje teko žaisti dar prieš „Rytą“ (tuo metu M. Gecevičius atstovavo kitam sostinės klubui Vilniaus „Sakalams“, – aut. pastaba). Kai žaidžiau „Ryte“, klubas jau buvo persikėlęs į mažąją areną prie „Siemens“ arenos. Karoliniškių gimnazijoje ar Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje taip pat buvo labai daug gerų prisiminimų. Tik gaila, kad ne visos salės išliko.

 

Be fizinio darbo ir krepšinio praleidau maždaug pusantro mėnesio. Visas laikas buvo praleistas su draugais, šeima, norėjosi visus pamatyti. Galų gale, visi norėjo pamatyti mažylę, tad buvo šeimos laikas. Po  to pradėjau tai derinti su krepšiniu ir darbu stadione.

Pigesnė negu Lietuva. Žymiai pigesnė (juokiasi). Jeigu rimtai, nuvažiavęs nustebau, nes pirmos keturios čempionato komandos yra tikrai pajėgios. Buvo ką veikti, ko rezultate skaudžiai nesugebėjome perlipti pusfinalio barjero. Tai buvo tikrai pakankamai aukštas čempionato lygis.

Sportuoju, palaikau formą ir laukiu darbo. Buvo visokių kalbelių, bet nieko konkretaus ir oficialaus. Komandos šiomis dienomis pradėjo pasiruošimus sezonui ir dabar situacija tokia, kad reikės kažkur važiuoti iškart, kai tik gausiu pasiūlymą.

 

Man įdomu. Esu „Golde State Warriors“ fanas, o dauguma vis tiek yra LeBrono fanai. Su komandos draugais tikrai tai sekame ir apie tai pasikalbame. Visiems įdomu, ypač kai prasideda atkrintamosios. Netgi būna lažybų visokių. Buvo galima tikėtis, kad LeBronas kažkur kelsis, tik man buvo gal kažkiek keista, kad į Los Andželą. Manau, jam Vakaruose bus tikrai sudėtinga kažką pasiekti, o čempionai, manau, aiškūs vėl (šypsosi).

 

Anksčiau gerokai daugiau naudodavausi „Facebook“. Dabar tik pažiūriu, ką veikia, kuo gyvena mano senesni draugai.  Ypač daug yra užsieniečių draugų, su kuriais teko žaisti, tad juos taip sekti yra lengviau. Aš gal dabar aktyvesnis „Instagram“ paskyroje. Gal tai dabar kažkiek populiariau. Tiesiog dedi nuotraukas, komentuoji. Negaliu pasakyti, kad aš ten labai „pasinešęs“ ir kasdien dedu tas nuotraukas, bet tokie laikai ir visi prie to adaptuojasi. Vieni deda daugiau, kiti mažiau. Nieko čia blogo nematau.

Čia jau didelis darbams tėvams. Su žmona pasikalbame, kad atvedėme vaiką į tokį pasaulį, kur tai tikrai reikės derinti. Pats matau pavyzdžius, kai draugai turi vaikų, kurie jau gali naudotis „iPhone“, „iPad“, bet lygiai taip pat gali būti krepšinio aikštėje, lauke ar važinėtis dviračiu. Galų gale, elektriniai paspirtukai ir kiti išradimai. Nėra lengva tą suderinti. Iš kitos pusės, tėvams technologijos ir palengvina gyvenimą. Tai reikia derinti ir niekur nuo to nedingsi.