Krepšinio legendos sūnų žavi kūryba aikštėje

Vilniaus „Perlo“ komanda gerokai atsinaujinusi pasitiko NKL sezoną. Vienas iš komandos naujokų – RKL pirmenybes prašokęs ir tiesiai į NKL ekipą atvykęs garsiojo Šarūno Marčiulionio sūnus Augustas.

Vienas jauniausių komandos žaidėjų yra gerai nusiteikęs ir nepaisant to, kad jam vos tik 16 metų, komandoje jaučiasi puikiai ir jaučia vyresniųjų komandos draugų palaikymą.
 

Praėjusį sezoną A.Marčiulionis padėjo Vilniaus „Ryto“ jaunimo komandai triumfuoti Eurolygos jaunimo pirmenybėse, o šiemet žengė kitą žingsnį savo karjeroje ir papildė „Perlo“ gretas.
 

Praėjus dvejoms rungtynėms, A.Marčiulionis aikštelėje vidutiniškai praleidžia 18 minučių, per kurias meta 6 taškus, atkovoja 1,5 kamuolio bei atlieka 3,5 rezultatyvaus perdavimo.
 

Jaunasis gynėjas oficialiai klubo svetainei internete „rytasvilnius.lt“ papasakojo apie jausmą krepšinį lankyti savo tėčio mokykloje, žaidėjus padariusius įtaką bei ypač saldžią pergalę prieš „Žalgirio“ jaunimą.

Krepšinis nebuvo mano pirmoji sporto šaka. Būdamas penkerių metų pradėjau žaisti tenisą. Jį žaidžiau vienerius metus – iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Prasidėjus mokyklai, tėtis mane nuvedė į savąją krepšinio akademiją, kur viskas ir prasidėjo. Pradžioje treniravausi trenerio Rolando Peniko vadovaujamoje komandoje, bet netrukus buvau pakviestas prisijungti prie metais vyresnių komandos.

Iš pradžių, būdamas jauno amžiaus, to nesupratau ir į tai žiūrėjau kaip į paprastą krepšinio mokyklą – tuo metu net nežinojau, ką mano tėtis yra pasiekęs krepšinyje. Tiesa, po kelerių metu krepšiniu pradėjau domėtis labiau ir supratau, kokią didelę reikšmę tėtis turėjo Lietuvos krepšiniui. Atstovaudamas Šarūno Marčiulionio akademijai, stengiausi to nesureikšminti, tačiau vis tiek jaučiau kiek didesnę atsakomybę.
 

Visi treneriai, pas kuriuos teko žaisti, kažkuo padėdavo. Žinoma, tėtis visada yra šalia ir, atsiradus progai, stengiasi padėti – žiūrime ir analizuojame varžybų įrašus, nuvykstame krepšinio pasižiūrėti gyvai, pavyzdžiui, praėjusį sezoną dažnai stebėjome Vilniaus „Ryto“ bei Kauno „Žalgirio“ dvikovas. Rungtynių eigoje tėtis paaiškindavo, ką komandos daro gerai, o kas yra taisytina, išskiria profesionalių žaidėjų detales, kurias galėčiau pritaikyti ir savo žaidime. Visi šie patarimai, be abejo, labai padeda, nes tėvas krepšinyje nusimano tikrai labai gerai.

Nežinau, iš tikrųjų vieno išskirtinio krepšininko niekada neturėjau, tačiau visuomet žavėjausi geriausiais – legendiniu Michaelu Jordanu ar įžaidėju Chrisu Paulu. Taip pat labai patiko Brandonas Jenningsas, kuris atstovauja Sankt Peterburgo „Zenit“. Labai tikiuosi, jog „Rytas“ šiame Europos taurės sezone su juo susitiks ir bus galimybė jį pamatyti gyvai.
 

Tai buvo pirmoji vasara, kurią praleidau su Lietuvos jaunučių rinktine – atstovavau U-16 komandai Europos jaunučių čempionate, dalyvavau įvairiose įvairiose stovyklose ir tuo vasara pasibaigė. Žinoma, stengiausi dirbti individualiai: tobulinau metimą iš tritaškio zonos ir vidutinio nuotolio, mokiausi įvairių judesių. Kadangi didžiąją vasaros dalį praleidau su rinktine, tai buvo tikrai daug fizinio ir taktinio pasiruošimo. Europos jaunučių čempionato rungtynes, mano manymu,  tikrai prisidėjo prie individualaus tobulėjimo.

Sunku netgi pasakyti. Labiausiai, galbūt, patinka vadinamas čiurnų laužymas (juokiasi). Taip pat labai didelį įspūdį palieka kūryba aikštelėje – mokėjimas susikurti gerą progą metimui ar rezultatyviam perdavimui.

Labiausiai, ko gero, įsiminė komandos atmosfera – niekada nesu nieko panašaus patyręs. Komandoje buvo daug vyresnių žaidėjų, tačiau susirinkus žaisti, atrodė, jog kartu žaidžiame jau kelerius metus – vienas kitą palaikėme ir labai norėjome laimėti. Komandos ryšys turnyro metu buvo be galo stiprus.
 

Iš pradžių buvo labai sunku, nes neteko žaisti Regionų krepšinio lygoje, o iškart atsidūriau NKL. Šioje lygoje, palyginus su tomis, kuriose teko žaisti praeityje, labai skiriasi greičiai, daugiau fizinio kontakto, niekada negali atsipalaiduoti gynyboje. Krūvis yra tikrai didelis, tačiau savimi pasitikiu ir stengiuosi treneriui tą įrodyti. Stengiuosi tiesiog koncentruotis į žaidimą ir tikiuosi su kiekvienomis rungtynėmis vis labiau tobulėti.

Labiausiai rūpi komandiniai pasiekimai, taigi norėčiau patekti į finalinį ketvertą, galbūt netgi laimėti – visuomet norisi tikslus turėti kuo aukštesnius. Asmeniškai, noriu būti kuo labiau efektingesnis savo komandai ir įnešti didelį indėlį.
 

Prieš „Žalgirį“ visuomet yra principinė kova ir prieš juos visados norisi pasirodyti kuo geriau ir laimėti kuo didesniu skirtumu. Prieš šią dvikovą buvo labai užsivedę ir norėjome laimėti, taigi pergalė tokiu skirtumu reiškė labai daug – jausmas tikrai geras.

Esu dar labai jaunas, tačiau retkarčiais apie tai pagalvoju ir tikiuosi, kad jei viskas gerai, kažkada tokia galimybė bus. Aišku, dar labai daug laiko ir niekada negali žinot.