Čempionių treneris saldainių nedalina

Pirmasis olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės treneris Giedrius Martinionis jau aštuonerius metus dirba su jaunimo olimpinėse žaidynėse auksą iškovojusia Agne Šeleikaite, krūva pradinukų ir sportinių rezultatų nesiekiančių plaukikų. Nors tapti treneriu jis neketino, pradėjęs ugdyti plaukikus, ne vieną jų atvedė į profesionalų sportą.

Nuo aštuonerių pats baseiną lankyti pradėjęs G. Martinionis prisiminė, kad vaikystėje labai norėjo išmokti plaukti, todėl mama jį nuvedė į Vilijampolės baseiną – gimtuosiuose Šilainiuose baseino nebuvo iki 1989 metų. Jį pastačius G. Martinionis lankė plaukimo treniruotes arčiau namų pas trenerį Šarūną Mažutaitį. Didelėje vaikų grupėje su juo treniravosi ir būsimi olimpiečiai – Rolandas Gimbutis, Saulius Binevičius. 

Pabaigęs mokyklą G. Martinionis mokėsi Kūno kultūros institute. Jis tikėjosi studijuoti vadybą, tačiau nepavyko įstoti. Tapti treneriu tuomet dar neketino ir labiau norėjo imtis sporto vadybos, organizacinės veiklos: „Mačiau, kad trenerio darbas sunkus, kad reikia savęs labai daug atiduoti, todėl norėjau eiti į sporto valdymą. Tačiau neįstojau ir tikėjausi po metų pakeisti studijų kryptį. Bet, metus pasimokęs, užsikabinau už to trenerio studijų, taip ir prasidėjo mano kelias.“

Baigęs studijas G. Martinionis tęsė mokslus Kauno technologijos universitete ir pradėjo dirbti sporto mokykloje, kuriai vadovavo jo buvęs treneris. Pirmosios pareigos buvo gelbėtojo.

Netrukus G. Martinioniui buvo leista treniruoti vaikus. „Tačiau pirmų metų pusę dirbau nemokamai, man leido pradėti dirbti visuomeniniais pagrindais, sudarė sąlygas eiti į mokyklą, surinkti grupę vaikų, nemokamai juos mokyti plaukti ir perduoti treneriams, – prisiminė jis. – Pasakė, jei gerai dirbsiu, iš gelbėtojo tapsiu treneriu. Bėgiojau per mokyklas, rinkau vaikus, nardžiau su jais.“

Pirmieji auklėtiniai buvo patys mažiausieji, jų kaita – didelė. Tarp pirmųjų trenerio mokinių – ir olimpinė čempionė R. Meilutytė. G. Martinionis prisiminė, kad buvo įvairių sunkumų ir iššūkių. Jis negalėjo rinkti labai didelės grupės, nes turėjo ne tik mokyti vaikus plaukti, bet ir suvaldyti. „Yra tėvų, atvedančių ir keturmečius, bet imame į baseiną tik tokius, kurie jau gali savimi pasirūpinti – apsirengti, nusirengti, nueiti į tualetą. Todėl mano jauniausi vaikai – 6–7 metų, kiti treneriai tokių mažų dar net neima. Juk kiek ūgtelėję vaikai užsimano kitų dalykų – pradeda lankyti krepšinį, futbolą, mergaitės pradeda šokti, dainuoti, tampa dainininkėmis, – juokdamasis pasakojo G. Martinionis. – Tačiau aš rinkdavau tuos vaikus, tik, kadangi nesu tas, kuris saldainius per treniruotes dalina, didelė dalis išsilakstydavo. Vis dėlto tie, kurie liko, pradėjo rimtai sportuoti.“ 

Išlaikęs vairavimo egzaminus, nusipirkęs savo autobusiuką, kad nereikėtų nieko prašinėti, G. Martinionis pradėjo su vaikais važinėti į varžybas. Keliones planuodavo pats. Kad būtų pigiau ir galėtų išvykti į varžybas, susikrovę miegmaišius keliaudavo per Baltarusiją, Lenkiją, kitas šalis, miegodavo ten, kur rasdavo vietos – mokyklose, salėse.

