Trūksta dėmesio, pinigų ir tinkamų bazių

Net šeši iš dvylikos mūsų šalies sportininkų Europos neįgaliųjų čempionate Berlyne iškovojo aštuonis medalius: du aukso, po tris sidabro ir bronzos. Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentą ir parolimpinį čempioną Mindaugą Bilių labiausiai džiugina, kad šiemet iškovota tiek pat apdovanojimų, kaip ir 2016 m. Europos pirmenybėse.
 

„Kai kurie sportininkai nuėjo nuo scenos, bet medalių skaičius išliko tas pats, tad galime daryti išvadas, kad jaunoji karta auga ir rezultatai kyla“, – atkreipia dėmesį LPOK vadovas.

Tarp Europos čempionato prizininkų prezidentas mato būsimų parolimpiečių: „Klausimas – ar jau 2020 m. Tokijo žaidynėse, o gal po 2024 m. Paryžiuje? Jeigu žmonės kryptingai dirbs, išvengs traumų ir turės tinkamas sąlygas, drąsiai galėsime teigti, kad Tokijuje į parolimpinius medalius tikrai taikysis Donatas Dundzys ir Kęstutis Skučas. Mes to tikimės. Pridėjus sėkmės faktorių, vienas kitas ar daugiau sportininkų tikrai gali tapti parolimpiniais čempionais.“
 

M. Bilius sako, kad lengvojoje atletikoje konkurencija ypač didelė. Parolimpiados normatyvai nebus žemesni nei pasaulio čempionate, o šaliai skiriamų vietų skaičius priklausys nuo mūsų lengvaatlečių pasirodymų tarptautinėje arenoje. „Sunku iš anksto spręsti, bet viliamės, kad turėsime ne mažiau kaip keturias vietas lengvaatlečiams, o gal ir penkias. Vidinė lengvaatlečių konkurencija labai didelė, pretendentų bus daug“, – įsitikinęs LPOK prezidentas.

Kitaip nei vasaros, žiemos parolimpiadoje lietuviai dalyvavo vos kartą – 1994 metais. M. Biliaus manymu, daug lemia Lietuvos klimatas, jis nėra pats palankiausias žiemos sportui, o tai patvirtina ir olimpiečių skaičiaus vasaros bei žiemos žaidynėse skirtumas. Kol kas realiausi kandidatai į 2022 m. Pekino žiemos parolimpines žaidynes yra tik akmenslydininkai. 

Europos auksą vežimėlių 400 m lenktynėse ir sidabrą 1 500 m lenktynėse iškovojęs K. Skučas neįgaliųjų sporte jau daug metų, čia atsidūrė po to, kai, tarnaujant sovietinėje armijoje Archangelsko srityje, pašlijo sveikata. Po ligoninių, operacijų, liūdnų stuburo smegenų uždegimo ir net tikimybės neišgyventi medikų prognozių, Kęstutis pakilo ir pradėjo sportuoti, norėdamas atkurti sutrikusias organizmo funkcijas, o vėliau ėmė siekti rezultatų. Išbandęs įvairias sporto šakas: plaukimą, sunkiąją atletiką, stalo tenisą, vežimėlių krepšinį, maratoną ir kitas, dabar jis, sako, save atradęs vežimėlių lenktynėse.

Prieš metus sėdęs į naują vežimėlį daugiausia dėmesio kaunietis skyrė šiai sporto šakai, nors disko taip pat nepaleido iš rankų. Lengvaatletis tvirtina, kad važiuoti vežimėliu jam padeda daugelio metų plaukimo patirtis. Šiuo metu dar gyvenantis pakilia pergalės nuotaika, jis įsitikinęs, kad viską, ką buvo užsibrėžęs prieš Europos čempionatą, išpildė su kaupu. 

