Rinktinėje - lyderių netektis

 

Lietuviai šiuos metus užbaigs turėdami trofėjų. Birželį Carito Falcho treniruojama komanda Gargžduose kėlė į viršų Baltijos taurę, kuri nebuvo iškovota jau aštuonerius metus iš eilės. Pergalingose rungtynėse su latviais vienintelį įvartį įmušė Danielis Romanovskis, kuris buvo pakviestas į dabartinę Lietuvos vyrų rinktinę.

 

Europos čempionato atrankoje Lietuvos jaunimo rinktinė po vienintelės pergalės 3:0 prieš Farerų salas su trimis taškais užima šeštą vietą. Likus ketverioms rungtynėms, pirmoje vietoje žengia Lenkija (14 tšk.), o antra – Danija (13 tšk.). Lietuviai turi teorinę galimybę patekti į atkrintamąsias varžybas, tačiau jiems reikia laimėti visas rungtynes ir tikėtis palankių rezultatų iš varžovų.

 

Prieš rugsėjo 7 d. vyksiančias rungtynes su Gruzija ir rugsėjo 11 d. akistatą su Danija – interviu su C. Falchu.

 

Net neabejoju. Taip pat tai yra mano darbas priminti žaidėjams, ką mes nuveikėme. Diena, kai susirinksime Palangoje, mums bus, kaip diena po pergalės Baltijos taurėje. Mes palikome rūbinę, kaip nugalėtojai ir į ją tokiais sugrįšime. Turime būti psichologiškai tvirti prieš šias dvejas rungtynes, kurios yra nauja istorija. Galbūt mes nuo Gruzijos ir Danijos atsiliekame savo lygiu, bet to trūkumą gali kompensuoti mūsų vieningumas ir tikėjimas.

 

Neturėsime dviejų futbolininkų – nera Danielio Romanovskio ir Justo Lasicko – jie dirbs su nacionaline rinktine. Aš esu labai laimingas ir didžiuojuosi jais, nes jie yra fantastiški žaidėjai. Bet, žinoma, tai sukuria problemas mums. Juos galėtų pakeisti U-19 rinktinės žaidėjai, Danielį – Edgaras Utkus, o Justą – Justinas Marazas. Taip pat vienas talentingiausių šios kartos žaidėjų yra Matas Vareika, kurio su mumis irgi nėra. Yra keturi-penki U-19 rinktinės žaidėjai, kurie galėjo žaisti už mūsų komandą jau prieš metus. Tie futbolininkai turi gerą fizinį pasirengimą, nes akademijose ir klubuose žaidžia nemažai. Jie galėtų padėti ne tik savo kokybiškumu, bet ir fiziniu pasirengimu, tačiau, kad ir kaip mes norėtume juos turėti, dabar jie yra V. Granatkino turnyre Sankt Peterburge su savo rinktine.

 

Nebus traumą besigydančio Pijaus Širvio, kuris gerai žaidė Baltijos taurėje ir sužavėjo savo žaidimu Šri Lankoje. Taip pat Dominyko Barausko, kuris tik neseniai grįžo po traumos ir nebūtų pasiruošęs rungtynėms. Aldas Korsakas taip pat traumuotas.

 

Mes žvalgėmės į Lietuvos A lygos ir Pirmos lygos klubų žaidėjus. Nemažai pasirinktų futbolininkų man patinka, džiaugiuosi su jais dirbdamas, nes jie yra talentingi ir tikiu, kad jie turi gerą ateitį. Tačiau žaidimas Pirmoje lygoje ar sėdėjimas ant suolo A lygoje nėra pakankamai, kad būtum užsigrūdinęs bėgioti reikiamu intensyvumu tarptautinėse rungtynėse.

 

Taip, turėsime keisti savo planus tiek dėl varžovų, tiek dėl savo žaidimo. Sukūriau naują taktinį modelį, kuris atsiremia į mūsų žaidimo pagrindus. Būsime priversti atlikti kelis pakeitimus, kad paskirstytume žaidėjus į jiems tinkamas pozicijas. Tie, kas stebi mūsų rinktinės žaidimą, pamatys skirtumus.

