Australijoje nepamiršo ir Seimo reikalų

Vilnietis Marius Žiūkas, vos sugrįžęs iš treniruočių stovyklos Australijoje, po trijų dienų jau dalyvavo Lietuvos uždarų patalpų čempionate Šiauliuose ir 5 km distancijoje aštuntą kartą pelnė aukso medalį.

Į treniruočių stovyklą Kanberoje jis buvo išvykęs trečią kartą kartu su savo komandos draugais Brigita Virbalyte-Dimšiene ir Tadu Šuškevičiumi.

Australijoje mūsų šalies sportininkai praleido šešias savaites. Čia jie ne tik treniravosi, bet ir išbandė jėgas Australijos ir Okeanijos čempionate. M Žiūkas 20 km distancijoje užėmė ketvirtą vietą (1 val. 21 min. 44 sek.), jį nuo bronzos medalio teskyrė 8 sek. 

Savo pasirodymu ėjikas liko patenkintas, nes įvykdė normatyvą į rugsėjo mėnesio pabaigoje Dohoje vyksiantį pasaulio čempionatą. 

Per daug nenudžiugau – rezultatas silpnokas. Po kelionės iš Australijos daug ir negalėjau tikėtis. 
 

Kelionėje praleidau kone porą parų, apie 38 valandas. Sugrįžęs truputį pasitreniravau manieže ir nutariau dalyvauti čempionate. 

Penkias savaites praleidome treniruočių stovykloje Kanberoje, dalyvavome moksliniuose tyrimuose, o savaitę – Adelaidėje, kur rengėmės varžyboms. 
 

Buvo įgyvendinami du projektai:  viename jų dalyvavo vyrai, kurių susirinko 24  iš gal 10 šalių, o kitame – moterys, kur treniravosi daugiausiai australės ir B. Dimšienė. Abiejuose projektuose dalyvavo apie 40 ėjikų.

Australijoje treniravomės jau trečią kartą, todėl ten jautėmės senbuviais, Kauno dydžio Kanbera mums jau buvo gerai žinoma.  Pratybos vyko dukart per dieną. 

Šiemet sausio mėnesį Australijoje buvo rekordiniai dešimtmečio karščiai. Mes būdavome labai patenkinti, kai temperatūra siekdavo 32 laipsnius. Tačiau oras dieną įkaisdavo net iki 40–ies, o dažniausiai būdavo 35 laipsniai. 

Siekdami išvengti pačių didžiausių karščių, ryte treniruodavomės 7 val. O po pietų ypač sunku būdavo sportuoti 17 val., teko ištverti pakankamai didelį karštį.

Kanberoje turėjome puikias treniruočių sąlygas: Australijos sostinėje yra daug dviračių ir pėsčiųjų takų, puikus ežeras, apie kurį irgi skaičiuodavome kilometrus. Kartą per savaitę neidavome pasportuoti ir į paprastą treniruočių, be didelių tribūnų stadioną.   

Kadangi treniravomės nuo sausio mėnesio, tai neforsavau pasirengimo, nesistengiau būti optimalios sportinės formos, nes pagrindinės metų varžybos – pasaulio čempionatas – vyks rudenį. 
 

Toliau dirbu su savo trenere Gražina Goštautaite, tačiau Australiją ji nevyko, todėl teko prisitaikyti prie kitų trenerių. Šioje stovykloje ir kiti ėjikai dirba be savo trenerių. Nes šiems reikėtų viską apsimokėti patiems, o sportininkams pragyvenimą, maitinimą apmokėdavo australai, reikėjo pirktis tik bilietus.  

Kadangi kartu vyko įvairūs testavimai, kur ttekdavo atlikti atitinkamas treniruotes, kai kuriomis dienomis nebuvo galima nukrypti į savo improvizacijas. Ką treneriai nustatydavo, tą turėdavo atlikti.  O šiaip australų buvo treniruočių karkasas, dienos likutį sudėliodavau kaip man būdavo patogiau, kaip buvome sutarę su savo trenere. 

Man asmeniškai pasirengimas buvo kiek komplikuotas, o ir savijauta nebuvo pati geriausia. Lietuvoje gruodžio mėnesį turėjau daug darbų, buvo susikaupęs nuovargis.   
 

Prieš varžybas nesijaučiau užtikrintas, tačiau Adelaidėje pasiektas rezultatas, nors ir nebuvo geriausias per visą mano karjerą, nudžiugimo, nes įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą.  

Mano minimalus tikslas ir buvo Australijoje užsitikrinti kelialapį į pasaulio čempionatą, kad jam ramiai galėčiau rengtis.  

Finansų skyriuje darbuojuosi ne pirmus metus, pasitikime vieni kitais. Kiek galiu, pagelbėju savo kolegoms, kai kurias užduotis atlieku ir būdamas išvykęs.  
 

Ir būdamas atostogose jų nepalieku likimo valiai, yra terminai ir turiu padaryti tam tikrus darbus.  

Šias laikais tai ne taip jau sudėtinga. Gali prisijungti prie visų duomenų bazių ir būdamas ne darbo vietoje. 

Iš pradžių būna kiek sunkoka, tačiau kolegos supranta, kad manęs nėra, tai mažiau į mane ir kreipiasi. Pavyko gerai susikoncentruoti į ir treniruotes, ir į darbą, nebuvo didelio rūpesčio.

Vienas iš svarbesnių startų - gegužės mėnesį Alytuje įvyksiančios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos, namuose norisi gerai pasirodyti. 
 

O pats svarbiausias išbandymas, kaip jau minėjau, pasaulio čempionatas.

Galbūt, pasitaikys ir tarpinių stotelių, jeigu tos varžybos netrukdys mano pasirengimui, bus netolima  ir nevarginanti kelionė. Tačiau tų varžybų neakcentuoju.