Žiemą – ant sniego, vasarą – ant vandens

Europos jaunimo olimpinio žiemos festivalio Sarajeve sidabrinis prizininkas snieglentininkas vilnietis Motiejus Morauskas buvo arti savo svajonės dalyvauti Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Tačiau jai nebuvo lemta išsipildyti ir viltis teko atidėti ketveriems metams, kai vyks 2022 –ųjų Pekino olimpinės žiemos žaidynės. 

Talentingas 16-metis snieglentininkas baigė šiemetinį sezoną ir dabar dėmesį sutelkė į mokslus J. Basanavičiaus gimnazijoje, kur lanko dešimtą klasę. O po mokslų – išsvajotos Motiejaus atostogos: jėgos aitvarai, vandenlentės. Birželio pabaigoje jau lauks išvyka į kalnus, o liepos mėnesį prasidės jėgos pratybos, pasirengimas naujam snieglenčių sezonui.  

Sportininko tėvas ir treneris Artūras Morauskas teigia, kad sūnui šiemetinis sezonas, kaip niekada, buvo ilgas, tęsėsi beveik devynis mėnesius. Prasidėjo praėjusiais metais rugpjūtį ir buvo ypač  intensyvus. 

„Važinėjome į treniruočių stovyklas, varžybas. Tikslai buvo dar aukštesni nei mes pasiekėme, nepasitenkinu tuo, ką parodėme šį sezoną.  Planuose buvo patekti į kitų metų jaunimo olimpines žaidynes, tačiau nepatekome, truputį pritrūkome sėkmės užimti aukštesnę poziciją per pasaulio jaunimo čempionatą. „Big Air“ rungtyje Motiejus buvo 11-as. Planavome patekti į dešimtuką, o geriausiu atveju – gal netgi į penketuką. Nepasisekė ir „Slopestyle“ rungtyje, kur nepatekome į finalą, o planas  buvo – 20-ukas, kuris garantavo patekimą į finalą. Tai mums užkirto kelią dalyvauti 2020 m. olimpinėse jaunimo žaidynėse“, - sako A. Morauskas.
 

Savo sūnaus sezoną jis įvertino taip: kaip ir neblogas, bet galėjo būti dar geresnis. 

Sportininko mama Daiva, kartu su vyru vadovaujantys įstaigai „Vėjo zona“ ir populiarinantys snieglentes, vandenlentes, burlentes, jėgos aitvarus, pripažįsta, kad ji – daugiau savo vaikų, žinomos lengvaatletės bėgikės Modestos Morauskaitės, dabar besitreniruojančios Ispanijoje, ir snieglentininko Motiejaus administratorė: ir vadybininkė, gydytoja, virtuvės vedėja, rūpinasi sveika mityba. 

 „Iš tų pinigų, kuriuos užsidirbame, dalinai finansuojame papildomus Motiejaus užsiėmimus. Visą dėmesį esame sutelkę ir savo meilę atiduodame vaikams. Kai jie augo, buvo dideli neklaužados ir padūkę, tačiau jau tada buvo asmenybės, turėjo tvirtą charakterį, kurio negalėjome slopinti. Vaikus  stengėmės nukreipti teisinga linkme, kur jie galėtų išlieti savo didžiulę energiją. Dabar aš didžiuojuosi Modesta ir Motiejumi, kurie tapo puikiais žmonėmis“, - džiaugiasi sportininkų mama. 
 

Morauskų šeimoje glaudžiasi ir du keturkojai augintiniai Bendzė ir Roka, paimti iš gyvūnų priglaudų. Šeima, vykdama į treniruočių stovyklas, varžybas, oro uostus pasitikti sugrįžtančių vaikų, pasiima ir šunis. 

Kai Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete vyko Europos jaunimo olimpinio žiemos festivalio sportininkų pagerbimas, LTOK vadovė Daina Gudzinevičiūtė Morauskų šeimą pakvietė atvykti su savo augintiniais. Tačiau šeima nedrįso jų pasiimti kartu. 

