"Galimybes reikia pamatyti ir išnaudoti"

Jai smagu matyti, kaip sportininkai tampa tobulesnėmis savo pačių versijomis ir įgyvendina svajones. Nors prieš joms virstant tikrove gali tekti tvirtai stovėti šalia vakarykščio čempiono, nuo kurio po pralaimėjimo nusisuko visi. Šį stovėjimą sporto psichologė Aistė Žemaitytė vadina didžiąją tvirtybe. Derėtų pridurti – tylia tvirtybe, nes garsinti vizitų pas šiuos specialistus tarp sportininkų vis dar nepopuliaru.

 

„Puikiai žinome, kad visas mūsų gyvenimas yra banguotas. Nesėkmės truputį pagramzdina žemyn, bet žinome metodikų, kaip kilti į viršų“, – sako septyniolika metų su aukščiausio lygio įvairių sporto šakų atstovais dirbanti sporto psichologė A.Žemaitytė.

 

Būna varžybų, kurios nesusiklosto. Tada reikia tvirtai atsistoti šalia sportininko, išsiklausinėti priežastis ir jas sukontroliuoti. Ir jei tai nėra dalykų, kurie metų metus taisomi, jei tai mažos detalės, kurias galima gana greitai identifikuoti ir integruoti į treniruočių programą, tai atletas į varžybas išlydimas tinkamai pasirengęs. Jeigu ten neįvyksta kokių nors nenumatytų dalykų, ir vėl matome sportininko vertą rezultatą.

Airinė yra žmogus, gerai jaučiantis ir puikiai mokantis valdyti savo kūną, galintis priversti tikslingai dirbti kiekvieną raumenį. Tokių sportininkų nėra daug. Ji greitai adaptuojasi, progresuoja ir yra kovotoja. Dėl kiekvieno centimetro, dėl kiekvieno šuolio.

Be to, tai viena iš nedaugelio sportininkų, kuri ne kartą yra padėkojusi už bendrą mūsų darbą. Ne kiekvienas sportininkas ryžtasi tą pasakyti, kad ir kokių pergalių kartu būtume pasiekę.

Anksčiau apskritai buvo tokia nuostata, kad jeigu tau reikia psichologo, vadinasi, esi silpnas. Aukščiausio lygio mūsų žvaigždės nemėgsta prisipažinti, kad lankosi pas psichologą. Netgi esu įspėjama: „Tegul niekas nesužino, kad aš čia buvau.“

Kiek pačiai teko susidurti, bent jau komandinėse sporto šakose – vyrų krepšinyje, ledo ritulyje – sporto psichologo vaidmuo dar yra tabu. Nors analizuodami bet kokį sportininką matysime sudedamąsias dalis, kurios prisideda prie galutinės pergalės. Ir viena jų yra smegenys bei jų valdymas. Neišvengiamai aišku, kad psichologinis ruošimas integruotinas į bendrą atleto rengimą. Daug aukščiausio lygio sportininkų pasaulyje tą jau yra supratę ir tuo naudojasi. Tikiuosi, pas mus ateityje ši sportininkų rengimo dalis bus oficiali, o ne šešėlinė.

 

Reikėtų keisti sporto psichologo darbo komandoje poziciją. Dabar labai svarbus psichologo darbo konfidencialumas ir tai niekaip negali būti viešinama. Bet jeigu psichologas vyksta su sportininku į varžybas, jį ten kas nors pamato, žurnalistai šalia sportininko nufotografuoja ar nufilmuoja – juk vieša vieta, nuvykęs į varžybas nepasislėpsi. Kaip tada išlaikyti konfidencialumą? Neįmanoma.

Dėl to ir sakau, kad tai šešėlinė sportininkų regimo dalis, turi dirbti tarsi pogrindyje. Gal laikas keisti darbo su sportininku etiką. Konfidencialus turi būti turinys, bet ne pats faktas, kad psichologas dirba su sportininku.

