Jei tik visi susitelktų, ir ne tik žodžiais...

„Viską reikia daryti pagal galimybes. Neleidžia galimybės – galima kukliau. Bet tai nereiškia, kad reikia nieko nedaryti. Bėdavojimas  niekada nepadeda. Kiekvienas darykime, ką galime“, – teigia žmogus, kurio niekada neišgirsite keikiant valdžios ar ekonominio sunkmečio.
 

Algimantui Jucevičiui, asociacijos „Sportas visiems“ generaliniam sekretoriui ir Keliautojų sąjungos prezidentui, 2010-ieji – dar vieni metai, pilni nuveiktų darbų ir pasisemtų įspūdžių.
 

„Kaip keliautojas, galiu pasidžiaugti, kad buvo puiki praėjusi žiema. Padarėme net 17 „Snaigės“ žygių, į kuriuos susirinko per 11 tūkst. dalyvių. Organizavome tradicines turiadas. Buvome išvykę į kalnus Kaukaze ir Altajuje. Labai smagu, kad šiemet ir jaunesnių dalyvių turėjome“, – teigė A. Jucevičius.
 

Altajų jis pirmąkart aplankė prieš 50 metų, dar būdamas moksleivis, todėl ir šiemet pasirinko keliauti būtent į šiuos kalnus. „Asmeniniai sentimentai, - šypteli A.Jucevičius. - Lipome į aukščiausią Sibiro kalną. Pats į jį jau šešis kartus buvau įkopęs, bet šįkart buvo masiškiausias žygis, kuriame dalyvavo dvidešimt žmonių“.
 

Apskritai pirmą kartą į kalnus A.Jucevevičius išvyko 1959 metais, taigi prieš 51-erius metus. Viskas prasidėjo dar mokyklos suole. „Dabartinėje Kauno „Aušros“ gimnazijoje, tuomet tai buvo I-oji vidurinė mokykla, mumis, moksleiviais, labai pasitikėjo, skatindavo iniciatyvas, leisdavo patiems vadovauti. Taigi 1959 m. aš jau buvau žygio Karpatuose vadovas“, - prisiminė A.Jucevičius.
 

Ar tuomet, 1959-aisiais, nujautėte, kad visam gyvenimui liksite prisirišęs prie kalnų?

Turbūt nenujaučiau. Tiesiog nuo jaunystės turiu nuostatą – jei matau ką naudinga, turiu ir kitiems parodyti. Tuos jaunystės kelius tęsiu iki šiol. Niekada nevažiuoju į Europos kalnus. Mėgstu pajuokauti, kad esu per jaunas civilizuotiems takams. Sibiro ir Centrinės Azijos kalnai ir maršrutai man artimesni. Ten sunkiau patekti nei į Europą. Čia sėdai ir rytoj tu jau kalnuose. Ten – vizos, ilga kelionė...  Jokios kelionių agentūros ten neveža.
 

Ar sunku žmones sudominti tokiomis sunkiomis ir tolimomis kelionėmis?
Nesunku. Tik mūsų, kaip visuomenininkų, galimybės ribotos. Norinčiųjų būtų. Jei mes skelbtume garsiai, prisirinktų daugybė. Bet mes nesireklamuojame ir tas keliones organizuojame tik per klubus, priklausančius Keliautojų sąjungai.
 

Keliautojų sąjunga vienija 32 klubus. Ypač džiaugiamės, kad yra studentų klubai, pavyzdžiui, Vilniaus ar Vilniaus Gedimino technikos universitetų klubai, kurie taip pat organizuoja rimtus žygius. Karo akademijoje taip pat kuriasi klubas. Pavyzdžiui, šiemet studentai buvo Špicbergene ir Tian Šanio kalnuose. Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga studentai įkopė į 4 827 m aukščio Žalgirio kalną, atliko kitus žygius.
 

Tai kelionės, kurios užsienyje labai vertinamos ir labai brangiai kainuoja. Jei ir Lietuvoje kokia agentūra organizuotų, tos kelionės būtų labai brangios. Mes susimokame patys, bet viską darome visuomeniniais pagrindais, todėl ta kaina mažesnė.
 

Beje, ne pati turtingiausia žmonių grupė tokias keliones renkasi. Tie, kas turi pinigų, važiuoja į Maljorkas ir Egiptus. Keliautojai – iniciatyvūs žmonės, kuriuos domina kiek ekstremalesnis buvimas gamtoje. Kelionės į kalnus grūdina ir ugdo žmogų. Tai ne kurortinis poilsis. Labai džiaugiuosi, kad šiemet į Kaukazą vyko ir du 8–9 metų vaikai.
 

Lietuviui apskritai nesvetimas potraukis keliauti. Daug kas pabando ir Europos kalnus, bet ten nepajusi visiško pabėgimo nuo civilizacijos – servisas, įvairūs draudimai. O kai išeini į Sibiro ar Vidurinės Azijos kalnus, nesulauksi jokios pagalbos iš šalies. Lieka tik grupė ir gamta, o prieš akis – pati geriausia gyvenimo mokykla. Kokį maistą pasigaminsi, tą valgysi, kokį inventorių pasidarysi, tą turėsi. Tokie dalykai žmones suvienija.
 