Kaip pasibaigusį sezoną vertina pats M.Morauskas? „Manau, kad jis buvo visai neblogas, juo esu patenkintas. Dukart lipau ant nugalėtojų pakylos, užėmiau aukštesnių pozicijų nei ankstesniais metais. Išmokau nemažai naujų triukų, pasirodžiau gerai varžybose Europoje ir neblogai pasaulyje. Tačiau likau nepatenkintas savo pasirodymu pasaulio jaunimo čempionate, kuriame buvau 11-as. Tam buvo priežasčių. Per vieną iš treniruočių nukritau ir gana smarkiai susitrenkiau nugarą bei sėdmenis, per čempionatą negalėjau 100 procentų padaryti to, ką norėjau ir galėjau.  Prieš čempionatą turėjau visiškai kitą planą, tačiau per varžybas buvau priverstas atlikti kitus triukus. Dabar jau sveikstu, viskas gerai," - teigia sportininkas.

Labai. Norėtųsi, kad tas sezonas tęstųsi ir tęstųsi, kad tik galėčiau skrieti snieglentėmis. Deja, nenumaldomai artėja vasara.  

Dabar kibai į mokslus, nori pasivyti klasės draugus, o į treniruočių stovyklas ar imdavai vadovėlių?
Visada pasiimdavau, tik per treniruočių stovyklas gal ne tiek daug mokydavausi kiek klasiokai mokykloje. 
 

Nuo klasės draugų esu gerokai atsilikęs, bet juos bandau vytis ir skolas išlaikyti kuo geresniais pažymias.  

Tos mano atostogos labai trumpos. Atsigausiu ir fiziškai pradėsiu rengtis kitam sezonui bei šiemetinei vasarai.   
 

Lankau sveiko sporto klubą „Alfa Steps“, kur dirba kineziterapeutai ir jie veda valandos treniruotes. Ten dirbu su savo kūnu, po to dar turiu individualių užduočių.  

Vasarą rinksiuosi tėčio sporto šakas – jėgos aitvarus, vandenlentes.

Su tėvais vasaras praleidžiame prie Kuršių marių, o tėtis yra jėgos aitvarų  vienas pradininkų Lietuvoje, tai kartu ir aš išmokau šio sporto subtilybių. 
 

O vandenlenčių parkas yra netoli nuo namų, tai vis pasinaudoju proga prašliuožti. Tačiau gyvenime man niekas neatstoja snieglenčių.  

Ne. Kaip sakoma, turiu dvi kairiąsias rankas ir man krepšinio aikštelėje visiškai nesiseka, nors mano ūgis 196 cm.
 

Savo sportinę karjerą pradėjau nuo paprastų lygumų slidžių, bet jos man nepatiko. O snieglentėmis iš karto susižavėjau. 

Kepurė nėra mano talismanas. Kadangi užsiauginau ilgus plaukus, kurie krenta į akis, tai man patinka, kad kepurė juos prilaiko. 
 

Nuo pat vaikystės esu ilgaplaukis. Kai atsibosdavo, kartais nusikirpdavau netgi plikai, bet vėl užsiaugindavau.

Kai plaukus kerpuosi, su jais nebūna gaila skirtis, jų gaila mano mamai. Anksčiau mane kai kas netgi maišydavo su mergaite, bet į tai nekreipdavau dėmesio. 

Seppe. Yra vienas snieglentininkas iš Belgijos, kurio vardas Seppe ir jis taip pat yra aukštas, ilgaplaukis. Abu esame kažkuo panašūs, tai jo vardas ir prigijo man.     
 

Manau, kad turiu daug šansų. 
 

Tačiau olimpinės žaidynės nebūtų mano svajonių svajonė. Žinoma, olimpiada – tai grandiozinis renginys, tačiau mano didžiausia svajonė – kad visiems įrodyčiau, jog  norint svariai pasirodyti snieglenčių sporte nebūtinos puikios sąlygos, kalnai. 

Žiemą, jeigu būnu Vilniuje, treniruojuosi ir Liepkalnyje. Tačiau daugiausiai  laiko praleidžiu ten, kur vyksta varžybos. Labiausiai patinka treniruotis Austrijoje.