 

Gruzijoje žaidėme geras rungtynes, nes kontroliavome varžovus. Jie nesugebėjo sukurti galimybių įmušti ir mes vis labiau pasitikėjome savimi. Tačiau Justas gavo raudoną kortelę, kuri, mano manymu, nebuvo teisinga ir tai leido gruzinams susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Dėl šio epizodo mes išsiblaškėme ir įsimušėme sau į vartus. Vėliau įmušti buvo beveik neįmanoma dėl nuovargio ir žaidimo mažumoje, bet vis tiek sukūrėme dvi progas.

 

Rugsėjo 7 d. rungtynėse mums bus labai svarbu stengtis, kaip įmanoma greičiau įmušti įvartį ir turėti pranašumą likusioje susitikimo dalyje, kai komanda labiau pavargsta ir būna labiau pažeidžiama. Įmušus, vėliau būtų galima tvarkingai gintis ir pasiekti teigiamą rezultatą. Prie to prisidėtų mūsų kolektyvinė vienybė ir susitelkimas, nors lieka mažai jėgų rungtynių gale.

 

Giedrius ir Domantas įgavo labai reikalingos patirties žaidžiant tarptautiniame lygyje. Esu užtikrintas, kad jie bus labai svarbūs žaidėjai mums ateinančiuose dviejuose mačuose. Pasitikėjimas savimi gali atnešti dar daugiau. Šie du futbolininkai netolimoje ateityje gali papildyti vyrų rinktinę. Norėčiau pagirti „Žalgirio“ ir „Sūduvos“ trenerius, kurie leidžia juos į aikštę ir pasitiki jais. To mums reikia Lietuvos futbole.

 

Taip, tai yra viena iš problemų. Edvinas Baniulis dar visai neseniai grįžo po traumos, Edgarui Dubickui sezonas Italijoje neprasidėjo, Eligijus Jankauskas taip pat neturėjo daug praktikos Slovakijoje, Ernestas Mickevičius taip pat dažniausiai kyla nuo atsarginių suolo. Treniruotėse turėsime galimybę juos įvertinti.

Titas yra jaunas talentingas žaidėjas ir viena geriausių jo savybių yra greitis, kuris gali praversti prieš tokias techniškas komandas, kaip Gruzija ir Danija. Reikia pripažinti, kad šiose rungtynėse greičiausiai teks dažniau laiką leisti savo aikštės pusėje, tad kontratakuojant toks futbolininkas yra labai naudingas. Jam dar reikia viską įrodyti treniruotėse, bet, manau, jis sužais savo dalį rungtynėse. Domantas jau buvęs su mumis ankščiau  ir pastaruoju metu išsikovojo vietą „Stumbro“ startinėje sudėtyje.

 

Labai tikiuosi, kad žmonės ateis mūsų palaikyti. Manau, kad tai yra vienas įdomiausių projektų Lietuvoje. Tai yra Lietuvos futbolo ateitis, todėl žmonės turi būti su jais ir palaikyti futbolininkus. Savo žaidėjams visada sakau, kad eitų į aikštę žaisti už savo šalį, dėl žmonių tribūnose ir priverstų juos didžiuotis. Mes tai darysime ir toliau.

 

Dauguma U-21 rinktinės futbolininkų žaidžia Pirmoje lygoje, arba A lygoje kyla nuo atsarginių suolo. Bandėme susitvarkyti su šia situacija panaudodami iš viso 47 skirtingus žaidėjus ir keisdami komandą kiekvienoms rungtynėms, kad turėtume geriausiai fiziškai pasirengusius futbolininkus. Tačiau startiniame vienuoliktuke niekada neturime daugiau nei 3-5 futbolininkų, kurie reguliariai žaidžia savo klubuose. Dauguma U-21 rinktinės oponentų yra geriau pasirengę fiziškai, žaidžia aukštesnėse lygose ir didesniu tempu. Todėl didžiausia problema – ne žaidėjų kokybė, o pasirengimas ir nuovargis.