 

Tai iš tiesų rimta problema. Psichologas nekviečiamas į jokius sportininkų pagerbimus, nes bus išviešintas jo darbas su sportininkais. Tada tampi stigmatizuotas, išskirtas iš visos komandos.

Šis darbas nėra lengvas. Aukščiausio lygio sportininkams reikia aukščiausio lygio specialistų. Sportininkai labai greitai identifikuoja, koks tu specialistas, kokia tavo kompetencija. Lietuvoje kalbos sklinda greitai, jeigu kompetencijų nėra – tu iškrenti iš rinkos.

Sportas turi savo specifiką. Įgijęs bendrosios psichologijos pagrindus šio darbo dirbti negalėsi, nes trūks patirties ir specifinių žinių. Reikia nuolat specializuotis, aktualizuoti jau turimas žinias, metodikas, kompetencijas. Tik tada galėsi sėkmingai spręsti psichologinius rebusus.

 

Vienas ribas brėžia kūnas – juk aišku, kad per sekundę 100 m nenubėgsi. Kitas –  amžiaus tarpsnis, pavyzdžiui, pradėti vaiščioti, rašyti, mokytis tam tikrų dalykų. Na, ir kiekviena sporto šaka turi savas ribas, kurias tenka peržengti. Jeigu nepavyksta, nors visos predispozicijos ribą įveikti yra, vadinasi, kažkas viduje blokuojama.

Kas skiria sporto žvaigždę nuo vidutinioko? Abiejų jų kūnas būna paruoštas taip pat, bet žvaigždės iš didelio noro kažką pasiekti išnaudoja šansus, kurių kiti net nemato. Galimybių yra, bet jas reikia pamatyti, o mes tiesiog užsidedame tam tikrus filtrus ir puolame kartoti, tai ne man, tai neįmanoma, čia riba. Reikia norėti patekti į užribį, galimybių yra, tik ja reikia pamatyti ir panaudoti.

 

Kaip tai veikia komandą, kai įsiterpia jėgos, kurios neleidžia lygioje kovoje išsiveržti į priekį? Skaudžiausiai išgyvenamos ir labiausiai per pasitikėjimą kerta neteisybės. Ar ką nors tokiu atveju galima padaryti? Galima kitą sykį prieš tokią komandą laimėti ne tašku, o įtikinama persvara, kad net mažiausios galimos išorinės intervencijos neturėtų jokių negatyvių pasekmių. 

Po vieno, antro, trečio neteisingo sprendimo dažnai atsiranda beviltiškumas. O beviltiškumas – tai kovingumo priešprieša. Taip pakertami sparnai. Jeigu turėtume modulį, kad su nesėkmingai pasibaigusiomis rungtynėmis užvertėme lapą, pasimokėme, tapome tobulesni ir dabar, kaip toje dainoje, pabandom iš naujo, – vėl matytume blizgančias akis, kovingumą ir, tikiu, kitokią „Žalgirio“ versiją. Tai yra ano sezono išsišokėliams prizininkams skirtos pamokos, kurias jie turėjo išmokti ir išmoks.

Ką buvo galima daryti, kai buvo pastebėta, kad nuvogtas atakos laikas? Patreniruoti komandą, kaip elgtis, kai turi mažesnį laiko limitą ir ataką užbaigti sutrumpintu būdu. Tokie epizodai išmuša iš vėžių, bet juos galima priimti kaip pamoką, kad štai dabar mes pasimokysime, ką tokiais atvejais daryti.

 

Dar nuo antikos laikų, nuo gladiatorių kautynių sportas buvo mėgstamas dėl garbingos kovos, be aferizmo ar machinacijų. Kai kaudavosi du lygiaverčiai kovotojai ir vienas iš jų įrodydavo savo pranašumą, minios nykščiai kildavo į viršų, jei kova būdavo graži. Dabar į sportą įsiveržė tokia gaidelė, kad galima kažką nusukti ir likti nenubaustiems. O kur garbinga kova? Tarsi jos vietą galėtų užimti didesnė kontrolė, baudos už garsiai išreikštą kritišką nuomonę.

