Kovingai šuolininkei varžybos – lyg šventė

Šiaulių lengvosios atletikos trenerė Juzefa Baikštienė, buvusi daugiakovininkė, treniruoja abu savo vaikus: šuolių į aukštį sektoriuje varžosi ir šių metų pasaulio jaunimo čempionato šeštos vietos laimėtoja devyniolikmetė Urtė bei Lietuvos aštuoniolikmečių rekordininkas Juozas, kuriam dabar 20 metų. 

 

Puikių fizinių duomenų (ūgis – 1 m 82 cm, svoris 56–57 kg) U.Baikštytė šiemet antrą kartą pripažinta Lietuvos lengvosios atletikos kylančia žvaigžde. Jai tokią sėkmę lėmė pasaulio jaunimo čempionate užimta šešta vieta (peršoko į 1 m 87 cm iškeltą kartelę). Netrukus po šių apdovanojimų šiaulietė su trenere išvyko į dviejų savaičių treniruočių stovyklą Tenerifėje. 

 

 

Talentingai šuolininkei šis sezonas iš pradžių klostėsi ne itin sėkmingai. Pasiekti gerų rezultatų trukdė trauma, patirta paruošiamuoju laikotarpiu. Iki pasaulio jaunimo čempionato likus dviem savaitėms dar atsirado ir bėdų dėl nugaros. 

 

„Kurį laiką net negalėjau judėti, gulėjau lovoje, galvojau iš viso nevykti į čempionatą. Bet mama drąsino, kad gerai pailsėjau, atsigavau ir reikia dalyvauti čempionate. Užimta šešta vieta man pačiai buvo didelis netikėtumas“, – neslepia Urtė.   

 

Lietuvoje šiaulietė turi į ką lygiuotis – į Europos uždarųjų patalpų čempionę ir Lietuvos rekordininkę A.Palšytę, su kuria ne kartą teko susitikti šuolių į aukštį sektoriuje. „Dar nesvajoju apie tą dieną, kai nugalėsiu šalies rekordininkę, bet tikiuosi, kad tokia diena kažkada išauš. Smagu, kad Lietuvoje yra tokia šuolininkė, malonu žiūrėti, kaip ji šokinėja, rengiasi bandymams. Iki jos lygio man dar reikia daug treniruotis, bet vilties neprarandu“, – sako Urtė. 

 

Pasirinkti kitą sporto šaką Urtė vargu ar galėjo, nes kartu su mama ir broliu nuo mažens eidavo į lengvosios atletikos maniežą. Mergaitė matydavo, kaip treniruojasi lengvaatlečiai, ir jais žavėdavosi. 

 

„Kažkaip natūraliai, net pati nepastebėjau, kaip ir aš tapau lengvaatlete. Būdama šešerių dalyvavau pirmosiose varžybose Šiauliuose, netgi nuotraukų turiu išsaugojusi, dabar smagu į jas pasižiūrėti. Tada bėgau trumpą nuotolį“, – gerai prisimena Urtė.

 

Dar po ketverių metų ji debiutavo tarptautinėse varžybose – tai buvo aštuonių šalių vaikų turnyras Varšuvoje. Šiose tradicinėse varžybose šiaulietė iš viso dalyvavo keturis kartus: du sykius tapo nugalėtoja ir du kartus liko ketvirta. Pirmose varžybose ji peršoko 1 m 26 cm, o paskutiniame vaikų turnyre – 1 m 58 cm. 

 

Dabar U.Baikštytės sąskaitoje – 2015 m. Europos jaunimo olimpinio festivalio penkta vieta (1 m 74 cm), 2016 m. Europos jaunių (iki 18 m.) vicečempionės titulas (1 m 79 cm), o šiemet per pasaulio jaunimo čempionatą Suomijoje du kartus gerino savo asmeninį rekordą (atrankos varžybose peršoko 1 m 84 cm, finale – 1 m 87 cm) ir užėmė šeštą vietą. 

 

„Manęs daug kas klausia, ar gerai, kad mano trenerė yra mama. Neįsivaizduoju, kaip kitaip galėtų būti. Man tai didžiulis pliusas. Namie apie lengvąją atletiką daug nekalbame, dažniausiai aptariame pasibaigusias ir vyksiančias varžybas, būsimas varžoves. Kai mama trenerė, niekur kitur nereikia kreiptis, nes viskas yra vietoje“, – džiaugiasi šuolininkė. 

 

 

Kai Urtė ir Juozas Baikščiai dalyvauja varžybose, į sektorių būna nukreiptas ne tik mamos, bet ir tėčio Rimanto žvilgsnis. 

 

Sportininkės mamos ir trenerės J.Baikštienės tikinimu, tai ne atsitiktinumas, kad abu jos vaikai tapo šuolininkais į aukštį. Jaunystėje ji pati buvo lengvaatletė, daugiakovininkė. Iš septynių daugiakovės rungčių Juzefai geriausiai sekėsi šokinėti į aukštį (asmeninis rekordas – 1 m 64 cm). 

 

„Kai su Urte ir Juozu pradėjau vaikščioti į maniežą, pirmaisiais metais jie žaisdavo, o aš dirbdavau su sportininkais. Ką mano auklėtiniai darydavo, mano vaikai juos pamėgdžiodavo. Urtė bandydavo šokinėti į tolį, į rankas paimdavo ietį. Netrukus vis dažniau sulaukdavau savo vaikų priekaištų, kodėl į juos nežiūriu, tik kitiems visą dėmesį rodau. Supratau, kad atėjo metas ir juos užimti. Kartais jų nesiveždavau į maniežą, abiem leisdavau pailsėti ir palikdavau namie, bet kol ateidavau į darbą – juos jau rasdavau manieže. Aš į darbą eidavau pėsčiomis, o jie sėsdavo į autobusą ir pirma manęs pasirodydavo“, – šypteli J.Baikštienė.    