Visus vaikus be jokių atrankų į savo grupes priimdavęs treneris pastebėjo, kad talentai išryškėja vėliau. Gabaus vaiko ugdymas įtraukia visą jo aplinką – mokykloje tenka derinti tvarkaraščius, pamokas, atsiskaitymus, tėvai daug laiko skiria vežiodami jauniausius vaikus, nes daug jų gyvena priemiesčiuose ar rajone, o ir patys vaikai turėti būti labai užsispyrę.

„Nebėra taip, kad pro namų langą matosi mokykla, o iki baseino – šešios minutės kelio. Rytinė treniruotė vyksta prieš pamokas. Tai reiškia, kad vaiko diena prasideda šeštą valandą ryto, po jos, paskubomis išsidžiovinę galvas, sukrimtę sumuštinį, jie lekia į mokyklą, po pamokų – antra treniruotė, o namo vaikas grįžta vakare. Dvylikos valandų intensyvi dienotvarkė jaunam sportininkui – nemažas krūvis“, – aiškino G. Martinionis. 

„Visi sportininkai įveikia tuos etapus, kai gyvena su treneriu, su baseinu. Galima sakyti, turi antrą šeimą. Siekiant rezultato, būtinas pasiaukojimas, pasitikėjimas ir atsidavimas iš visų trijų pusių – sportininko, trenerio ir šeimos. Ir laimėti medaliai yra visų šių pusių nuopelnas“, – teigė G. Martinionis.
 

Treneris per dieną pakeičia 3–4 baseinus. Pirmojo duris praveria dar iki pusės septynių ryto. Vėliau važiuoja į mokyklas, susirenka vaikus, kuriuos moko plaukti. Pasibaigus pamokoms, vykdo neformalaus švietimo projektą, kurio metu vyksta ne sportiniai, o masiniai užsiėmimai plaukti norintiems vaikams. Nuo 16 val. jis tris valandas dirba su didelio meistriškumo sportininkais, o dar vėliau vakare – su mažais vaikais, neturinčiais galimybės baseine lankytis dieną. Tačiau treneris tvirtino, kad dirbdamas nepavargsta ir nesijaučia dirbantis. Jis atskleidė, kad kartu su profesionaliais savo auklėtiniais turi vieną laisvą savaitės dieną – sekmadienį. Bet dirba per Velykas, Naujuosius metus ar kitas šventes. 

Sudėtingiausias ir kompleksinis darbas vyksta su didelio meistriškumo sportininkais. Tenka ne tik lavinti plaukimo įgūdžius, bet ir formuoti tinkamus režimo, dienotvarkės, laiko planavimo, net mitybos įgūdžius. Labiau motyvuoti sportininkai šiuos įpročius išsiugdo. Treneris prisiminė, kaip Lietuvos rekordininkė Beatričė Kanapienytė nešdavosi šešis maisto indelius. Viename – mėsa, kitame – ryžiai, trečiame – garintos daržovės. 

Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad A. Šeleikaitė netoleruoja glitimo. „Negalima duonos, makaronų, dar daug ko. Norint išgauti rezultatą, tenka to paisyti ir atitinkamai maitintis, – teigė G. Martinionis. – Pakeitėme daug daktarų, daug masažuotojų. Su kiekvienu sportininku taip dirbame – nuo pradžios iki pabaigos. Agnei įstojus į universitetą, skambinu suderinti su dėstytojais atsiskaitymus, nes ne kiekvienas lankstus, yra kirvių, kuriems neįdomu sportas, čempionatai, jiems svarbu, kad būtų lankomos paskaitos ir laiku atsiskaitoma. Dabar suderinome su dekane, džiaugiuosi, kad universitetas labai tolerantiškas Agnės atžvilgiu.“

Tačiau B. Kanapienytė, įstojusi į universitetą, karjerą sustabdė. Pasak G. Martinionio, Lietuvoje studentų sportas kone miręs, nes nėra skatinamas, o, atvirkščiai, – neretai tikima, kad mokslas ir sportas nesuderinami, reikia rinktis kurį nors vieną. 

