Irklavimo karys visur nori būti pirmas

„Man sportas yra ne tik darbas, bet ir pomėgis, gyvenimo būdas, be jo jau nemoku gyventi. Tarkime, rudenį skiria laisvų dienų, bet nesportavęs negaliu išbūti nė vienos. Nebūtinai irkluoju – bėgu, minu dviračio pedalus, einu į salę“, – teigia vienas labiausiai tituluotų Lietuvos irkluotojų Mindaugas Griškonis, rugpjūtį Glazge (Škotija) jau trečiąkart tapęs Europos vicečempionu.
 

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių porinių dviviečių vicečempionas, triskart Europos vienviečių čempionas (2009, 2011 ir 2012), triskart vicečempionas (2007, 2016 ir 2018), 2014 m. bronzos medalio laimėtojas, 2015 m. – pasaulio čempionato bronzinis prizininkas, dukart pasaulio iki 23 m. vicečempionas (2007 ir 2009). Tai svarbiausi 32 metų vilniečio titulai.

Sidabro medalį Glazge iškovojo ne tik M. Griškonis, bet ir porinės keturvietės įgula: Dovydas Nemeravičius, Saulius Ritteris, Rolandas Maščinskas ir Aurimas Adomavičius. Bronzą laimėjo porinę dvivietę irkluojančios Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė.

Nei fantastiška, nei įspūdinga. Tai – daugybės metų nuoširdaus darbo vaisius. Jeigu būčiau sportavęs 5–7 metus, tokių laimėjimų gal nebūčiau pasiekęs. Dabar irkluoju jau 18 metų. Tačiau tikiuosi, kad pačios svariausios savo pergalės dar neiškovojau. Prie mano gausios medalių kolekcijos norėtųsi olimpinio aukso.
 

Prisiminimai tikrai gražūs, nes Glazge iškovojau savo pirmąjį medalį pasaulio čempionate iki 23 metų. Buvo malonu rungtyniauti tame irklavimo kanale, kuriame jau buvau bandęs jėgas. Daug lengviau startuoti, kai antrą kartą atvyksti į tą pačią vietą. 
 

Per 11 metų Glazgo irklavimo kanalas nepasikeitė. Man ypač smagu lenktyniauti ten, kur krantai toli nuo trasos. Tada negirdžiu dviračiais važiuojančių trenerių šūksnių, raginančių savo auklėtinius. Esu gana savarankiškas ir man tie raginamai nepadeda, nors kitiems irkluotojams jie ir būna naudingi.

Pirmiausia mano takelyje buvo didesnės bangos nei čempiono norvego Kjetilio Borcho. Diena anksčiau jį buvau nesunkiai aplenkęs. Manau, kad už jį esu tikrai stipresnis. Tačiau distancijoje man nepavyko tolygiai paskirstyti jėgų.
 

Paprastai per varžybas mėgstu būti lyderiu, tokia mano taktika. Glazge nebuvo taip, kad lyderiaučiau nuo pirmųjų yrių. Ko nepadariau pirmoje distancijos pusėje, teko atidirbti antroje, tad finišuodamas pritrūkau jėgų.

Visų pirma jis stumdo ne mane vieną. Tai daro su visais mūsų rinktinės irkluotojais. Kaip vienvietininkas, šiam specialistu pasakiau, kokių valčių nenoriu irkluoti. Pavasarį porą mėnesių sėdėjau porinėje keturvietėje ir pastebėjau, kad ji man nepatinka. Rinktinės konsultantui pasakiau, kad noriu irkluoti vienvietę, ir jis neprieštaravo.
 

Tačiau išlipus iš keturvietės ir sėdus į vienvietę, buvo labai sunku, nes skiriasi šių valčių greičiai, technika. Kol vėl save atradau, prireikė kone poros mėnesių. 

Su G. Postiglione normaliai sutariu, nesipykstame. 

Mūsų santykiai visą laiką buvo geri. Tik kažkas parašė, kad Maščinskas kibirkščiuoja su Griškoniu. Nieko panašaus. Pavasarį abu su Rolandu dviese buvome susipykę su Lietuvos irklavimo federacija ir abu būtent kibirkščiavome prieš federaciją, o ne tarpusavyje. Su Rolandu komandoje geriausiai sutariu. 
 

Visur sunku laimėti medalį, tačiau per pasaulio čempionatus porinių dviviečių varžybose konkurencija nebūna tokia didelė kaip vienviečių, kur ji yra pati didžiausia: dėl apdovanojimų kovoja 40 vienvietininkų, o dviviečių ir keturviečių įgulų – apie 20. 
 

