Paskutinio taško dar nededa

„Dedu taškus ir vis nepadedu paskutinio: kol dar visai sekasi, dar žaidžiu ir klube. Atrodo, dar viename čempionate sužaisiu, tada dar viename. Taip laikas eina, ateina Europos čempionatas, paskui – pasaulio, o aš vis negaliu pabaigti“, – šypsosi kovo pabaigoje 42-ąjį gimtadienį švęsianti stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė.
 

Ir šiandien jos galvoje ne tik atstovavimas Vengrijos čempionių komandai, bet ir antrosios Europos žaidynės, kurios vasarą vyks Minske. Ar dalyvaus žaidynėse, paaiškės kovo mėnesį.

Be to, R.Paškauskienė yra įtraukta į olimpinių kandidatų sąrašą. „Jeigu prieš trejus metus kas būtų pasakęs, kad dar kartą žaisiu olimpinėse žaidynėse, būčiau pasijuokusi, bet tas laikas eina ir dabar atrodo, o kodėl ne?“ – mintimis Tokijo žaidynių link nuklysta R.Paškauskienė. 

Į ligšiolinį stalo tenisininkės dosjė įrašytos trejos olimpinės žaidynės: Atlantos, Sidnėjaus ir Pekino. Į Londono olimpines žaidynes neišvyko, nes laukėsi antrojo sūnaus, o Rio de Žaneiras apmaudžiai nuplaukė pakeitus olimpinės atrankos sistemą, kuri buvo paini ir sudėtinga. „Atsimenu, kai vyko atranka į Rio, treneriai ir žaidėjai sėdėjo ir galvojo, kaip čia bus, dvejojo, kiek iš Europos stalo tenisininkų pateks, kiek komandų papuls – iki paskutinio momento nieko nežinojome. Visiškas chaosas“, – priešolimpines peripetijas prisiminė veteranė, kuri šiandien ir vėl pasiryžusi savo jėgas išmėginti olimpinėje atrankoje. 

Pasak pajėgiausios Lietuvos stalo tenisininkės, kuri pasauliniame reitinge šiandien rikiuojasi 133-ia, patekti į Tokijo žaidynes pagal reitingą bus sunku. „Visą laiką labai sunku buvo, nes nedaug žaidėjų taip patenka. Dar vyksta Europos atrankos varžybos. Atrankoje planuoju dalyvauti, bandysiu patekti į žaidynes“, – sako stalo tenisininkė. Patyrusi žaidėja sako, kad dabar stalo teniso olimpinė atrankos sistema panaši į teniso: reikia važiuoti į visus turnyrus ir rinkti taškus. „Nesvarbu, ar tu prieš pirmą pasaulio raketę laimi, ar prieš penkiasdešimtą – gauni tiek pat taškų. Kuo daugiau važiuoji, tuo geriau. O anksčiau, būdavo, sužaidi vieną turnyrą ir paskui tris mėnesius gali nežaisti, nes jau turi rezervuotą vietą“, – lygina R.Paškauskienė.

Kodėl ilgametę stalo tenisininkę vilioja dar vienos olimpinės žaidynės? „Nes žaidžiu visai gerai. Jeigu jausčiau, kad jau metai, nežaisčiau. Iš tikrųjų jau daug metų, bet matau, kad žaidžiu nė kiek ne blogiau nei jaunos žaidėjos. Mano geriausiais laikais buvo atėjusių labai daug gerų jaunų žaidėjų. Dabartinės dvidešimtmetės treniruojasi dieną naktį, bet jos niekuo nėra geresnės, aš visai neblogai jaučiuosi. Aš dar gerai žaidžiu“, – savo jėgomis pasitiki sportininkė.
 

Įrodymų, kad Rūta vis dar žaidžia puikiai, toli ieškoti nereikia: štai su ilgamečiu partneriu iš Serbijos Aleksandru Karakaševičiumi praėjusį rudenį vykusių Europos pirmenybių mišrių dvejetų varžybose iškovojo bronzos medalį. Ir tai buvo jau 18-asis jos Europos čempionate pelnytas apdovanojimas.  

