Kanojininką vanduo vilioja net laisvalaikiu

Birželio 21–30 d. vyksiančių antrųjų Europos žaidynių 1000 m nuotolio varžybose startuosiančiam Vadimui Korobovui šis mėnuo ypač įtemptas: besibaigiančius mokslo metus Mykolo Romerio universitete tenka derinti su intensyviu pasirengimu Europos žaidynėms.

Ir per kasdienes treniruotes, kurios, Vadimo tvirtinimu, net po daugybės metų teikia malonumą, artėti prie svajonės, kurią užsibrėžė būdamas šešiolikos – bandyti patekti į olimpines žaidynes.

„Daug visko sutapo. Mokslams liko gal koks pusmetis, o tada jau galėsiu rašyti baigiamąjį darbą. Būsiu turizmo vadybos ir paveldo specialistas. Man patinka ši sritis, dabar daug keliauju, patinka pamatyti, pažinti naujas vietas. Baigęs sportuoti norėčiau toliau keliauti, savo veiklą susieti su turizmu“, – pasakoja Vadimas.

Kasdieniai jo palydovai – treniruotės, kelionės, laisvalaikis irgi aktyvus: riedlentės, irklentės, vandenlenčių parkai šiltuoju metu, snieglentės žiemą. Regis, įvairios konsistencijos vandens kanojininkui nebūna per daug. Jo ieško net tada, kai galėtų ramiai ilsėtis nuo vandens ir irklų.

Šiuo metu dažna jo pramoga – vandenlenčių parkai. Kai tik gali, mėgsta užsukti į Zarasuose esantį „Wake Inn“ vandenlenčių parką. Kodėl Zarasuose? Todėl, paprastai paaiškina Vadimas, kad šis parkas pakeliui vykstant namo į Visaginą, kita vertus, ten galima ilgiau pavažinėti už tą pačią kainą nei Vilniuje.

Ar dažnai nuvažiuojate į Visaginą?
Kai tik turiu laiko. Maždaug kas antrą savaitgalį.

Sakote, kad keliauti patinka, o štai treniruočių stovyklos svetur, ypač žiemos, – ne. Kodėl?
Keliauti patinka, o treniruočių stovyklos yra labai monotoniškos. Daug dirbi, tada reikia ramiai pailsėti, atsigauti, niekur labai nenueisi, nieko nenuveiksi, nes grafikas, režimas ir panašiai. Režimo reikia, bet kai jo per daug – mano smegenys pavargsta.

Tiesą sakant, keista iš profesionalaus sportininko girdėti, kad jį žudo režimas, monotonija. Juk kiekviena treniruotė – irgi monotonija?
Treniruotė – šiek tiek kitoks dalykas. Aš labai myliu savo sporto šaką, be meilės savo darbui nieko nepasieksi, todėl per kiekvieną treniruotę jaučiu malonumą irkluoti. Todėl būtent irkluodamas monotonijos nejaučiu. Be to, jei patinka tai, ką darai, monotonijos nebūna.

Irkluojate nuo pirmos klasės. Kaip įmanoma tiek laiko per kiekvieną treniruotę jausti malonumą?
Taip, irkluoju nuo pirmos klasės, bet iš pradžių sėdėjau baidarėje. Baidarę irklavau nerimtai ketverius ar penkerius metus, o kai perėjau į kanojų irklavimą, tada jau rimtai pradėjau sportuoti.

Prie rimtesnio požiūrio į šią sporto šaką prisidėjo mano paties priimtas turbūt svarbiausias iki šiol sprendimas mesti lakstyti BMX dviračiu ir tapti kanojininku, o ne vaikščioti nuo dviračio amžinai nubrozdintomis rankomis ir kojomis. Ir šiaip žiūrint į perspektyvą ir galimybę gyventi iš sporto daugiau šansų buvo išgyventi būnant kanojininku nei BMX dviratininku. Tada man buvo keturiolika.

Jau po poros metų ėmiau gauti minimalią stipendiją, daugiau sužinojau apie profesionalų sportą, apie olimpines žaidynes, atsirado svajonė į jas patekti. Pasirinkęs kanoją iki šios dienos savo sprendimo nesigailiu.