Tarp vienvietininkų vyksta tikra gladiatoriška kova dėl medalių. Šiandien negaliu teigti, kad kada nors neirkluosiu dvivietės ar keturvietės. Tačiau, kol galiu irkluoti vienvietę, joje geriausiai jaučiuosi. Būnu nuo nieko nepriklausomas, nereikia prie kitų derintis, klausyti.

Paklūstu savo kūnui, emocijoms. Per tiek sportavimo metų jaučiu krūvį, kurį man reikia didinti ar mažinti. O komandoje to negali reguliuoti, nes esi ne vienas. Tai visai kitas žaidimas.

Tikrai gerai, kad buvau įsodintas į porinę dvivietę. Negaliu teigti, kad medalį būčiau laimėjęs ir vienviečių varžybose. Tačiau prieš tai per pasaulio čempionatą buvau trečias. Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes teko irkluoti prieš vėją, o tai yra mano oras.

Po varžybų jo nemačiau, matyt, buvo išskubėjęs į namus. Su italu mačiausi po pusfinalio, kuriame pasiekiau geriausią rezultatą. Jis man pasakė: „Griškoni, esi karys, vienvietinkas, – kovok ir siek pergalės, o rytoj mes būsime visi kartu su visa komanda ir tave palaikysime.“
 

Ir Diana, ir aš suprantame vienas kitą, palaikome. Žinome, ką reiškia režimas, treniruotės. Kita moteris manęs nesuprastų. 
 

Vasarą mes nieko nematome, neiname į jokius pasilinksminimus, visas jėgas atiduodame sportui. Jis mus užgrūdina, prie bet kokių sąlygų lyg kareiviai visur galime pritapti. 
 

Tačiau, kita vertus, esame sugadinti žmonės. Visur konkuruojame, visur norime būti geriausi. Ir nebūtinai vandens takelyje. Eini pasivaikščioti – nori eiti vienu žingsniu greičiau, važiuoji mašina – nori kitą aplenkti, plaukioji baseine – nori aplenkti. Ką bedarytum, gyvenime visur konkurencija.
 

Taip, reikia ir sūnaus. Diana, manau, irgi galvoja tą patį.

Po poros metų pagaliau gavome darželį, kuris yra šalia mūsų namų. Labai patogu, darželis geras, esame patenkinti. Rūpesčių tikrai sumažėjo.
 

Padedu ir užjaučiu Dianą. Jai labai sunku, bet stengiuosi ją palaikyti. Dabar, kai Diana gydosi kojos traumą, reikia atsisakyti didelio krūvio. Reikia ne bėgioti, o važinėti dviračiu. Sėdame ant dviračių ir miname pedalus. 

Sunkokai. Be to, be sporto, dar turiu ir kitos veiklos.

Nežinau, kiek dar trauksiu, labai sunku psichologiškai. Tas arimas, nuolatinis nebuvimas namie atima daug jėgų. Per metus Lietuvoje nebūnu šešis mėnesius. Net ir nematau, kaip auga dukrytė, nes, kai pusę metų nebūnu išvykęs, ryte išeinu ir tik vakare pareinu. 
 

Šeima mane mato tik vakarais prieš miegą ir savaitgaliais. Toks yra profesionalių sportininkų gyvenimas. Negaliu pasakyti, kiek tų olimpiadų dar bus. Jeigu man seksis ir bus rezultatų, noro, tai, kiek galėsiu, tiek irkluosiu.
 

Tikrai nežinau, ar norėčiau bandyti jėgas veteranų sporte ar dirbti treneriu. Niekada negali žinoti, kas gali gyvenime nutikti. Šiuo metu nenorėčiau važiuoti į ilgalaikes treniruočių stovyklas kaip rinktinės treneris. Nežinau, kaip bus vėliau, bet gal kada mūsų irklavimo bazėse susigundyčiau treniruoti vaikus. 
 

Norėčiau dalyvauti irklavimo veikloje, populiarinčiau savo mėgstamą sportą šaką ir jai stengčiausi padėti. O savo sveikatą stiprinčiau, važinėdamas dviračiu, sunkumų kilnojimo salėje, plaukimo baseine, bėgimo takelyje.
 

Norėčiau išbandyti jėgas rimtose triatlono varžybose. Man nesvetimos bėgimo, plaukimo ir dviračių rungtys, jose neblogai sekasi. Prieš porą metų esu laimėjęs „Impuls“ triatlono varžybas. 
 

Treniruojamės Trakuose, čempionate irkluosiu vienvietę. Tikiuosi, kad bus viskas gerai, mano sportinė forma nepablogės. Stengsiuosi padaryti viską, kas nuo manęs priklausys. Mano tikslas ir noras – patekti į finalą. Jeigu irkluosiu finale, būsiu patenkintas savo pasirodymu. O finale jau vyks kova dėl medalių, tačiau, kol nesi į jį patekęs, negali galvoti apie apdovanojimus.