 

Per visą šį laikotarpį mes įsitikinome, kokia yra problema, ir matome pasikartojančius dalykus: pirma - tai, kad po 20-30 minučių žaidėjai nebegali būti agresyvūs – sumažėja jų galimybės spurtuoti. Antra problema – po 60-70 minučių žaidėjai negali bėgti dideliu intensyvumu ir aprėpti daugiau ploto aikštėje, taip jie praranda sugebėjimą susikaupti ir mąstyti. Jeigu pasižiūrėtumėte į statistiką, šios fazės tiesiogiai susijusios su mūsų praleistais įvarčiais rungtynėse su Danija, Gruzija, Suomija ir Lenkija.

 

Kur kas solidžiau atrodėme prieš sau lygius oponentus. Per pusantrų metų draugiškose rungtynėse įveikėme Latviją (3:0), Larnakos AEK (1:0), Kauno „Stumbrą (1:0), Europos čempionato atrankoje sutriuškinome Farerų salų rinktinę (3:0), o Baltijos taurėje palaužėme Latviją (1:0). Taip pat lygiosiomis sužaidėme su  „Ventspils“ klubu (2:2), Baltarusija (0:0) ir Estija (1:1). Apylygiai žaidėme ir mače su Baltarusija, kuriame buvo patirta nesėkme 1:2.

 

Per šias devynerias rungtynes praleidome penkis ir įmušėme 13 įvarčių. Sėkmingai žaidėme rungtynėse, kur žaidėjai yra fiziškai pajėgūs kautis su savo tiesioginiais oponentais. Mūsų komanda dėl nuovargio šiose rungtynėse nenukentėjo taip, kaip žaisdama prieš aukštesnio kalibro rinktines. Tai rodo, jog išsprendę fizinio pasirengimo ir kasdieninės aplinkos problemas klubuose, galime tikėtis prošvaisčių. Žinoma, Lietuvos talentų ugdyme yra kitų iššūkių, tačiau turime paprastą ir greitų sprendimų reikalaujančią fizinio pasirengimo problemą, kurią reikia išspręsti per ateinančius metus.

 

Manau, kad į U-21 rinktinę pavyko atnešti profesionalią darbo aplinką. Žaidėjai mėgsta atvykti čia, nes jie mumis pasitiki ir kažko išmoksta. Nors mūsų trenerių štabas yra sąlyginai jaunas, bet treneriai labai talentingi ir atsidavę savo darbui. Jeigu pasižiūrėtumėte į U-21 rinktinės rezultatus, komandos kultūrą ir jos atmosferą, to Lietuva ankščiau neturėjo. Tai pavyko sukurti per beveik dvejus metus.

 

Kitas dalykas – žaidėjų tobulėjimas. Per šį trumpą laiką mes matėme žaidėjus, pakilusius iš U-21 į Lietuvos rinktinės lygį, tai – D. Romanovskis ir J. Lasickas. Dabar nacionalinė rinktinė nori matyti juos savo komandoje ir jie gali būti svarbūs ekipos nariai. Jaučiuosi su rinktinės štabu prisidėję prie jų užgrūdinimo, nes žinau, kad jie turės vertybes ir gerus darbo principus. Ir, manau, yra daugiau tokių, kurie gali  pasiekti vyrų rinktinės lygį artimiausiu metu. Kodėl? Dėl darbinės aplinkos rinktinėje ir mūsų žaidimo stiliaus. Jie gali panaudoti įgytą patirtį. Vienintelis juos ribojantis dalykas yra tai, kad jie negali bėgioti aukščiausiu tempu visas 90 minučių.

 

Bandžiau padėti Lietuvos futbolui. Buvau beveik kiekviename Regionų pirmenybių mače ir padėjau pasirinkti žaidėjus, kurie gali būti ateities Lietuvos rinktinės futbolininkais. Buvau ir su U-16 ir U-17 rinktinėmis, kai turėjau tam galimybes. Dirbau su Nacionalinės akademijos vadovais ir treneriais, dalinausi įgyta patirtimi bei konsultavau akademiją dėl modernios žaidėjų vystymo sistemos sukūrimo. Tikiuosi, tai prisidės prie rezultatų gerėjimo.