Minėjote, kad "Snaigės" žygiai šiemet taip pat sulaukė didelio pasisekimo. Ko gero ne prastesnės tikitės ir šios žiemos?

Džiaugiamės tūkstančiu dalyviu, bet ką reiškia tūkstantis dalyvių tokiam miestui kaip Vilnius? Mažai. Bet pažymėta trasa lieka, ir tam Karoliniškių gyventojui kitą savaitgalį nebūtina vykti į Antakalnį ar Verkius – gali vėl važiuoti jau įrengta trasa Karoliniškėse. Vienu metu žygiai gali vykti skirtingose vietose. Svarbu, kad žmonės judėtų.
 

Didžiausia problema – automobiliai. Šiemet, praėjusią žiemą, buvo trys žygiai po 1 300 dalyvių. Įsivaizduokite, kiek tai automobilių. Galėtume puikiausių maršrutų Vilniaus apylinkėse padaryti, bet kur dėti automobilius? Karoliniškėse ar Antakalnyje kiemuose žmonės palieka, bet Verkiai tampa pavojingi, juk ten judri gatvė driekiasi.
 

Niekas man neįrodys, kad galima rasti geresnį poilsį nei gamtoje. Mes su žmogaus prigimtimi kovojame – su tingumu. Dabar žmonės spaudos klaviatūros mygtukus ir džiaugiasi, kad nereikia pasijudinti. Liūdniausia, kad jaunimo „Snaigės“ žygiuose stinga. Kaip aš sakau, dalyvauja seneliai ir vaikaičiai. Vidurinės kartos atstovų mažiausia.
 

Manęs klausia, kaip šliuožti, jei lauke –10 laipsnių šalčio. Lai grūdinasi. Grūdintis – tai nereiškia piltis šaltą vandenį ant galvos ar lipti į eketę. Pabuvai gamtoje, skruostai įraudo – nėra nieko geriau. Vis kartoju savo standartinę frazę – pats geriausias stadionas yra gamta. Vis kalba – arenos, bazė, trasos... Na ir kas? Negi mažai takelių Ąžuolyne?


 

Esate prieš milijonų dalybas dideliems sporto objektams?

Nesu prieš. Esu skeptiškas dėl tų didelių monstrų, kuriuos statome ir kuriuos vėliau bus sunku išlaikyti. Blogiausia, kad ilgainiui jie tampa neprieinami paprastiems žmonėms. Visko reikia, bet pernelyg daug dėmesio tam skiriame.
 

Ir sovietų laikais būdavo daugybė pasitarimų, kuriuose buvo kartojama tas pats: bazių trūksta, bazių trūksta... Tarsi keiksmažodis. Keturiasdešimt metų girdžiu tuos pačius žodžius. Numirsime tų bazių belaukdami. Dejuojama, kad reikia rekreacinių takų –pažymėtų... Be abejo, reikia. Bet kol jie atsiras, ir aš, ir jūs numirsime. Ateikite sekmadienį į „Snaigės“ žygį – bus jums takas pažymėtas. Tik eikite.
 

Pastaruoju metu daug kalbama apie fizinio aktyvumo problemas. Jus paprastai supa žmonės, mėgstantys aktyvų poilsį, tad ar sutiktumėte, kad šiais laikais žmonės yra pernelyg tingūs?

Aš manau, kad taip. Žmogui visuomet reikia palipti viena pakopa. Kai pajunta malonumą, jis įsijungia, jį pagauna, jį uždega. Bet reikia impulso. Anksčiau slidžių būdavo gamyklose, mokyklose, dabar visto to nėra. Be to, ir tų pramogų buvo mažiau, dabar pasirinkimas didesnis. Bet jei paskatini žmogų pabūti gamtoje, paprastai jis tuo užsidega.
 

Pavyzdžiui, darėme eksperimentą Palangoje – rytą paplūdimyje suorganizavome mankštą su muzika. Pirmą  dieną susirinko apie 50 žmonių, kitą – apie 200. Trečią jau nesuskaičiavome... Klausia, o kas toliau? O mes jau išvažiuojame... Taigi noro žmonėse yra, bet reikia impulso.
 

Seimo patvirtinimo laukia Valstybinė kūno kultūros ir sporto plėtros strategija 2010–2020 metams. Ar tikite, kad tai, kas joje numatyta, pavyks įgyvendinti?

Jei tik visi susitelktų, ir ne tik žodžiais... Buvo prirašyta daug tų strategijų – dešimtys, tik viršeliai skirtingi... Bet gulėdamos stalčiuose naudos jos neduoda. Kodėl jos ten dūla? Todėl, kad pas mus yra aukštas žinybinis lygis, o realiai dirbančiųjų mažai. Parašoma strategija, viena ministerija įpareigojama daryti tą, kita – aną, bet nieko konkretaus nevyksta, tik susirašinėjimas.
 

