„Tikslą pasieksime tik visi kartu“

Venas geriausių visų laikų vandensvydininkų, o dabar  Lietuvos ir Suomijos bendros įmonės „Savolax“ vadovas Anatolijus Asajavičius mėgstamai sporto šakai paskyrė visą gyvenimą. 

Vandensvydį jis žaidė nuo 11-os. Atstovavo Lietuvai įvairiose tarptautinėse varžybose, žaidė užsienio klubuose. Tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu. 

Baigęs aktyviai sportuoti, teisėjavo įvairiose varžybose, dirbo buvusio ilgamečio šalies rinktinės vyriausiojo trenerio Nerijaus Papaurėlio asistentu. 

Praėjusiais metais Lietuvos vandensvydžio federacija (LVF) A.Asajevičių paskyrė Lietuvos rinktinės ir pusiau profesionalios komandos Elektrėnų „Žaibas“ naujuoju treneriu. 

„Man tai buvo labai netikėta. Sutikau ne iš karto. Lietuvoje yra labiau patyrusių trenerių. „Žaibe“ žaidžia kitų trenerių auklėtiniai, aš į šią komandą buvau nuleistas lyg parašiutu. LVF tas pareigas siūlė Nerijui Papaurėliui, Rimvydui Šimanskui, tačiau jie turi savo darbus, dirba sporto mokyklose ir jiems nėra kaip palikti savo vaikų grupių. Todėl komandos vairas ir buvo patikėtas man. Praėjusiais metais sutikau pabandyti ir tas bandomasis laikotarpis tęsiasi iki šių dienų. Kol kas dirbu vienas, asistentų neturiu“, - sako A. Asajavičius.  
 

2018-aisiais LVF prieš Naujuosius metus per posėdį balsavo ir dėl naujų Lietuvos įvairaus amžiaus grupių rinktinių vyr. trenerių paskyrimo. Šalies suaugusiųjų rinktinės vyr. treneriu paskirtas A. Asajavičius, jaunimu (U17) -  N. Papaurėlis, o jaunių (U15) – Tadas  Pašukas.   

Kaip sekasi treniruoti stipriusias šalies komandas?, - paklausiau A. Asajavičiaus 

Lietuvos rintinę treniruosiu tik nuo šio sezono, iki šiol buvau rinktinės vyriausiojo trenerio N. Papaurėlio ir trenerio T. Pašuko asistentas. 
 

2018-ųjų gegužę su rinktine debiutavau Europos tautų turnyre Prahoje ir tarp 10 komandų užėmėme penktą vietą. 

Darėme tai, ką mokėjome, ką tobulinome per treniruotes ir viską pritaikėme per varžybas.

Dar bandėme jėgas rugsėjo mėnesį vykusiame analogiškame turnyre, kuriame žaidė klubai ir Lietuvai atstovavo mano treniruojamas Elektrėnų „Žaibas“. Tarp 10 komandų užėmėme šeštą vietą ir tuo rezultatu buvome patenkinti. Po atostogų susirinkome treniruotis tik rugpjūčio pradžioje, todėl pritrūkome laiko ir susižaidimo. Penkių savaičių buvo per mažai pasirengti toms varžyboms. 

Šį sezoną Lietuvos rinktinė sezono kovoms pradės rengtis nuo kovo mėnesio, nes pagrindinės Tarptautinės vandensvydžio federacijos varžybos prasidės gegužės mėnesį. 

Pavasarį esame pakviesti dalyvauti olimpinio čempiono Aleksandro Barkalovo taurės turnyre Ukrainoje, kur žais Gruzijos, Turkijos, Ukrainos ir mūsų rinktinės.

Labai džiaugiuosi, kad mumis nuoširdžiai rūpinasi ir padeda LVF prezidentas Andrius Jankūnas bei visa jo komanda. Jie mato, kad mūsų komandos ir rinktinės meistriškumas auga, žaidėjai yra motyvuoti. 

Federacija suteikia galimybę treniruotis baseine Vilniuje ir Elektrėnuose. Žaidėjai gauna maisto papildus, sportinę aprangą, vadovai rūpinasi, kad per turnyrus užsienyje žaidėjams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos viešbučiuose.       

