Mintys apie Tokiją neleidžia nuleisti rankų

Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad nėra stipresnės jėgos už viltį. 2017 m. pasaulio ir Europos irklavimo čempionas porinių keturviečių valčių varžybose Martynas Džiaugys, dėl nugaros išvaržos praleidęs beveik visą šiemetinį sezoną, dabar gydosi ir viliasi kitąmet vėl sėsti į valtį. 

Trauma 32-ejų irkluotoją ilgam išvedė iš rikiuotės. Pastarąjį kartą kartą valtyje jis sėdėjo birželio pabaigoje. 

Patyręs atletas neslepia, kad jam dabar ypač sunku psichologiškai: praėjusiais metais jis laimėjo viską, puikiai sekėsi. „Kaip ir kiekvienas sportininkas, ir aš turiu vieną silpną vietą - nugarą. Šią vasarą patirta trauma nebuvo žaibas iš giedro dangaus. Turėjau tą bėdą ir anksčiau, tačiau ji netrukdė siekti rezultatų. Nugarą visą laiką skaudėdavo, bet tikėdavausi, kad paskaudės ir praeis.  Šįkart tris savaites gėriau vaistus, dariau specialius pratimus. Galiausiai atėjo toks momentas, kai kūnas per „Gintarinių irklų“ regatą pats sustabdė mano sportinę karjerą. 

Sukandęs dantis, vieną savaitę dar bandžiau irkluoti, tačiau per vieną treniruočių skausmas mane taip surakino, jog buvau priverstas viską mesti, mano sezonas  baigėsi. Išvarža užspaudė dešinės kojos nervą. Negalėjau nei sėdėti, nei gulėti, o apie irklavimą nebuvo nė kalbos. Gydytojai mane guodė, kad esu ne pirmas ir ne paskutinis, kuriam taip skauda,  kad reikės viską iškentėti.“, - sako M. Džiaugys. 

Sunkiai. Praktiškai pusseptintos savaitės pragulėjau lovoje. Pirmąsias dvi savaites buvau įkritęs į gilią duobę - naktimis dėl ūmaus uždegimo tik porą valandų  galėdavau nusnausti.  

Per savo 30 metų nesu gėręs ir susileidęs tiek vaistų, kiek jų suvartojau per tas savaites. Skausmai po trijų savaičių pamažu pradėjo atlėgti, jis dabar dar jaučiasi, bet jau daug geriau, galiu kentėti.   

Chirurgas pasakė, kad, jeigu tie skausmai mane ir toliau persekios, o norėsiu dar sportuoti, teks daryti stuburo operaciją. 

Tačiau esu optimistas ir tikiuosi, kad to daryti nepririeks. Tik gaila, kad ta išvarža niekur nedings, anksčiau ar vėliau apie save vėl duos žinoti.

Jau plaukioju „Impuls“ baseine, minu dviračio treniruoklio pedalus, atlieku mankštas. Kai buvo geresnis oras, dviračiu truputį pavažinėdavau lauke.
 

Pavargstu nuo tos reabilitacijos, norisi rimtos treniruotės, pairkluoti ar padirbėti prie treniruoklių. Tačiau tenka prisiversti ir daryti tai, ko reikia šiam momentui. 

Apie atsisveikinimą su irklavimu negalvoju, viliuosi, kad kūnas manęs nepaves ir profesionaliai vėl galėsiu sportuoti.

Jeigu atsigausiu, komandai stengsiuosi padėti iškovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes. Jeigu apie jas negalvočiau, tai jau būčiau metęs irkluoti.     

Nepasakyčiau, kad buvo skausminga. Buvau tokios būklės, jog žinojau, kad nieko negaliu padaryti, beliko tik gulėti lovoje ir žiūrėti, kaip kovoja draugai. 
 

Tačiau jaudulys buvo ne ką mažesnis, nei pačiam būti valtyje. Sirgau už savo draugus, džiaugiausi jų pergalėmis ir išgyvenau dėl tų, kuriems nepasisekė. 

