Irkluotojai naudojasi aukštikalnių magija

Irklavimas – sezoninis sportas. Irkluotojo gebėjimus ir galimybes ugdo ne vien fiziniai pratimai, bet ir besikeičiantis oras. Lietuviška žiema, deja, tokių galimybių irkluotojams nesuteikia. Kaip gi tada Lietuvos vardą garsinantiems irkluotojams pavyksta pasiekti tokių gerų rezultatų pasaulinio lygio varžybose ir čempionatuose, parsivežti iš ten auksą, sidabrą ar bronzą? Kaip jiems pavyksta pranokti savo varžovus iš šiltesnių kraštų? Ką mūsų irkluotojai veikia žiemą? Apie tai pasakoja Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) treneris Mykolas Masilionis.

 

Žiemą keliauja į kalnus ir šiltuosius kraštus
 

Pasak trenerio M. Masilionio, irklavimas Lietuvos klimato sąlygomis – neabejotinai sezoninė sporto šaka. Deja, net šiltėjančios žiemos kol kas dar nepasiūlo galimybės Lietuvoje irkluoti ištisus metus.
 

„Kiek leidžia sąlygos, bandome irkluoti, kartais net iki Naujųjų metų. Tačiau šiais metais jau gruodžio mėnesį nebegalėjome irkluoti, teko keliauti į Graikiją, kur praleidome dvi savaites. Kai vanduo užšąla, stengiamės išvažiuoti į šiltus kraštus“, – sako LIF treneris.  

 

Anot M. Masilionio, Lietuvos irkluotojų sezonas pasibaigia po pasaulio čempionato, maždaug rugsėjo pirmąją savaitę. Tada sportininkai mėnesį atostogauja, o kitam sezonui pradedama ruoštis spalio pradžioje.
 

Sausio mėnesį  Lietuvos irkluotojai paprastai vyksta į aukštikalnes, į jų treniruotes įtraukiami įvairūs pratimai su svoriais, lygumų slidinėjimas, taip pat ir vadinamasis ergometrinis irklavimas uždarose patalpose. Vasario mėnesį keliaujama kur šilta, kad kuo anksčiau pradėti irkluoti.

Po pertraukos – daugiau entuziazmo
 

„Spėju, kad gerų rezultatų Lietuvos irkluotojams padeda pasiekti tai, kad jie pasiilgsta irklavimo. Po pertraukos kimbame į darbus su entuziazmu. Vis dėlto reikia pripažinti, kad sezoniškumas mums atsiliepia. Pavyzdžiui, italams pirmosiose sezono varžybose pavyksta pasiekti geresnių rezultatų. Juk jie turi daugiau galimybių pairkluoti. Irklavimo valandų kiekis ypač svarbus jaunesnėje amžiaus grupėje – dominuoja sportininkai, turintys daugiau galimybių pairkluoti“, – aiškina M. Masilionis.

 

Pasak LIF trenerio, yra daug prietaisų, kurie bando imituoti kuo daugiau irkluotojams reikalingų balanso pratimų, bet valtyje veikia daug veiksnių ir dirbtinėmis sąlygomis jų visų atkartoti praktiškai neįmanoma.
 

M. Masilionis pastebi, kad irkluotojui svarbūs visi jo pojūčiai – rega, klausa ir kiti jutimai, taip pat ir protinis darbas.

 

„Irklavimas, be viso kito, yra ir gamtos sportas, keliantis labai daug iššūkių: vieną dieną pučia vienos krypties vėjas, kitą – kitos, be to, galbūt stipresnis, o kartais pasitaiko ir visiškai rami diena. Kiekvienam sportininkui šios įvairios sąlygos sukelia skirtingus pojūčius, kuriuos jie savaip interpretuoja, todėl kiekvienam sąvoka „geras oras“ reiškia skirtingus dalykus. Kuo didesnis šių skirtumų patyrimas, tuo geresni rezultatai pasiekiami, o kai kuriems tam tikros oro sąlygos gali tapti ypač svarbia rezultato dedamąja“, – sako M. Masilionis.

 

Išnaudoja aukštikalnių magiją
 

Trenerio teigimu, irkluotojų žiemos dienotvarkė aukštikalnėse yra įtempta. Sportininkai atlieka sunkų, ilgą, varginantį darbą.

„Pradedame prieš devynias su slidėmis po to einame į salę, kur treniruojamės valandą. Vidurdienį valgome pietus, o nuo trijų pradedame vakarinę treniruotę, kuri baigiasi apie šešias. Sportininkai tikrai būna išvargę“, – pasakoja M. Masilionis.

 

Jis taip pat atkreipia dėmesį į magišką treniruočių efektą aukštikalnėse – tai gerai žinoma sportininkams ir naudojama jau seniai. Aukštikalnių sąlygos sukuria natūraliai didesnį krūvį, kurį sunku įvertinti, todėl sportininkai skatinami dirbti sunkesnėmis sąlygomis. Kiekvieną dieną lygumų slidinėjimui skiriama 1,5–2 valandas, čiuožiama maždaug 20–30 kilometrų, kartais ir daugiau. Pamėgta Lietuvos irkluotojų aukštikalnė – Kampeče kaimelis Italijoje, pietų Tirolyje.

 

„Sportininkams patinka slidinėti – tai jiems yra nauja, žavi veikla. Pastebime, kad mūsų irkluotojai kasmet tampa vis geresniais slidininkais“, – šypsosi treneris.

 

Žiemos, rudens ir pavasario sezonas, anot M. Masilionio – geras laikas irkluotojams taisyti judesio klaidas. Judesys suskaidomas į smulkesnes atkarpas ir kiekviena jų gali būti šlifuojama. Toks judesio tobulinimas reikalauja ne tiek fizinių, kiek protinių pastangų.

 

„Tam, kad ištaisytum seną klaidą, reikia labai daug pastangų. Kitą kartą nauji įgūdžiai lengviau suformuojami, nei ištaisoma sena klaida. Yra baziniai pratimai, tačiau juos galima interpretuoti. Trenerio meistriškumas – sugalvoti, ką ir kaip judesio atkarpoje pakeisti, kad pažanga būtų pasiekta per trumpiausią laikotarpį“, – atskleidžia treniruočių paslaptis M. Masilionis.

 

Pirmąją vasario dekadą irkluotojai ketina praleisti Lietuvoje, o vėliau jų laukia irklavimo stovykla Graikijoje – pirmieji grybšniai ir yriai.

„Gaivinsime tai, ką pamiršome per žiemą“, – sako treneris.

 

 

M. Masilionis atkreipia dėmesį, kad intensyvus irklavimo ciklas, tinkamai išnaudojant visus metų laikus, jauniems sportininkams padeda gerų rezultatų pasiekti per palyginti labai trumpą laiką. Jei treniruotis pradedama nuo 12 metų, tai dar vidurinės mokyklos nebaigę sportininkai gali tapti irklavimo žvaigždėmis – užimti aukštas vietas tarptautiniuose renginiuose.

 

Anot M. Masilionio, augančiai irkluotojų kartai žiemos irgi nebūna nuobodžios. Be treniruočių irklavimo ergometrais ir irkluotojams skirtų pratimų, žiemą organizuojamos įvairaus lygio irkluotojų varžybos, kuriose galima įvertinti savo pasirengimą, sykiu patiriant varžybų azartą. Tokios žiemos treniruotės ir varžybos stiprina organizmą ir tuo pačiu metu augina sportinį meistriškumą.