Prie pulo stalo dirba ir kūnas, ir protas

Gintarei Gelžinė pirmąkart pulą atrado būdama septyniolikos. Pirmuosius dešimt metų tai buvo tiesiog smagus hobis, būdas su draugais aktyviai leisti laisvalaikį. Lūžis įvyko prieš dešimtmetį, kai laikraštyje perskaičiusi apie pirmąkart organizuojamą „M8 taurės“ turnyrą atėjo pažaisti, kaip manė, vėl su vyrais, bet išsižiojo pamačiusi gal 30 merginų.  
 

„Iki tol merginų nematydavau, nors ne viename klube Kaune esu žaidusi. Nesutikdavau jų nei prie stalų, nei per treniruotes. O kai prieš dešimtmetį pagaliau pamačiau ir sutikau, prasidėjo mūsų veikla. Su vyrais įdomu žaisti, greičiau tobulėji, nes dauguma jų geriau už moteris žaidžia, bet jautiesi patekęs į vyrų pasaulį. Norisi savo bendrijos, o su merginomis mes – tarsi seserija, geriau viena kitą suprantame, geriau viena kitai įvairias žaidybines ar technines gudrybes išaiškiname“, – lygina Gintarė, profesionaliai į pulą pradėjusi žiūrėti tada, kai atrado bendraminčių – moteriškos lyties treniruočių partnerių ir varžovių.   

O dabar Gintarei motyvacijos gerai žaisti prideda dar vienas didysis jos hobis – netrukus dvejų sulauksianti atžala.

Kodėl pulas?  „Kai pradėjau žaisti prieš daugiau nei du dešimtmečius, norėjau tiesiog smagiai leisti laiką su draugais, norėjau pajudėti, pasportuoti. Žaidimų su lazda prie biliardo stalo yra įvairių. Tie, kurie domisi, žino. Pulas labiausiai paplitęs. Su draugais dažniausiai žaisdavome „aštuoniukę“ – taip ir liko, nors dabar jau žaidžiame „devyniukę“, - paaiškino G.Gelžinė, praėjusią savaitę Kaune laimėjusi  jubiliejinį, jau dešimtąjį moterų pulo turnyrą „M8 taurė 2019“. Į varžybas susirinko 20 žaidėjų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, Plungės ir Gargždų. 

Mes, žaidėjai, paprastai priklausome kuriam nors klubui. Aš priklausau Kauno klubui „Entry“, mums sudaromos sąlygos treniruotis ir kartu gauname bendruomenę – klubo narius, su kuriais ir žaidžiame, treniruojamės. Su jais kartą per savaitę vyksta savaitiniai turnyrai. Žaidėjų yra visada – išbandai jėgas tai su vienu, tai su kitu. 
 

Tiksliai nežinau, bet užsirašiusių klubo narių yra per tūkstantį, o aktyvių žaidėjų, kurie nuolat ateina į turnyrus, nuolat matai jų veidus, yra gal 30–40. Yra ir tokių, kurie aktyviai žaidžia, po to kažkur dingsta ir vėl ateina. Šiaip mūsų bendruomenė didelė, todėl su kuo žaisti tikrai yra.
 

Treniruotis nebrangu, nes mes, klubo nariai, treniruojamės nemokamai. Tiesiog ateini, užsiimi laisvą stalą ir žaidi. Kaip hobis pulas tikrai nebrangus. Bet jeigu į šį sportą imi žiūrėti ne kaip į hobį, o kaip į rimtesnį užsiėmimą, pamatai, kad yra kur tobulėti. Ir pats sportas pabrangsta, nes nori geresnės sportinės įrangos: geresnės lazdos, dėklo, pirštinės, priežiūros priemonių ir panašiai. Lazdų vėlgi yra įvairios paskirties, daug gamintojų, įvairiai kainuoja. 
 

Per šias Velykas vyras kaip tik padovanojo man naują lazdą – jai išleido kelis šimtus eurų. Prieš tai penkerius metus žaidžiau su lazda, kurią naudotą buvau nusipirkusi iš draugo. Taigi lazda – ilgaamžis dalykas, prie jos žaidėjai pripranta. Ne tokie ilgaamžiai lazdos antgaliai, kurie greičiau nusidėvi ir juos tenka keisti.  

Esu kaunietė, daugiausia žaidžiu Kaune. Kai 2010 m. įsikūrusi Lietuvos pulo federacija ėmė organizuoti tarptautinius Baltijos šalių turnyrus, po keletą kartų vykau žaisti į Taliną, į Rygą. Ir Kaune organizuojami tokie turnyrai, į juos atvyksta žaidėjų iš Baltijos šalių, taip pat Suomijos, Lenkijos, Ukrainos. Todėl norint galima pasigalynėti ne tik su visais pažįstamais savo klubo nariais, bet ir su visiškai nepažįstamais žaidėjais. 


 

Gal ketvirtą. Šiame jau dešimtą kartą rengtame turnyre buvo ir antrų, trečių vietų – jų neskaičiuoju. 
 

Šiam žaidimui reikia ištvermės. Ypač jei sekasi žaisti, išeini toliau ir ilgiau prie stalo užsibūni. Neseniai dalyvavau viename turnyre ir norėdama daugiau pažaisti užsirašiau ir į vyrų, ir į moterų varžybas. Sužaidžiau gal penkis susitikimus ir supratau, kad viskas. Nors reikėjo toliau žaisti, bet nuovargis darė savo. Gali kiek nori gerti kavos – nepadeda, dėmesys, koncentracija nebe tie. 

Šiame žaidime reikia ne tik mušti, bet ir strateginio mąstymo, todėl po ilgo žaidimo imi nesuprasti, ką darai. Profesionalūs žaidėjai, ypač užsienyje, neapsieina be fizinio pasirengimo treniruočių. Tam, kad turnyruose atlaikytų psichologinę ir kūno koordinacijos pusiausvyrą, jie sportuoja, bėgioja, taisyklingai maitinasi, gerai miega ir panašiai. Čia stresas yra begalinis. Kad ir kaip žiūrėtum, kad ir koks paprastas turnyras lauktų, vis tiek yra startinis jaudulys, adrenalinas.

Šiuo metu esu išėjusi motinystės atostogų. Mažiukui, kuris yra dar vienas didysis mano hobis, greitai bus dveji. Dabar man pulas – veikla šalia motinystės, šioks toks pabėgimas nuo buities. Bet pastebėjau, kad kai tik gaunu progą išeiti, stengiuosi kuo geriau sužaisti, nes jeigu laimiu susitikimą, man turnyras prasitęsia. Matyt, žinau, kad jei pralošiu – važiuosiu namo. Ir tokia motyvacija padeda – pastaruoju metu žaisti sekasi visai neblogai.