Į aikštę gena varžybų įtampos ilgesys

Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) reguliarusis sezonas įpusėjo. Šį savaitgalį ekipos pradės trečiąjį ratą. Blankiai sezoną pradėjusi Kauno rajono “Laisvė KRS” ekipa antrajame rate iškovojo penkias pergales iš eilės, ir dabar, savo sąskaitoje turėdama 7 pergales ir 5 pralaimėjimus, žengia trečioje pozicijoje.
 

“Laisvės KRS” lyderė Ligita Kinkevičienė yra rezultatyviausia pirmenybių žaidėja, pelnanti po 19,9 taško per rungtynes. 34 metų 173 cm ūgio žaidėja lygoje pirmauja ir pagal perimtus kamuolius (3,9), taip pat atlieka po 5,2 rezultatyvius perdavimus (antras LMKL rezultatas) ir atkovoja po 5,3 kamuolius. Ji vienintelė lygoje, kurios naudingumo taškų vidurkis viršija dvidešimt – 21,4.
 

L.Kinkevičienė “Laisvės KRS” ekipoje rungtyniauja antrą sezoną. Didžiąją savo karjeros dalį krepšininkė praleido Marijampolės „Arvi“ komandoje. Šiam klubui pasitraukus iš LMKL, L.Kinkevičienė trumpam buvo išvykusi į Prancūziją, o grįžusi prisijungė prie kauniečių.
 

Kodėl sezono pradžia komandai nebuvo sėkminga ir kas lėmė rezultatų šuolį antrajame rate?, - paklausėme „Laisvė KRS“ ekipos lyderės Ligitos Kinkevičienės.
Prastą sezono pradžią ko gero lėmė susižaidimo stoka, nes į komandą atėjo kelios naujos starto penketo žaidėjos. Trūko laiko, treniruočių, kad susižaistume. Tačiau dirbome ir rezultatai gerėjo. Nemanau, kad pergalių serija antrajame rate buvo atsitiktinė. Pagrindinėms varžovėms –  „Lemminkainen“, LKKA ir MRU ekipoms – pralaimėjimus pirmajame rate patyrėme keliais taškais, o antrajame atsirevanšavome dviženklėmis persvaromis.
 

„Laisvė KRS“ komandos tikslas – žaisti finale?
Be abejo, taip. Labai norėtųsi.
 

Ko dar trūksta komandai, kad pasiektų šį tikslą?
Reikia, kad būtų kuo mažiau traumų. Kad galėtume visos treniruotis ir dirbti visa komanda, nes pastaruoju metu dėl daugybės traumų neturėjome pilnaverčių treniruočių.
 

Esate aiški komandos lyderė. Tokią užduotį dar prieš sezoną jums suformulavo treneris, ar tai gavosi savaime?
Manau, tiesiog savaime gavosi. Galbūt antroje sezono dalyje seksis prasčiau, galbūt atsiras kita žaidėja, kuri imsis lyderės vaidmens. Manau, mūsų komandoje daug apylygių žaidėjų, ir vieną dieną sėkmingai gali sužaisti viena, kitą – kita. Nesu tarsi vienas lauke karys.
 

Ar galima sakyti, kad tai individualiai sėkmingiausias LMKL sezonas jūsų karjeroje?
Ko gero, taip. Bent kol kas. Pirmi du ratai buvo sėkmingi, statistiniai rodikliai išties geri, bet sezonas dar nesibaigė.
 

Kaip paaiškintumėte tokį sėkmingą savo žaidimą?
Sunku pasakyti. Komanda „ant manęs“ tikrai nežaidžia. Esu įžaidėja ir aš vadovauju komandai. Paparastai taškus daro antras ir trečias numeriai, taip pat penktas, o mūsų komandoje – aš. Negaliu paaiškinti, tiesiog taip klostosi mūsų žaidimas (šypsosi).
 

Didžiąją karjeros dalį praleidote Marijampolės „Arvi“ komandoje. Kas „Laisvės KRS“ komandoje kitaip nei Marijampolėje?
Daug kas kitaip. Pradedant visai kita treniruočių metodika ir žaidimo taktika, kurią diegia treneris, baigiant klubo organizacija. Marijampolėje buvo super profesionalus klubas, kuriame daug kas buvo aukštesnio lygio, pavyzdžiui, medicininė priežiūra. Nesakau, kad Kaune yra kažkas blogai, bet manau, jog Marijampolėje buvo rimtesnis ir profesionalesnis darbas. „Laisvės KRS“ komandoje daug jaunų žaidėjų, kurios dėl mokslų ne visuomet gali treniruotis dukart per dieną.
 

Nepaisant to, norite žaisti lygos finale...
Taip, nepaisanto to, visos daug dirbame ir stengiamės. Kai kurios daugiau dirba individualiai, bet dirba. Ruošiamės žaisti finale. Mažų mažiausiai trečią vietą norėtume užimti.
 

Kaip manote, kuri komanda sudarys didžiausią konkurenciją, kovojant dėl kelialapio į finalą, kuriame, tikėtina, tektų žaisti su „Viči-Aistėmis“?
Arba Klaipėdos „Lemminkainen“, arba „LKKA-Aistės“. Vis dėlto galbūt išskirčiau klaipėdietes. Jos turi daugiau patyrusių žaidėjų ir pasižymi galingesne priekine linija. Kai kurios „Lemminkainen“ krepšininkės yra žaidusios ir užsienio klubuose, todėl ši komanda, manau, yra stipresnė.
 

