LFF kratosi nuostolingų projektų

Edgaras Stankevičius jau beveik pusę metų eina Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinio sekretoriaus pareigas. Nors iššūkių netrūksta, 31-erių metų E. Stankevičius dirba atsiraitojęs rankoves ir siekia atgaivinti Lietuvos futbolo prestižą.

 

Viena svarbiausių šių metų permainų - LFF verslui perleidžia 2006 metais grandioziškai atsidariusią, bet per 13 metų jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusią Nacionalinę futbolo akademiją. Galutinai LFF NFA valdymą verslininkams perleis vasaros viduryje.

 

Didelis darbas prasidėjo su istoriniu renginiu - 2020 metų pasaulio salės futbolo čempionatu. Pirmą kartą Lietuvoje vyks komandinio sporto pasaulio čempionatas, o jame laukiama milžiniško skaičiaus sirgalių iš užsienio. Planuojamas čempionato biudžetas - 12-13 mln. eurų.

 

Apie tai ir kitas LFF aktualijas E. Stankevičius papasakojo naujienų agentūrai ELTA.

 

LFF generalinio sekretoriaus pareigose dirbate jau beveik pusę metų. Ką pavyko per šį laiką nuveikti ir su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?
Prieš ateidamas į šias pareigas, situaciją šiek tiek žinojau, nes dvejus metus jau dirbau LFF. Iš pradžių komercijos direktoriumi, o vėliau - generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Bet būdamas pavaduotoju, nežinojau, kokia yra finansinė situacija. Pradėjus dirbti naujose pareigose, krūvis tapo nežmoniškai didelis. Visas LFF valdymo aparatas yra didelis, bet labai nustekentas. Buvo pridaryta tam tikrų manevrų ar politinių ėjimų, todėl tikrai nėra lengva. Bandome po truputį galvosūkius narplioti. Tikrai nesitikėjau, kad mes turėsime 2013-2016 metų Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinį tyrimą su įvairiais nusižengimais. Negalvojau, kad turime tiek įsiskolinimų įvairiems tiekėjams. Tai ir buvo didžiausi iššūkiai. Nesinori, kad visuomenė apie LFF kalbėtų kaip apie nemokią organizaciją. Tikimės susitvarkyti su skolomis ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. 

Mes inventorizuojame savo turtą, turime nemažą administracinį personalą. Kalbame ne tik apie pačią LFF, bet ir jai priklausančias įstaigas - UAB „Futbolo stadioną“, Nacionalinę futbolo akademiją, Medicinos centrą ir kitas. Turime keletą projektų, kurie yra nuostolingi. Todėl peržiūrime situaciją ir mėginsime efektyvinti darbą. Kaip pavyzdys - federacija perduoda LFF stadioną naudojimui UAB „Futbolo stadionas“, o ši įmonė dar pernuomoja patalpas akademijai, kuri priklauso tai pačiai LFF. Neaišku kodėl, bet susidaro toks užburtas ratas. Nebus lengva visa tai suvaldyti, bet mėginsime tą daryti. 
 

Kitas pavyzdys - prieš keletą metų mes iniciavome projektą, kurio metu sumokėdavome už internetą 10-12 Lietuvos stadionų. Taip, tai buvo gera idėja, nes atsirado internetinių transliacijų poreikis. Bet pagal planą, vėliau šiais dalykais turėjo rūpintis vietinė bendruomenė, tačiau LFF iki pernai vis dar turėjo mokėti už interneto paslaugas. Paskaičiavome, kad per metus mums šitas projektas kainuodavo 8 tūkst. eurų. O tokių projektų yra ne vienas ir ne du, todėl administracinės išlaidos buvo gerokai per didelės. Artimiausiomis dienomis paskelbsime praėjusių metų veiklos ataskaitą ir pamatysime, kurių projektų veiksmingumas yra abejotinas.

Per pastaruosius 1,5 metų VK sudėtis labai stipriai pasikeitė. Sudėtyje pasikeitė 13-14 asmenų. Tai yra didelis poslinkis į priekį. Turiu visišką VK narių palaikymą - tą parodo balsavimai priimant svarbius sprendimus. Su VK nariais neturiu jokių problemų. Darbas vyksta sklandžiai. Man patinka, kad galiu bendrauti su verslo žmonėmis - Nemunu Dagiliu, Mindaugu Bondauskiu, Arūnu Pukeliu. Turime Ekonomikos komitetą, kuris pagaliau pradėjo dirbti. Kas liečia darbą su šakinėmis asociacijomis, tai kai kurių iš jų biudžetai sumažėjo. Turime problemą su Techninio vystymosi asociacija. Planuojame pakeisti pavadinimą į Futbolo trenerių asociaciją ir skirti didesnį dėmesį jauniems treneriams. Trenerių paruošimas yra viena didžiausių problemų. Šiek tiek ketiname keisti salės ir paplūdimio futbolo asociacijų įstatus. Problemų yra ir su Vaikų ir jaunių futbolo asociacija, kurioje iš devynių narių trys keturi yra kaip partneriai ar rėmėjai, ir tik likę 4-5 yra susiję su jaunimo futbolu. Reikės šias problemas spręsti keičiant įstatus. 