Sportininkas pripažįsta, kad ruošdamasis skyrė daug laiko ir jėgų. „Neįgaliųjų sportininkų pasiruošimas varžyboms kiek kitoks nei sveikųjų. Mums reikia daugiau pagalbos, specialios įrangos. Pastaruoju metu mūsų aprūpinimas gerėja, jaučiamas progresas, – atkreipia dėmesį pasaulio neįgaliųjų sporto elitinis lengvaatletis. – Tik net daug pasiekę neįgalieji Lietuvoje gyventi iš sporto tikrai negali, trūksta finansavimo treneriams, pagalbininkams. Jei galėtume atsisakyti kitų veiklų, tik sportuoti kaip profesionalai, rezultatai galėtų būti dar geresni.“ 

„Mes esame labai maža, nykštukinė, valstybė ne tik pagal plotą ar gyventojų skaičių, bet ir pagal skiriamas lėšas neįgaliųjų sportui. Neturėdami mums sunkiai įsivaizduojamų pinigų, kokius turi kitos šalys, sugebame iškovoti medalius, – pabrėžia šiaulietis treneris Deimantas Jusys, kurio trys auklėtiniai – Andrius Skuja, Egidijus Valčiukas ir Jonas Spudis – startavo Europos čempionate. – Vien tai yra didelis laimėjimas.“ Pasak trenerio, jei ne sportininkų atsidavimas, savanoriškas ir visuomeniškas Lietuvos garsinimas, sunku būtų įsivaizduoti čempionatuose ar parolimpinėse žaidynėse kylančią mūsų šalies vėliavą. Profesionalumo Lietuvos neįgaliųjų sporte mažai ir savo laiką skirti vien sportui, gyventi iš to beveik neįmanoma. 
 

Vis dėlto kai kurie sportininkai ryžtasi palikti darbo vietas ir visą laiką skirti tik sportui. Auksą ieties metimo ir bronzą rutulio stūmimo rungtyse iškovojęs A. Skuja paliko darbą, kad visą laiką galėtų skirti sportui. Jis gimė turėdamas nepilnai išsivysčiusį peties sąnarį, todėl jo rankų judesiai riboti, tačiau sportininkas atkakliai dirba ir, pasak trenerio, yra vienas pagrindinių pretendentų į Tokijo parolimpines žaidynes. 

„A. Skujos, kuriam kažkiek lėšų skiria Šiaulių miestas, taip pat prieš porą metų jis dar yra užsitarnavęs stipendiją, siekis – patekti į Tokijo parolimpiadą, kuri skiriasi nuo Europos čempionato tiek dalyvių ir valstybių skaičiumi, tiek sportiniu lygiu, todėl dabar dirbame siekdami šio tikslo“, – aiškina D. Jusys ir priduria, kad į žaidynes galės vykti tik „patys pačiausi“. 

Kartu su A. Skuja D. Jusys treniruoja E. Valčiuką. Jo debiutas Europos čempionate buvo labai sėkmingas. Pasak D. Jusio, prizinės vietos nebuvo planuotos, nes visi E. Valčiuko stipriausi varžovai – europiečiai, todėl jos ypač nudžiugino. Lietuvis, pirmą kartą startavęs tokio lygio suaugusiųjų varžybose, iškovojo bronzos medalį rutulio stūmimo sektoriuje. 133 cm ūgio sportininkas į lengvąją atletiką pasuko po to, kai per ketverius metus, atiduotus jėgos trikovei, pagerino net 81 Europos ir pasaulio rekordą. 

„Susidėliojo palankios aplinkybės: kažkas gavo trauma, kažkas neatvyko ir Egidijus sugebėjo iškovoti trečiąją vietą. Žinoma, jaudulys padarė savo, tačiau debiutinis rezultatas varžybose džiugina ir motyvuoja. Jam tik 20 metų, šia sporto šaka užsiima neseniai, todėl tikimės, kad pasieks dar geresnių rezultatų ir jam viskas dar prieš akis, čia buvo tik pradžia. Džiaugiuosi, kad jis atėjo į šį sportą, manau, kad pasirinko tinkamai ir turi viską, ko šiam sportui reikia“, – teigia treneris.