Padėtų sankcijos ir aiškus žinojimas, kas bus, jeigu teisėjas suklys. Tada patys teisėjai būtų suinteresuoti pagalba. O pagalba čia pat – reikia nueiti ir peržiūrėti filmuotą medžiagą. Dėl to rungtynės taptų šiek tiek ištęstos, bet būtų daugiau objektyvumo, kurio kiekvienas žmogus siekia. 

Jeigu tribūnose sirgaliai elgiasi netinkamai, nubaudžiamas klubas. Kodėl negali būti taip pat: jeigu netinkami lygos samdytų teisėjų sprendimai, baudą gauna turnyro organizatorius. Tada lyga ieškotų papildomų priemonių, kurios garantuotų, kad rezultatas nebūtų iškreiptas. Gal tada neliktų tokių detalių, kurios vadinamos „smulkmenomis“ ir nuvertinamos „laimėtojų“.

Jeigu žmogus neparuoštas tokiai neteisybei, jis jau yra pažeistas, ne toks, koks galėjo būti, jeigu tos smulkmenos nebūtų. Sportininkai mokomi adaptuotis prie neteisybių, nes tą akimirką teisėjo sprendimo pakeisti negali, bet dar gali sukurti sau parankų rezultatą. Todėl vėlgi reikia pasitreniruoti panašias situacijas.   

 

Rinktis sporto psichologo kelią reikia pirminės motyvacijos. Aš pati sportavau, buvau irkluotoja ir sportavimo metais man kilo daug klausimų. Kelias į sporto psichologiją nebuvo atsitiktinis.

Lietuvoje sporto psichologų yra šiek tiek daugiau, nei ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti, bet kitas klausimas, kodėl mūsų nedaugėja. Gal, sakyčiau, nelabai ir poreikis yra. Dirbti su aukščiausio lygio sportininkais, kurių neturime daug, tiek, kiek mūsų yra, matyt, pakanka.

Bet čia matyčiau kitą problemą. Turime nemažai jaunų sportininkų, galbūt būsimų sporto žvaigždžių, o gal puikių verslininkų, specialistų, bet jiems nėra taikomas joks mentalinis lavinimas – jokių treniruočių, jokių pratybų.

Pasaulinė statistika rodo, kad pusė milijonierių, multimilijonierių ir milijardierių ateina iš didelio meistriškumo sporto. Vadinasi, tai ne tik sporto žvaigždžių, bet ir aukščiausio lygio įvairių specialistų, verslininkų kalvė. Todėl jaunuolių mentaliniam lavinimui dar sporto būreliuose vertėtų skirti daugiau dėmesio, tada turėtume brandesnę visuomenę, gebančią nenuvertinti savęs, nedepresuojančią ir po pirmos sutiktos kliūties nepuolančią atsitraukti.

 

Kai pasitelkus tinkamas priemones ir įvaldžius reikiamus įgūdžius sportininkas pasiekia tikslą, man tai yra didžiausias atpildas. Smagu matyti išsipildžiusias žmonių svajones, stebėti, kad jie gali tapti ir tampa tobulesnėmis savo pačių versijomis, pasidžiaugti jų šlove ir žinoti, kad esi šiek tiek prie to prisidėjęs.

Sunku būna tada, jei kažkas įvyksta ne taip ir rezultatas nebūna pasiektas. Puikiai žinome, kad visas mūsų gyvenimas yra banguotas. Nesėkmės truputį pagramzdina žemyn, bet žinome metodikų, kaip kilti į viršų. Nesmagu, kai kažko pasiekti nepavyksta, bet čia ir yra didžioji tvirtybė galėti stovėti šalia žmogaus, nuo kurio akimirkai gali visa visuomenė nusisukti, nes jis pralaimėjo, yra „lūzeris“. Bet komanda nuo tokio sportininko nenusisuks, bus šalia, išanalizuos priežastis, numatys korekcijų būdus, kad sportininkas pakiltų naujai pergalei. Tai ir yra motyvacija dirbti.