 

NFA perduosime verslininkams. Jie galės vystyti savo projektus ir savarankiškai valdyti visą infrastruktūrą. NFA galės likti kaip jaunimo rinktinių centras, kur bus galima rengti stovyklas. Mes taip sumažiname savo kaštus ir galėsime sutaupytas lėšas panaudoti investuojant į jaunimo ugdymo programas. O mūsų santykis su naujaisiais NFA valdytojais bus draugiškas. Dirbsime kartu taip pat, kaip dirbame su Šiaulių, Panevėžio ir kitomis sporto gimnazijomis ar akademijomis.

Man patinka mūsų „heiteriai“, kurie daug metų blogai atsiliepia apie NFA. Jie visada sakė, kad NFA yra blogis su tam tikrais asmenimis. Kai mes pereiname prie įvairių jaunimo ugdymo programų, tai viešoje erdvėje pasigirsta komentarai, kad akademijos uždaryti nereikėjo, ji visai gerai dirbo. Pats manau, kad NFA veikla buvo neūkiška. Su 40 vaikų dirbo apie 10 trenerių ir kito aptarnaujančio personalo. Taip, ten surinkti Lietuvos talentai, bet pats esu nemažai metų dirbęs krepšinyje ir mačiau, kad akademijos gali dirbti gerokai produktyviau. Kitas dalykas - NFA nusprendė perimti verslas, o mes einame tuo keliu, kad visoje Lietuvoje atsirastų kuo daugiau futbolo centrų. NFA išlaikymui skirtas lėšas galėjome skirti Briuselio „Anderlecht“ (Belgija) jaunimo ugdymo programos įsigijimui, rinktinių techninio direktoriaus atsiradimui, taip pat Aurelijaus Skarbaliaus programos pritaikymui tam tikrose akademijose. Kai įvairiuose Lietuvos miestuose atsiras daugiau futbolo akademijų ir centrų, tuomet ir rezultatai turėtų būti geresni. Dabar, kai iš 40-50 vaikų yra reikalaujama rezultatų, tai vien matematiškai galimybė kažką laimėti yra abejotina.

 

Mano ambicija buvo pakeisti visus rinktinių trenerius. Tą pavyko įgyvendinti. Gruodžio pabaigoje buvo momentas, kai neturėjome nei vieno trenerio su sutartimi. Džiaugiuosi, kad pavyko atsinaujinti. Tikiu visais dabartiniais treneriais. Tikslai yra kiek įmanoma aukštesni, bet natūralu, kad vyrų rinktinei 2020 metų Europos čempionato atrankoje nekeliame užduoties užimti pirmą ar antrą vietą grupėje. Suprantame rinktinės pajėgumą ir norime pasirodyti kaip įmanoma garbingiau. Esame išsikėlę konkretų tikslą - surinkti bent 10 taškų. Tada žaidėjai būtų motyvuojami ir premijuojami. Žinoma, jei patektume į čempionatą, tada atsirastų premijavimo sistema tiek žaidėjams, tiek visam personalui. Naujų trenerių pasiekimai turėtų ryškėti kitais metais, kai žaisime Tautų lygos D divizione. Matėme, kad išvykoje sužaidėme lygiosiomis su Azerbaidžanu, todėl tai parodo, kad Tautų lygoje galėsime kautis su visais ir sieksime kilti aukštyn. Niekas nesako, kad imsime iškart kilti reitinguose, bet jei dirbsime kryptingai, rezultatai ateis.

Kalbant apie jaunimo rinktines, tai šiemet pradėsime diegti „Anderlecht“ programą. Tikimės greitu metu paskirti jaunimo rinktinių techninį direktorių. Jis būtų viena iš kertinių figūrų LFF struktūroje, todėl specialistas bus iš užsienio. Tikimės, kad tai bus belgas, kuris būtų prisilietęs prie „Anderlecht“ sistemos. Planuojame, kad visos sistemos viršuje būtų rinktinių treneriai, tada - techninis direktorius, o apačioje - jaunimo ugdymo programa. Visos akademijos dirbtų pagal tą pačią metodiką, o mes atliksime stebėseną. Norime turėti aiškią struktūrą ir techninį direktorių, kuris formuotų visą modelį. Kiekvienas treneris dirbs pagal savo planą, geriausiai išnaudojant turimus žaidėjus, bet bendra filosofija turi būti. Naujasis techninis direktorius taip pat turėtų prisidėti prie trenerių rengimo asociacijos veiklos, bus atsakingas už užsienio lektorių pakvietimą į Lietuvą, nes šiandien girdime daug negatyvo apie kursų kokybę.