Pasak D. Jusio, iškovojusiems medalius sportininkams skiriamos valstybinės stipendijos, tačiau jos nesiekia ir 300 eurų: „Pagal skiriamas išmokas už laimėjimus neįgalieji nuo sveikųjų atsilieka maždaug septynis kartus. Lygiai taip pat treneriams dirbti su neįgaliaisiais, gyvenant vien iš Neįgaliųjų sporto federacijos, Parolimpinio komiteto per projektus kelioms stovyklėlėms skiriamų pinigų, būtų neįmanoma, todėl aš dar dirbu Šiaulių miesto lengvosios atletikos mokykloje, kuri man moka atlyginimą.“

Administracinį darbą į pratybas su neįgaliaisiais sportininkais iškeitusio D. Jusio pastarasis darbas yra specifinis, o vienas didžiausių skirtumų nuo veiklos su sveikais žmonėmis tas, kad beveik neįmanoma dirbti grupėmis: „Su kiekvienu sportininku dirbame individualiai, nes jų negalia skiriasi – vienam koja, kitam ranka, trečias sėdi vežimėlyje, ketvirtam dar kas nors. Su kiekvienu reikia atskirai darbuotis atliekant pratimus, pritaikant rungtis.“
 

Lietuvoje mokyklos, mokančios dirbti su neįgaliais sportininkais, – nėra, todėl kūno kultūros ir sporto pedagogikos magistro laipsnį įgijęs D. Jusys savo darbe vadovaujasi asmenine patirtimi. Prieš aštuonerius metus pradėjęs dirbti su kelių žmonių grupele, tarp kurių buvo ir M. Bilius, šiuo metu D. Jusys treniruoja 18 skirtingas negalias turinčių sportininkų.

Treneris atskleidžia, kad artimiausias lietuvių laukiantis iššūkis – kitų metų lapkritį Abu Dabyje vyksiantis pasaulio čempionatas: „Galvos skausmo bus, teks kovoti ne tik su varžovais, bet ir prisitaikyti prie kitokio klimato. Norėtųsi, kad dirbdami visi bendrai – Parolimpinis komitetas, federacija, klubai, treneriai ir sportininkai – rastume galimybę mūsų sportininkams išvykti į pasiruošimo stovyklas, aklimatizuotis. Jei būsime visi kaip kumštis, viskas įmanoma.“

Danas Sodaitis, iškovojęs 100 m bėgimo sidabrą, po finišo dėkojo treneriui Martui Skrabuliui, kuris, pasak sportininko, ir iš kirvio gali padaryti judantį Buratiną: „Pastangų buvo įdėta daug, džiaugiuosi, kad mažiau nei prieš metus mano kelyje atsirado sveikųjų sportininkų klubas „Cosma“, dalyvaujantis elitinėse varžybose. Tai man suteikė puikias sąlygas sportuoti ir motyvacijos. Smagu dirbti su treneriu, su kuriuo sutapo interesai ir požiūris, todėl rezultatas yra.“
 

Visuomet buvęs aktyvus, studijavęs Lietuvos karo akademijoje, sprintu sportininkas žavėjosi seniai, tačiau sunkiai suderino aibę veiklų ir reikalų, lankė treniruotes nesistemingai.

Po patirtos avarijos kelyje netekęs rankos D. Sodaitis ėmė domėtis neįgaliųjų sportu, susirado M. Bilių, šis jam padėjo susipažinti su reikiamais žmonėmis. Pradėjęs sportuoti, suprato, kad jam sekasi, o tikslai neapsiriboja vietos varžybomis.

„Sporte svarbiau ne tai, ar esi sveikas, ar neįgalus, o tikslo užsibrėžimas ir jo siekis. Būdamas neįgalus, turiu didesnių tikslų nei būdamas sveikas, – atskleidžia D. Sodaitis. – Tik gaila, kad neįgaliųjų sportininkų finansavimas neprilygsta sveikųjų, jis, švelniai tariant, – apgailėtinas. Aš pats į daug varžybų esu važiavęs savo lėšomis, nes finansavimas skiriamas tik jau parodžiusiems rezultatą sportininkams. Tačiau „Cosma“ manyje potencialą matė ir dėl to, galima sakyti, mane užsiaugino.“

D. Sodaičio džiaugsmas dėl sąlygų klube „Cosma“ – pagrįstas. Neįgalieji Lietuvoje savo sporto bazių, tinkamų visavertėms treniruotėms, neturi, nėra nei parolimpinio maniežo, nei baseino. 