Devynis kartus. Per rytines pratybas sportininkai kaupia ištvermę ir ugdo greitį plaukiodami. Vieni jų treniruojasi prieš darbą, kiti – prieš studijas, treti – prieš pamokas. 
 

Man vadovaujant, vilniečiai plaukia „Fitus“ sporto klube, kauniečiai, padedant treneriui Rimvydui Šimanskui, – „Dainavos“ baseine, o elektrėniškiai, prižiūrimi trenerio Liudo Putrimo – savajame. 

Vakarais penkis kartus per savaitę renkamės į Elektrėnus, kur žaidžiame, mėtome į vartus. 

Komandoje treniruojasi 15 sportininkų, yra trys vartininkai, į ekipą stengiasi patekti jaunimas. 

Dabar, kai vyksta Lietuvos čempionatas ir jame dalyvauja šešios komandos, mano treniruojami „Žaibo“ sportininkai atstovauja savo sporto mokykloms, klubams. Yra keli žaidėjai, kurie nepriklauso jokiai sporto mokyklai, todėl jie patys nusprendė, kurioje komandoje žaisti.   

Jeigu ši pusiau profesionali komanda dalyvautų čempionate ir Lietuvos vandensvydžio taurės varžybose, ji nesulauktų rimtesnės konkurencijos.


 

Tikrai ne. Dalyvaujame „Karpatų taurės“ varžybose, kuriose žaidžia Lvovo, Lodzės, Elektrėnų ir Minsko klubai. 
 

Startas buvo duotas Alytuje. Antrojo turo kovos vyks gegužės pradžioje Minske, trečiojo - birželio mėnesį Lenkijoje ir baigiamasis etapas - Lvove rugsėjo mėnesį.  

Su LVF vadovais sutarėme, kad kiekvieną mėnesį „Žaibui“ reikėtų dalyvauti kažkokiame turnyre. Sutikome žaisti Baltarusijos atvirame čempionate, kur pirmo turo kovos vyks vasario 22-24 d., o antrojo - balandžio mėnesį. 

Kovo mėnesį Lodzės klubas mus pakvietė kartu pasitreniruoti ir sužaisti ketverias rungtynes. Kiekvieną mėnesį planuojame dalyvauti viename-dvejuose turnyruose. Per metus – apie 70 rungtynių. 

Kartais iškyla keblumų, tačiau kolektyvas mane supranta ir leidžia išvykti. Aš neišvažiuoju nuo vidurio savaitės – jeigu išvykstu, tai ketvirtadienį. Į rytinę treniruotę skubu iki darbo pradžios: ji baigiasi 7 val. 45 min. ir 8 val. būnu darbe. 
 

Į Elektrėnus išvykstame po darbo, 18 val.15 min. ir visi renkamės 19 val. Laisvų savaitgalių turiu mažai, asmeniniams reikalams laiko galiu skirti mažai. 

Manau, kad taip. Kartais su žaidėjais ir pats įšoku į vandenį, su jais dalyvauju plaukimo pratybose, bandau vyrams parodyti savo pavyzdžiu, kaip reikia dirbti, su jais stengiuosi bandyti viską. 
 

Dirbti treneriu patinka. Matau, kad vyrai progresuoja, sausio mėnesį Švedijoje laimėjome Naujametinį turnyrą. Ne taip gerai sekasi žaisti „Karpatų taurės“ turnyre, tačiau jame dalyvauja labai stiprios komandos, Alytuje turėjome pripažinti jų pranašumą. 

Baltarusijos ir Ukrainos vandensvydininkai visą laiką yra visa galva aukštesni už mus, tačiau Alytuje stengėmės, kiek galėjome, žaidėme kovingai ir džiaugiuosi savo vyrais, kurie profesionaliai žiūri į kiekvienas rungtynes. 

Viskas priklausys nuo to, kaip dirbsime. Jeigu visi kartu sieksime bendro tikslo, tai tikrai jį pasieksime.   

Gal ne. Esu įsitikinęs: jeigu žaisti, tai tik gerai, visa jėga, o ne plūduriuoti  vandenyje. Jeigu negali, savo vietą reikia užleisti jaunimui, kuris ateina talentingas, myli savo pasirinktą sporto šaką. 
 

Į vandensvydį atėjau, būdamas vienuolikos. Kai prieš penkerius metus gavau traumą, nutariau atsisveikinti su sportu, man buvo 46-eri.