Sugrįžimas į pergalių uostą

Po ilgos pertraukos porinę dvivietę nuo praėjusio sezono vėl irkluojančios Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė vis geriau suderina yrius, pripranta viena prie kitos ir šiemet per Europos čempionatą Glazge pelnė bronzos medalius. Trečios jos buvo ir pirmajame šių metų Pasaulio taurės etape Belgrade. Tai pirmieji bendri šios įgulos titulai aukščiausio lygio suaugusiųjų varžybose.

23 metų I.Adomavičiūtė pačias svariausias savo pergales iškovojo jaunių ir jaunimo grupėje: 2011-2012 m. su M. Valčiukaite tapo pasaulio jaunių porinių dviviečių čempione, aukso medalius abi iškovojo ir Europos jaunių čempionate 2011-aisiais.

Po to jų keliai išsiskyrė: M. Valčiukaitė pradėjo irkluoti su Donatas Vištartaite ir 2013-aisiais tapo pasaulio bei Europos čempione, o 2016-aisiais per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes pelnė bronzos medalį. 

I.Adomavičiūtė pradėjo irkluoti vienvietę. 2015 ir 2016 m. ji tapo pasaulio jaunimo iki 23 m. čempione. 

Sportininkei išvykus studijuoti į Ameriką, ji dalyvaudavo įvairiose studentų aštuonviečių varžybose.    

Šiemet per atvirą Lietuvos čempionatą Trakuose I.Adomavičiūtė ir M. Valčiukaitė  porinių dviviečių varžybose toli paliko savo varžoves ir nesunkiai tapo čempionėmis.   

„Nuo 2012-ųjų pabaigos su Milda kartu jau neirklavome. Kai po ilgokos pertraukos vėl susėdome į valtį, viskas prasidėjo iš naujo. Tas, kas buvo anksčiau, - tai tik malonūs prisiminimai. Amerikoje irklavau tik aštuonvietę, o kai vasarą sugrįždavau į namus, sėsdavau į vienvietę. Porinė dvivietė – komandinė valtis, todėl iš pradžių buvo truputį sudėtinga, nes porinių dviviečių ir vienviečių valčių irklavimo technika skiriasi.   Techniką dabar stengiamės suvienodinti, per pratybas jai skiriame ypač didelį dėmesį. Su Milda irkluojame vis geriau, tačiau mums dar yra kur tobulėti“, - pripažįsta I. Adomavičiūtė.

Taip, pradžia buvo gera. Šiemet laimėjome bronzą per Europos čempionatą. Dabar laukia pasaulio čempionatas, kur varžysis pastarųjų dvejų metų lyderės Naujosios Zelandijos sportininkės, 2017 m. sidabro ir bronzos medalininkės JAV ir Australijos įgulos.  Labai stiprios ir kanadietės. 
 

Irkluoti vienvietę man visada patinka. Pagalvojau,  gal mūsų treneris Mykolas Masilionis per Lietuvos čempionatą leis man irkluoti ir vienvietę. Tačiau taip neatsitiko. 
 

Gal todėl, kad per treniruotes vienvietės daug neirklavau ir treneris, artėjant pasaulio čempionatui, nenorėjo, jog patirčiau daug streso. Lietuvos čempionatas buvo paskutinis jėgų išbandymas prieš pasaulio čempionatą Plovdive.  


 

Irkluojame su vaikinų komanda arba pagal trenerio sukurtą modelį: atsižvelgiant į tai, kokią distanciją irkluojame, treneris pagal geriausių pasaulio irkluotojų rezultatus žiūri mūsų atsilikimą. 
 

Tada iš starto išplaukiame pirmos arba kartu su vyru vienvietininku ir  lenktyniaujame. Treniruojamės dukart per dieną, mums konkurencijos netrūksta.    

Taip, labai. Aurimui visada išsipasakoju, kaip jaučiuosi prieš varžybas, koks buvo mūsų startas. Jam gal netgi daugiau pasakau nei rinktinės treneriui Mykolui Masilioniui. Su broliu puikiai sutariu, vienas už kitą laikome kumštį. 
 

Su Aurimu kiekvieną dieną treniruojamės, būname treniruočių stovyklose, varžybose. Jis man visada pataria, pasako kažką motyvuojančio ir tai man labai padeda. 
 

Kai brolis su komanda stoja į startą, ko gero, jaudinuosi netgi labiau nei prieš savo varžybas. 
 

Gyvenu su tėvais, o brolis šalia pasistatė namą, todėl, kaip juokaudama sakau, yra mūsų kaimynas.  
 

Apie savo darbą stengiuosi kol kas dar negalvoti, nors kartais ta mintelė ir suvirpa, ką  gi veiksiu, kai baigsiu aktyviai sportuoti.   

Ta trasa man iš tikrųjų ypač sėkminga. Ji maža ir, kai joje susirenka daug valčių, nuo jų jaučiasi nemažos bangos. Žinau, kad Plovdivo irklavimo kanale neturėtų būti stipraus vėjo, ten vanduo visą laiką būna lygus. O tokios sąlygos man gan palankios.