Savo kartos varžoves lietuvė šiandien gali suskaičiuoti ant pirštų. Kokia R.Paškauskienės ilgaamžiškumo paslaptis? „Nepersistengti, – nusijuokia ji ir susimąsto. – Jeigu prisižiūri, turi duomenis... Stalo tenisas – ilgaamžė sporto šaka. 40-ies, 45-erių sulaukę vyrai dar gerai žaidžia aukšto lygio varžybose. O moterys turbūt anksčiau išeina dėl kitų priežasčių – vaikų, šeimos. Kadangi mano šeima – tėtis, mama – sportiška, jie mane palaiko, sudaro galimybę sportuoti, taip ir išeina. Negalvojau pati niekada, kad taip bus“, – prisipažįsta Rūta.

R.Paškauskienė džiaugiasi, kad šiandien gimtajame Kaune yra su kuo treniruotis. „Dabar gerai Kaune: privažiavo studijuoti vaikinų iš Panevėžio, Šiaulių, Jonavos – ir man, ir jiems gerai“, – sako sportininkė, prisimindama, kaip vargo prieš porą metų, kai neturėjo Kaune treniruočių partnerių. 

Stalo tenisas – vis dar pagrindinė R.Paškauskienės veikla, papildomais darbais ji neužsiima. „Mano darbas – į treniruotę nueiti, o po to tiek reikalų! Du vaikai, juos reikia suvežioti, sužiūrėti, o vakare aš jau būnu pavargusi“, – šypteli moteris, kuri treniruojasi penkis kartus per savaitę. „Kartais atrodo, kad, kaip sako tenisininkai, nejaučiu kamuolio, žaidimo. Tada daugiau pažaidžiu tenisą. O kartais jaučiu, kad neturiu jėgos kūne. Buvo etapas, kad kaip makaronas jaučiausi. Tada nueinu fiziškai padirbėti. Stengiuosi ir tą, ir tą suderinti“, – apie savo treniruotes pasakoja stalo tenisininkė.

Tačiau apskritai, patikina sportininkė, dabar daug lieti prakaito jai nebereikia. „Nežinau, ar tai iš seno padarytas įdirbis, ar tai kažkokie stalo teniso gabumai, bet aš net negaliu tiek žaisti, kiek anksčiau, atlaikyti tokių treniruočių krūvių. Bet dabar man nedaug reikia. O prieš kokį rimtą startą labai gerai nuvažiuoti į treniruočių stovyklą užsienyje, kur nėra šeimos, rūpesčių. Užtenka penkių dienų arba savaitės, bet per tas dienas daug pasiimu – tada puikiai jaučiuosi“, – pasakoja sportininkė.

Maždaug kartą per mėnesį lietuvė keliauja į Vengriją ginti šios šalies čempionių – Budapešto klubo „Postas“ garbę. Ankstesniais metais žaidusios Čempionų lygoje, šiemet Vengrijos čempionės žaidžia tik „Super“ lygoje, kur susitinka su varžovėmis iš Čekijos, Kroatijos ir Austrijos.

„Apskritai vengrių lygis kritęs. Trys komandos dar kruta, bet anksčiau vengrės juk Europoje pirmavo. Šiemet mūsų komandos tikslai – laimėti Vengrijos lygą, o „Super“ lygoje užimti prizinę vietą, nes Kroatijos komanda prisipirkusi kinių, jos neįmanoma nugalėti“, – apie klubinį gyvenimą pasakojo R.Paškauskienė.

Dveji metai, kai R.Paškauskienei į rankas atiduotas Lietuvos stalo tenisininkių rinktinės vairas. Ji sako, kad tai greičiau simbolinės pareigos, nes su komanda ji važiuoja į čempionatus, tik prieš juos ir viena kita stovykla būna surengiama.