Sunku spręsti, kas atsitiko. Praėjusiais metais buvome stipriausi pasaulyje, o šiemet įgula net nepateko į pagrindinį finalą. 
 

Porinė keturvietė – tokia valtis, kur susideda labai daug smulkmenų, kurių žmonės nemato. Iš tų smulkmenų išnyra techniniai dalykai, kurie komandos draugams ir pakišo koją, nes fiziškai jie buvo pasirengę laimėti pasaulio čempionatą. 

Kartais įgulai kažko trūksta, net ir nežinai ko. Keturvietė – tai keturi žmonės, visi tą dieną turi puikiai jaustis ir gerai irkluoti.   

Vaikiausi svajonės, todėl 2013—ųjų spalio mėnesį ir sugrįžau. Labai norėjau dalyvauti olimpinėse žaidynėse, ta svajonė mane ir sugražino į irklavimą. Kai sugrįžau, man buvo 26-eri, kaip irkluotojui - pati branda. 
 

Sportuoti mečiau todėl, kad turėjau sveikatos problemų. Trejus metus laikėsi aukšta temperatūra, pradėjo jaustis širdis, pakilo kraujospūdis, visą laiką jautėsi nuovargis. Gydytojai negalėjo nestatyti, kas man yra. 

Per tuos šešerius su puse metų buvo visko: kelias vasaras buvau išvažiavęs padirbėti į užsienį, dirbau ir Lietuvoje. 

Tačiau niekada nenorėjau gyventi užsienyje, norėjau tik užsidirbti. Kai tą padariau, grįžau į namus.  Nusipirkau butą Kaune, dabar jį baigiu įsirengti. 

Turėjau daug laisvo laiko, todėl gana daug sportavau dėl savęs. Plaukiojau, važinėjau dviračiu. 

Kad sugrįžau į irklavimą, tikrai neapsirikau. Išsipildė mano svajonė - dalyvavau Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tik nebuvau patenkintas devintąja vieta, bet tai buvo didelė motyvacija treniruotis dar daugiau. Lūkesčiai išsipildė – tapau pasaulio ir Europos čempionu.   

Irklavimas nėra lengvas sportas. Pasiilgstu gero, malonaus irklavimo, kai komandai gerai sekasi. Pasiilgstu varžybų, kurias laimiu. 
 

Kartais pagalvoju apie tas sunkias dienas ir norisi kuo greičiau vėl sėsti į valtį, nes pastarąjį kartą irklavau birželio pabaigoje. 

Pasiilgau treniruočių su komanda, nes dabar viską darau vienas – į reabilitaciją važiuoju vienas, į baseiną vienas, sporto salėje vakarais stiprėju vienas, nes po sezono irkluotojai vieną mėnesį ilsėjosi. 

Reabilitacijos laikotarpis man nėra lengvas. Nuo lapkričio 5-osios Trakuose prasidės poros savaičių treniruočių stovykla, gal prisijungsiu prie treniruočių draugų, nes pasiilgau komandinio darbo. 

Norisi kuo greičiau pasveikti ir padėti komandos draugams. Dar porą-trejetą metų noriu sportuoti, o po to kūnui leisiu pailsėti. 

Su Mindaugu esu labai seniai, gal 17 metų pažįstamas. Prisimenu, kai atvažiavau į savo pirmąją treniruočių stovyklą Trakuose, su juo gyvenau viename kambaryje.  Mindaugas iki šių dienų irkluoja be jokių pertraukų, o aš su jomis.     

Slidinėjimo stovykla vyksta sausio pradžioje, iki išvykos – truputį daugiau nei porą mėnesių. Jeigu sveikata pagerės, manau, galėsiu pradėti rengtis sezonui. Tačiau jeigu bus tokia būklė, kaip dabar, tai tikrai liksiu namie.