Prieš pusantrų metų trumpam buvote išvykusi žaisti į Prancūziją, Limožo ABC klubą. Ką davė ši patirtis?
Nelabai ką davė, nes ten tik treniravausi, o per rungtynes į aikštę išbėgdavau retai (9 rungt., 11 min., 2,8 tšk., 0,4 rez.perd., - red.past.) Kodėl – nežinau. Galbūt treneris nepasitikėjo. Į Prancūziją vykau pakeisti traumuotą žaidėją, praleidau ten tik keletą mėnesių, tad nemanau, kad kažko, susijusio su krepšiniu, ši išvyka davė.
 

Kodėl nei prieš tai, nei po to daugiau nebandėte laimės užsienio klubuose?
Būdavo pasiūlymų, bet tai nebuvo labai dideli pinigai, dėl kurių vertėtų išvykti iš Lietuvos. Vis dėlto turiu šeimą ir mergaitę, kuri eina į mokyklą ir kuria reikia rūpintis. Ko gero šeima ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsisakydavau išvykti. Tokių minčių ir dabar nepuoselėju, nes karjera jau artėja į pabaigą. Bet niekad negali žinoti. Tik kai baigiasi sezonas, pradedi galvoti, ką darysi toliau.
 

Minčių apie karjeros pabaigą yra?
Yra. Su kiekvienais metais vis daugiau. Po kiekvieno sezono galvoju, gal jau užteks. Bet per vasarą pailsi, lengvai pasportuoji, ir vėl grįžta noras.
 

Po tokio sėkmingo sezono tokios mintys galbūt nekils?
Galbūt. O galbūt ir priešingai – galbūt norėsis išeiti aukštumoje (šypsosi). Nesinorėtų baigti žaisti tuomet, kai visi peikia ir rodo pirštais, kad ji jau pasenusi.


 

Kas jus vis dėlto dar motyvuoja žaisti krepšinį?
Varžybų jausmas, noras kažko siekti. Sunku tai apibūdinti žodžiais. Kai tiek metų atiduodi krepšiniui, nesinori išeiti. Per vasarą pasiilgsti ir varžybų įtampos, ir bendravimo su komanda.
 

Nejaučiate apmaudo, kad neteko žaisti stipriausioje Lietuvos komandoje ir paragauti Eurolygos duonos?
Ne, nejaučiu. Visąlaik sakiau, kad geriau būti silpnesnėje komandoje ir žaisti, nei būti stipresnėje ir sėdėti ant suolo. Negaliu pasakyti, kad labai troškau pažaisti Eurolygoje. 
 

Esate suplanavusi, ką veiksite pasitraukusi iš krepšinio? O galbūt nepasitrauktumėte iš krepšinio ir baigusi žaidėjos karjerą?
Rimtų planų neturiu. Esu baigusi LKKA, galėčiau dirbti kūno kultūros mokytoja, nors įsivaizduoju, kad įsidarbinti mokykloje nebūtų taip lengva. Turiu pasiūlymą dirbti trenere su vaikais Marijampolėje, bet dar turiu laiko pagalvoti.
 

Esate kėdainietė, didžiąją karjeros dalį praleidote Marijampolėje, mokslus baigėte Kaune, kur ir šiuo metu žaidžiate. Kur jūsų tikrieji namai?
Dar gyvenau Vilniuje. Čia atvykau po devynių klasių, mokinausi ir treniravausi Lietuvos olimpiniame sporto centre. Po dvylikos klasių treneris Stasys Žaliabarštis pakvietė į Marijampolę, tuometinę „Gijos“ komandą. LKKA studijavau neakivaizdžiai. Marijampolėje susipažinau su būsimu vyru. Šis miestas ir yra tikrieji mano namai.
 

Kaip, jūsų nuomone, pasikeitė LMKL nuo tada, kai pradėjote šioje lygoje žaisti?
Buvo metai, kai stiprios buvo keturios penkios komandos. Rimtai kovėsi Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Marijampolė... O vėliau lyga silpnėjo, silpnėjo, silpnėjo... Panelės išvažinėjo į užsienius. Dabar irgi yra apylygių komandų, bet nemanau, kad lygis yra labai aukštas. Manau, lyga silpnėja. Viena iš priežasčių, kad stipriausios žaidėjos rungtyniauja užsienyje, bet įtakos turi ir pasikeitęs čia žaidžiančių merginų požiūris į sportą. Yra išskirtinių žaidėjų, kurios nori siekti rezultatų, bet dauguma, man nuomone, labai vidutiniškai žiūri į sportą ir gyvenime turi kur kas svarbesnių dalykų nei žaisti krepšinį.
 

Manote, kad jaunimas neperspektyvus?
Galbūt išaugs. Galbūt moksleivių gretose yra išskirtinių veidų, bet situaciją moterų lygoje galima įvertinti vien pažvelgus į statistinius rodiklius – čia dominuoja vyresnės žaidėjos. Jaunimui reikia dar daug dirbti.
 

Ką rinktumėte geriausia 2010 metų Lietuvos krepšininke?
Manau, kad Sandra Linkevičienė yra tikrai labai gera krepšininkė, ir šis prizas, manau, jau pelnytai atiteko. Dar išskirčiau Gintarę Petronytę.