 

Ir anksčiau, ir dabar ši trenerė dirba pagal daugiakovės principą. Jos auklėtiniai turi išmokti daryti viską ir tik po to rinktis, kurioms rungtims yra gabūs ir gali siekti gerų rezultatų. Urtė galėjo tapti ir gera barjerininke, šuolininke į tolį, daugiakovininke, šiose rungtyse ji tapo Lietuvos vaikų čempione ir prizininke. Tačiau jaunoji sportininkė pati nusprendė, kad daugiakovininkė nebus, nes jai nepatiko bėgti 800 m distanciją. 

 

J.Baikštienė gerai vertina savo dukters šiemetinį sezoną, tik apgailestauja, kad per pasaulio jaunimo čempionatą Urtei nepakluso 1 m 90 cm aukštis. „Ji sparčiai auga, atsirado stuburo pakrypimų, todėl ir per treniruotes, ir per varžybas ji turi save labai saugoti“, – sako merginos mama ir trenerė. 

 

Vis aukščiau šoka ir Urtės brolis Juozas, kuris jau įveikė 2 m 20 cm. Tačiau neaišku, ar šią žiemą jis šokinės, nes jaučia klubo skausmus. Kaip ir Urtės, jo pagrindinis tikslas – gerai pasirengti vasaros  startams. 

 

 

Urtė – Lietuvos sporto universiteto (LSU) pirmakursė. Praėjusiais metais ji buvo įstojusi į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir studijavo bioinžineriją. Tačiau netrukus pajuto, kad tas kelias ne jai, kad ji, kaip ir mama, nori būti trenere. Šiemet šiaulietė pasirinko studijas LSU ir džiaugiasi tokiu savo sprendimu. 

 

„Atrodo, kad dabar esu savo vietoje. Trenere norėjau būti nuo mažens. Tiesa, dar buvo minčių gyvenimą susieti su medicina, tačiau atėjo toks metas, kai sau pasakiau, jog nereikia blaškytis, kad mano pašaukimas – trenerė“, – teigia Urtė. 

 

LSU studijuoja ir Urtės draugas – 2015 m. Europos jaunimo čempionato bronzinis prizininkas, Lietuvos ieties metimo rekordininkas Edis Matusevičius. Jų draugystė užsimezgė 2016-aisiais per geriausių Lietuvos lengvaatlečių apdovanojimų vakarą. 

 

Nors studijuoja Kaune, tačiau kone kiekvieną savaitgalį Urtė grįžta į Šiaulius ir čia treniruojasi. Kaune pratybas lanko du tris kartus per savaitę, dirba pagal mamos planus, o ją prižiūri treneris Romualdas Petruškevičius. 

 

„Šiaulių lengvosios atletikos manieže mums sudarytos geros sąlygos, turime gydytoją, masažuotoją“, – sako J.Baikštienė. 

 

Trenerė tikisi, kad Urtė gali tapti Tokijo olimpiete. Tą patvirtino ne vieną pasaulio čempioną išugdęs Rusijos šuolininkų treneris Jevgenijus Zagorulka, kuris šią žiemą per treniruočių stovyklą Portugalijoje pamatęs Urtę negailėjo jai komplimentų ir pranašavo gražią šuolininkės ateitį.  

 

 

Prieš trejus metus Urtės šuolių į aukštį idealai buvo pasaulio ir Europos čempionė kroatė Blanka Vlašič (asmeninis rekordas – 2,08 m) ir Londono olimpinė čempionė rusė Ana Čičerova (2,07 m). Dabar Urtės idealas jau kitas – rusė Marija Kučina-Lasickienė (2,06 m), kuri šiemet pasaulio stadionuose pasiekė net 45 pergales iš eilės ir pralaimėjo tik Deimantinės lygos etape Rabate (Marokas), kur užėmė trečią vietą. 

 

„Pavydėtinas stabilumas. Sportininkė nėra itin aukšta, tačiau šoka labai techniškai“, – taip savo idealą trumpai apibūdina Urtė.   

 

Kitąmet svarbiausios jos varžybos – universiada ir Europos jaunimo iki 23 m. čempionatas. Sportininkė neslepia, kad visą laiką nori medalio. Per Europos jaunimo čempionatą jai teks kovoti ir su pora metų vyresnėmis sportininkėmis, tarp kurių bus ir ypač pajėgi ukrainietė Julija Levčenko, 2017- m. pasaulio vicečempionė. 

 

„Svarbiausia, kad traumos nemaišytų, tada viskas bus gerai“, – sako šiaulietė. 

 

Kitų metų Urtės planuose – 1 m 90 cm aukštis. O apie didmeistriškus du metrus ji sako, kad tai elitinių šuolininkių aukštis. „Nenoriu prisišnekėti, bet gal po dvejų trejų metų jis ir man paklus. Kai dalyvauju varžybose, stengiuosi nežiūrėti į kartelę, bet du metrai – tikrai aukštai, – sako Urtė ir patikslina: – Mano svajonių aukštis du metrai su pliusu.“ 

 

Paprašyta apibūdinti, kokia ji yra šuolių į aukštį sektoriuje, Lietuvos vicečempionė vardija: „Kovinga, rami, nenoriu per daug blaškytis, bendrauti su varžovėmis. Man geriau pabūti vienai ir susikaupti šuoliams, galvoti apie techniką. Labai laukiu varžybų, man jos – didelė, graži šventė. Noriu kuo dažniau jose dalyvauti ir parodyti, ką sugebu.“