Treneris turi būti pasikaustęs ir psichologiškai. Nuo dešimties metų su A. Šeleikaite dirbantis treneris atskleidė, kad per aštuonerius metus buvo visko – ir pykčio, ir ašarų. Mergaitė ir norėjo, ir nebenorėjo plaukti. Kartu teko nueiti plaukikės paauglystės kelią, protestus ir maištus, kol buvo pasiekta bendra pergalė. R. Meilutytę G. Martinionis treniravo nuo ankstyvos vaikystės iki beveik 14 metų, kai ji išvyko į Angliją. Todėl palyginti darbą su dviem Lietuvos plaukimo žvaigždėmis, pasak trenerio, beveik neįmanoma: „Rūta išvažiavo dar mergaitė, žiūrinti į viską degančiomis akimis. Neturėjau su ja jokių sunkumų. Mes buvome labai artimi – mane ji matė dešimt kartų dažniau nei tėvą, galima sakyti, buvau jai antras tėtis. Ją mokiau net buitinių dalykų – ką pirkti, ko atsisakyti, kaip taupyti, kada reikia kaip elgtis, kaip šukuotis ir daug visko.“ 

Treneris atkreipė dėmesį, kad A. Šeleikaitė tik dabar pradėjo bręsti kaip sportininkė. R. Meilutytė geriausius rezultatus demonstravo iki 16 metų. „Tai labai individualu, o sportininkių karjera gali tęstis ilgai.

Ne viena sportuodama sukuria šeimą, pagimdo vaikus ir toliau tęsia sėkmingą karjerą. Be abejo, pasitaiko duobių, kurios gali išmušti sportininką iš pusiausvyros psichologiškai. Tačiau pusmečio nesėkmės tikrai nereiškia, kad reikia baigti karjerą“, – pabrėžė patyręs specialistas.

Pasak G. Martinionio, jis nesvarsto, kas būtų, jei Rūta būtų likusi Lietuvoje. Tačiau pripažino, kad jam ir šiandien nemalonu prisiminti prieš kelerius metus vykusias viešas ir užkulisines diskusijas apie jo nuopelnus Rūtos karjerai, nenorą suteikti nusipelniusio trenerio vardą, kai jautėsi ne tik neįvertintas, bet apdrabstytas purvu nuo galvos iki kojų.

„Labai apmaudu, kad ačiū mokame pasakyti tik svetimiems. Bet juk tie mūsų sporto šviesuliai ir pakyla iš rūsių, iš varganų bazių. Čia jie užauga, tik tada pakelia sparnus, – svarstė G. Martinionis, tvirtindamas, kad po visų audrų jis pats viską vertina ramiai ir filosofiškai, todėl nebebijo netekti talentingų auklėtinių. – Tu pats žinai, ką padarei, o vertina tegu kiti. Jei niekas nevertina ir niekam nereikia, tai gal ir tau čia nereikia būti, eik dirbti su mažiukais, jauskis laimingas ten, kur esi norimas.“

Šiais metais, tą pačią kovo 19 d., kai gimtadienį švenčia R. Meilutytė, G. Martinioniui gimė sūnus. Ar tai ženklas – jis nesvarsto. Kol kas treneris derina darbą su šeima, tačiau atskleidė, kad labai rimtai svarsto, ar vis dar treniruoti didelio meistriškumo sportininkus. 

„Esu laimingas, kad turiu puikią šeimą, puikią komandą, puikių sportininkų, bet kitą kartą pagalvoju, o kam man to reikia: atsiduoti darbui, stengtis, kovoti su neteisybėmis. Nervų ląstelės juk neatsinaujina. Gal geriau dirbti su vaikais baseine, nekeliant meistriškumo, auginti savo vaikus. Juk kai tu priekyje – tai ir blogas, pirmai nesėkmei pasitaikius malamas į miltus. Būčiau kaip tas ledų pardavėjas – be ambicijų, bet visų mylimas“, – šyptelėjo čempionių treneris.