Geriausias – fizinio lavinimo pamokų pavyzdys. Jau kiek metų egzistuoja nutarimas, kad mokyklose privalomos trys savaitinės fizinio lavinimo pamokos, bet reta mokykla tai įgyvendina ir nelabai kam rūpi, kad taip būtų.
 

Sako, nėra salių, o į lauką kažkodėl niekas vaikų neveda. Tėvai neleidžia, sako, kad vaikai sušals ir rašo atleidimo nuo pamokų raštelius. Tai nenormalu. Reikia vaikus išvesti į lauką, o ne grūsti kelias klases į tą pačią salę. Aišku, ten, kur yra atsidavęs mokytojas, atsidavęs organizatorius, tokie dalykai nevyksta. Visur viską lemia žmonės.
 

Stebimės, kad užsienyje yra kitaip. Todėl, kad ten žmonės neįsivaizduoja savaitgalio neprabėgę, nepravažiavę, nepaslidinėję, nepairklavę. Tai neatsiejama kultūros dalis. Tik kai pasikeis požiūris, mes pakilsime. O teoriniai dalykai nieko nepakeis.
 

Esate asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius. Kokie metai buvo šiai organizacijai?

Metai nebuvo lengvi. Turėjome įvairių rūpesčių ir problemų. Stengėmės tęsti pradėtus darbus, nors buvo nemažai bėdų, susijusių su finansavimu. Galbūt asociacijos veikla nesivystė taip, kaip norėjosi, bet nesustojo. Judėjimas į priekį yra. Nusiteikę optimistiškai, gal ir kukliau, bet viską vykdėme. Visi svarbiausi renginiai, įskaitant „Sportas visiems“ festivalį ir Seniūnijų žaidynes, įvyko.
 

Ko labiausiai pasigendu asociacijoje – kad būtų kuo daugiau gyvų ir veiklių klubų. Ne popierinių, bet gyvų klubų. Sąrašai įspūdingi, bet realūs skaičiai manęs labai nedžiugina. 
 

„Sportas visiems“ veikloje vertinu du rodiklius – klubus, kurie suburia entuziastus, ir renginius, kuriuos pamatę žmonės įsijungia. Norime, kad tokių žmonių būtų kuo daugiau, mūsų renginiai yra atviri. Jei norime pakelti sąjūdį, negalime užsidaryti asociacijoje.
 

Mums priekaištauja, kad esame užsidarę. Nesame, tiesiog darome kiek leidžia galimybės. Pavyzdžiui, turime labai ribotas galimybes reklamuotis, nes tokios paslaugos niekas už dyką nedaro. Tas neprieinamumas atsiranda, nes mūsų rankos toli nepasiekia, žmonių trūksta. Manau, ir „Sportas visiems“ festivalį galima dar gražesnį padaryti, bet tam reikia daugiau jėgų.
 

Ar viską, ką planavote, šiais metais įgyvendinote? 
Visąlaik sakau: jei kažkas kažką gali be manęs padaryti, gink dieve, neprieštarausiu – lai eina ir daro. Bet dažnai matau, kad jei nepadarysiu aš, nepadarys niekas. Tada prisiimu per daug įsipareigojimų.
 

Pavyzdžiui, rengiant Seniūnijų žaidynes, iškilo klausimas, kaip į jas įtraukti didžiuosius miestus. Sakė, nesuk galvos. Bet reikėjo padaryti. Seniūnijų nėra, tad sumaniau įtraukti mikrorajonus. Galėjau nedaryti, bet lyg tai kažkoks rezultatas yra – Kaunas aktyviai dalyvavo. Arba štai – pasnigo. Teko mesti darbus ir važiuoti trasą Snaigės žygiui įrenginėti. Reiškia, kažkurie darbai nukentėjo...
 

Tai mano nuoskauda, kad negaliu nieko tvarkingai iki galo padaryti. Trūksta išbaigtumo. Reiktų kažką parašyti, kažką išleisti ir apie keliones, ir apie žmones, kurie iš mūsų tarpo išeina. Labai norėčiau visų popierizmų atsikratyti ir dar, kiek leidžia jėgos, atsidėti tam konkrečiam veikimui ir fiksavimui tų dalykų, kuriuos padarome.
 

Jūs esate orientavimosi sporto pradininkas Lietuvoje. Ar esate patenkintas, kokias pozicijas Lietuvoje šiuo metu užima ši sporto šaka?

Be abejo, taip. Tiesiog nuostabu. Orientavimosi sportas Lietuvoje gimė iš žygių, kelionių. Kad keliautojai galėtų eiti į nepažįstamas vietas, jie turėjo mokėti orientuotis. Taip, kaip techninę pagalbą keliautojams, ir pradėjome praktikuoti orientavimosi sportą. Vėliau atėjo jaunimas su verslo idėjomis, atsirado naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, naktinis ar dviračių orientavimasis,  ir ši veikla pasiekė labai didelį masiškumą. Tai džiugina. Tiesa, vienas dalykas ir šiek tiek neramina: susidūrus su verslo interesais, orientavimosi sportas kai kada tampa jau nebe visiems prieinamas.