„Iš esmės mums reikia vienintelio dalyko – kad egzistuojanti Lietuvos sporto infrastruktūra būtų pritaikyta neįgaliesiems. Ypač prasta yra žmonių su judėjimo negalia situacija, – aiškina M. Bilius, atkreipdamas dėmesį ir į trenerių stygių. – Trenerius, dirbančius su neįgaliaisiais, tikriausiai galėtume suskaičiuoti ant rankų pirštų. Jų nėra tiek, kiek mes norėtume matyti. Bet, turint galvoje, kad dažnai treneriai dirba net be atlygio, tai privalome jiems žemai nusilenkti ir padėkoti už jų atsidavimą.“

Pasak iš fotografo veiklos duoną valgančio D. Sodaičio, dauguma neįgaliųjų sportuoja iš entuziazmo, tačiau tam, kad išgyventų, turi dirbti. Neretai darbas nukenčia, nes, laikantis dienos režimo, jam laiko lieka nedaug. Vykdamas į Europos čempionatą, jis turėjo atsisakyti fotografuoti vestuves, kurioms užsakymą gavo dar prieš metus.

Sidabrą ieties metimo sektoriuje iškovojo ir judėjimo negalią turintis Ramūnas Verbavičius, o D. Dundzys – bronzą stumdamas rutulį.

D. Dundzio negalią lėmė sudėtingas gimimas ir cerebrinis paralyžius, dėl kurio jis nevaldo dešinės kūno pusės, tačiau tai jam netrukdo siekti puikių sporto rezultatų.

M. Bilius sutinka su sportininkų pastabomis, kad valstybės finansavimas nėra pakankamas, ir atskleidžia, kad valstybės asignavimai sudaro tik apie 30 proc. viso LPOK biudžeto. 2018 m. valstybės skirta apie 100 tūkst. eurų, o LPOK pritrauktų rėmėjų lėšos sudaro per 200 tūkst. eurų. 

 

Pasak jo, tai kompleksinė problema – pradedant nuo trenerių darbo apmokėjimo, grupių sporto mokyklose sudarymo, bazių pritaikomumo ir daugybės kitų dedamųjų, lemiančių tokią situaciją, kad šiandien ne visi judėjimo negalią turintys sportininkai gali patekti į sportinius objektus. „Maniežuose situacija taisosi, bet apie baseinus to paties pasakyti, deja, negalime, – apgailestauja prezidentas. – Kodėl skiriasi sveikųjų ir neįgaliųjų sporto finansavimas, reikia klausti valdžios institucijų. Nuolat kartoju tai, kuo nuoširdžiai tikiu: mes visi esame lygūs. Matau, kad reikalai taisosi ir į mūsų žodžius vis labiau įsiklausoma. Bet šis kelias nebus nei trumpas, nei lengvas.
 

Kalbame apie tai, kad stipendijos ir premijos turėtų būti vienodos. Jų skaičiavimas galėtų skirtis nebent dėl skirtingo varžybų rango, konkurencijos rungtyje ar sporto šakoje“. 
 

M. Bilius atkreipia dėmesį, kad jau dabar kyla naujos parolimpinės žvaigždės – Berlyne kojas apšilo jaunieji Martynas Janulčikas, Lukas Guščius, kiti atletai. Jie – parolimpinio sporto ateitis. LPOK deda daug pastangų, kad sudomintų jaunimą sportu. 

„Šiemet lengvosios atletikos rinktinės stovykloje dalyvavo daug jaunų veidų, kuriuos turėtų įkvėpti vyresniųjų pavyzdys. Taip pat ne pirmus metus prisijungėme prie vasaros stovyklos „Pažinimo stebuklas“, kur iš visos Lietuvos buvo sukviesta apie 60 vaikų, turinčių regėjimo negalią, – dėsto prezidentas. – Neįgaliųjų sporto šakos kasmet pristatomos tradicinėje Olimpinėje dienoje. Rugsėjį mūsų sportininkai aktyviai dalyvavo „Sostinės dienose“, prisistatydami visuomenei. Šiemet taip pat dalyvavome vaikų ir jaunimo klubo „Šatrija“ projekte, kuriame taip pat reprezentavome savo sportą. Greitai edukacinė veikla dar plėsis. Turime įvairių idėjų.“

Pagal Lietuvos aklųjų sporto federacijos ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos rengiamų čempionatų statistiką, varžybose dalyvauja apie 1 600 žmonių su judėjimo ir regėjimo negalia.