Šiemet rinktinė gegužės pabaigoje dalyvaus kvalifikacinėse varžybose į Europos čempionatą. Viename pogrupyje su lietuvėmis žais turkės ir rusės. Žaidžiančios trenerės R.Paškauskienės nuomone, patekti į čempionatą, kuris vyks rudenį, lietuvėms realu. 

Balandžio pabaigoje vyks asmeninis pasaulio čempionatas, kuriame bus labai sunku varžytis. Pati R.Paškauskienė puoselėja viltį šiame čempionate dar kartą išbandyti jėgas poroje su serbu A.Karakaševičiumi, su kuriuo Europos čempionatų mišrių dvejetų varžybose nuolat lipa ant nugalėtojų pakylos. Bet ar ši viltis išsipildys, dar nežinia. Ir tai priklauso ne nuo jos.  

„Kai pastarąjį kartą žaidėme su juo pasaulio čempionate, mums labai nenusisekė burtai: pirmą ratą gavome kinus, gerai žaidėme, bet 3:4 pralaimėjome. Nepasisekė. Aš manau, kad mes ir pasaulio čempionate galėtume gerai sužaisti. Bet vasarą vyks Europos žaidynės, ten mišrių dvejetų varžybose turi žaisti tik su savo šalies sportininku. Tad visokiais sumetimais gali būti taip, kad Aleksandras žais su serbe. Taigi yra dvejonių – viskas nuo jo priklauso. Nors norėtųsi dar sužaisti – per Europos čempionatą, kuris vyko praėjusį rudenį, labai smagiai žaidėme. Kaip senais laikais, atrodė, kad viską galime“, – pasakoja R.Paškauskienė.

Kodėl kelis dešimtmečius žaidžianti ir kartelę užkėlusi R.Paškauskienė Lietuvoje nesulaukia konkurento, kuris jai kibtų į atlapus? Pati stalo tenisininkė įsitikinusi, kad pas mus nėra sistemos. „Aš turėdavau lėšų – kaip susidarydavau metų planą, taip ir važiuodavau. Bet pas mus, man atrodo, bėda ta, kad į sąrašus įtraukdavo po vieną sportininką – vieną galime išvežti, bet daugiau pinigų nėra. Turi būti konkurencija, bendros stovyklos, kad į jas vyktų penki šeši, o ne vienas sportininkas. Ir iš to vieno arba būna, arba greičiausiai – ne. Jaunus sportininkus reikia nuvežti ne į dvejas varžybas ir sakyti: „Va, matai, neparodėt rezultato, daugiau nevažiuosit.“ Reikia nuolat važinėti dvejus metus, nes rezultatas neateis per dieną. Ir tik po poros nuoseklaus darbo metų gali kažko reikalauti iš to žmogaus. Nėra sistemos.“

Nors stalo tenisas Lietuvoje – viena masiškiausių sporto šakų, Lietuvos čempionate žaidžia vaikai. „Užtektų rankų pirštų užlenkti, kiek yra suaugusių žaidėjų suaugusiųjų čempionate. Gal 16 moterų surenka Lietuvos čempionatas. Bėdų bėda. Lietuvos moterų stalo teniso padėtis labai prasta“, – apgailestauja R.Paškauskienė ir sako, kad kol nebus sisteminių pokyčių – nieko nebus.

Žvelgdama į augančias stalo tenisininkes R.Paškauskienė išskiria šešiolikmetes dvynes Korneliją ir Emiliją Ryliškytes. Jas Vilniuje treniruoja Jolanta Prūsienė, su kuria savo sportinės karjeros pradžioje žaidė ir pati Rūta. „Geros mergaitės, darbščios, tokių iš viso dabar reta. Ir labai nori žaisti, ir tikrai gerai žaidžia. Iš jų laukiame rezultatų. Jos ir finansavimą turi, taigi eina gera linkme“, – pasidžiaugia geriausia Lietuvos stalo tenisininkė.