 

Čia įžvelgčiau kitą problemą - agentus ir jų veiklą. Jie jauniems žaidėjams „susuka galveles“ besirūpindami savo asmeniniais tikslais ir greitu pinigų įsisavinimu, o po to nebesirūpina, kas bus toliau. Manau, kad Lietuvos žaidėjams prasmingiausia būtų likti Lietuvoje ir į užsienį vykti tik kai jau esi visiškai subrendęs. Taip, yra vienas, kitas talentas, kuris sėkmingai kyla karjeros laiptais, bet tai labiau būna išimtis. Labai geras pavyzdys - 18-metis Justinas Marazas. Žmogus žaidė Lietuvoje, išlaukė savo momento ir dabar žaidžia aukščiausios Lenkijos lygos klubo pagrindinėje sudėtyje. 19-metis Paulius Golubickas taip pat išlaukė savo momento ir dabar jau yra kviečiamas į Lietuvos rinktinę. O kai kurie žaidėjai, kurie buvo laikomi nerealiais talentais ir anksti išvyko į užsienį, jau baigė karjeras. Prie viso šito prisideda agentinė veikla. Su tokia problema Lietuvoje susiduria ne tik futbolas, bet ir krepšinis.

Darbas vyksta. Yra trys svarbiausi aspektai organizuojant čempionatą - darbas vyriausybiniu lygmeniu, rinktinės formavimas ir pasiruošimas ir darbas su FIFA. Iki balandžio pabaigos turime sudėlioti čempionato biudžetą. Kai teikėme paraišką čempionato organizavimui, tai buvo 2015-2016 metai. Dabar kainos pasikeitė, todėl biudžetas irgi keičiasi. Dabar planuojame surinkti 12-13 mln. eurų biudžetą. Gegužės pradžioje pristatysime čempionato emblemą. Kas liečia darbą su Vyriausybe, tai buvome susitikę su premjeru Sauliumi Skverneliu. Jis turėtų būti mūsų globėjas ir pažadėjo visokeriopą pagalbą. Buvo susitikimų su savivaldybių atstovais. Turime užtikrinti užsienio sirgaliams nemokamas vizas, išspręsti valiutų, saugumo klausimus. Žiūrime, kiek finansiškai prie čempionato prisidės miestai ir valstybė.
 

Dar neaišku, ar čempionatas vyks trijuose, ar penkiuose miestuose. Aišku, kad pirmenybėse tikrai vyks Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet dar turime minčių apie Panevėžį ir Šiaulius. Pagal FIFA taisykles, jeigu čempionatą rengtume viename mieste, tai reikėtų turėti keturias treniruočių bazes. Vilniuje tokias rasti yra sudėtinga. Tiesa, Vilniuje yra pasiūlyta įdomi mintis pakloti parketą „Sportimos“ manieže, todėl gali būti, kad ten bus viena iš treniruočių bazių.
 

Kas dėl rinktinės pasiruošimo, tai man atrodo, kad lietuviai dar patys nesupranta, kokią galimybę mes gavome iš FIFA. Tai yra pirmasis komandinio sporto pasaulio čempionatas Lietuvoje. Vien FIFA ženkliuko atvežimas į Lietuvą su visais srautais, tiesioginėmis transliacijomis į 132 pasaulio šalis bus ypatingas. Iš organizacinės pusės mes tikrai susitvarkysime, bet nerimą kelia rinktinės pasiruošimas. Skiriame tam didelį dėmesį. Kiekvieną mėnesį rinktinės turės kažkokią stovyklą arba draugiškus turnyrus. Norime, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda turėtų savo centrus, kuriuose geriausi salės futbolininkai galėtų treniruotis visus metus, o ne mėtytųsi tarp lauko ir salės futbolo.

Įvairios sporto šakos dažnai susiduria su Lietuvos valstybės abejingumu organizuojant tarptautinius renginius. Kokią dalį biudžeto tikitės gauti iš Vyriausybės? 
Teko kalbėtis su FIFA atstovais, tai jie minėjo, kad vien iš Brazilijos visada keliauja apie 6-7 tūkst. sirgalių. Žinoma, brazilams dar reikia patekti į čempionatą. Visgi salės futbolo pasaulio čempionatas į Europą grįžta po 24 metų pertraukos, todėl tikrai atvyks daug kaimyninių šalių piliečių. Vyriausybės parama galėtų siekti trečdalį reikalingo biudžeto - apie 4 mln. eurų. Dar kalbėsimės ir stengsimės, kad biudžetas būtų kuo didesnis ir galėtume daugiau lėšų skirti Lietuvos rinktinės pasirengimui.