Kur dabar visos jūsų jėgos ir mintys – sutelktos į Europos žaidynes ar į olimpinį kelialapį, dėl kurio, labai tikėtina, kovosite jūs, nes per pastarąsias Trakuose vykusias atrankos varžybas dėl stipriausio 1000 m kanojininko vardo varžėtės su latviu, o ne su lietuviu.
Europos žaidynės man svarbios, bet pats svarbiausias startas bus rugpjūčio pabaigoje Vengrijoje vyksiantis pasaulio čempionatas. Geriausią formą bandysiu pasiekti būtent per pasaulio pirmenybes, nes ten kartu vyks atranka į olimpines žaidynes.

Ar Lietuvoje turite daug konkurentų irkluodamas 1000 m distanciją?
Nežinau, kas yra daug. Bet konkurentų tikrai turiu, nėra taip, kad aš atsistoju į startą, praplaukiu ir laimiu. Yra konkurentų, visada už nugaros man kažkas kvėpuoja, nėra taip buvę, kad Lietuvos čempionate nejausčiau spaudimo. Iš kitos pusės, tai yra gerai, nes kai yra konkurencija, yra ir rezultatas.

Vasaros viduryje bus Lietuvos čempionatas. Kas jame laimės, tas pasaulio čempionate ir irkluos vienviete 1000 m bei bandys iškovoti kelialapį į Tokiją.

1000 m irkluojate jau trečius metus. Kaip sekėsi adaptuotis nuo 200 m sprinto iki kilometro trasos?
Su kiekvienais metais 1000 m trasoje jaučiuosi vis geriau. Morališkai jau pripratau prie kitokio darbo, bet plano, kaip pasiekti geriausią formą reikiamu metu, vis dar ieškome, recepto dar neatradome. Nes ir treneris visą laiką daug metų dirbo su 200 m distancijos kanojininkais. Kol kas ieškome, bet tikiuosi, kad judame gera linkme.

Kaip nutiko, kad per vietinę 200 m varžybų atranką pralaimėjote Henrikui Žustautui ir Minske irkluosite tik 1000 m?
Henrikas iš prigimties labai stiprus sprinteris. O dabar aš visą dėmesį skiriu būtent 1000 m distancijai. O 200 m buvo toks maksimalizmas – jeigu būčiau laimėjęs Lietuvoje šią atranką, Baltarusijoje būčiau joje startavęs, nes varžybų reglamentas leidžia tą daryti. O man visada visko norisi kuo daugiau.

Bet stojau į startą, pamačiau, kad kol kas esu labai blogos formos irkluoti 200 m sprintą, ir tiek. Bet man dėl to nė kiek neliūdna, nes dabar visą pasiruošimą skiriu 1000 m.

Sakote, kad dėl to neišgyvenote, su Henriku nesusipykote ir prieš 200 m atrankos startą nesitarėte, kad leisite jam Minske ginti 200 m Europos žaidynių čempiono titulą?
Oi, tikrai nesitarėm, yra taisyklės – kas laimi, tas ir važiuoja. O jis laimėjo be jokių klausimų ar priekaištų – jis ir irkluos Minske 200 m. Apginti 200 m čempiono titulą, manau, jis tikrai yra pajėgus. Ir laiką labai gerą Lietuvoje parodė. Bet jis dar irkluos 1000 m dviviete kanoja su Ilja Davidovskiu. Sunku pasakyti, kaip jam seksis suderinti, bet irkluodamas 200 m jis tikrai gali iššauti, sprinte labai stipriai atrodo.

Ar po kasdienių treniruočių ir mosavimo irklu dar sulaukiate pasiūlymų savaitgalį paplaukioti baidarėmis?
Draugai kartais pasiūlo. Užpraėjusiais metais pavyko sudalyvauti – plaukėme upe baidarėmis, nakvojome palapinėse ir kitą dieną vėl plaukėme – buvo smagus žygis. Praėjusiais metais irgi kvietė, bet neradau tam laiko. Sezono metu be treniruočių būna tik sekmadieniai – labai mažai laisvų dienų, kurias galiu skirti ne sportui.

Vadinasi, pasaulio čempionato galima laukti ir dėl intrigos, ar pagaliau jums pavyks pelnyti olimpinį kelialapį, ir dėl to, kad po jo turbūt bus atostogos?
Atostogų po pasaulio čempionato dar nebus, dar bandysime vykti į Tokiją, kuriame vyks bandomosios varžybos. Jau kvietimą gavau. Gal dar vyks pora komercinių taurių – jeigu bus, nuvažiuosiu. Ir tada, rugsėjo pabaigoje, gal gausiu šiek tiek atostogų.

Tokiu įtemptu sezonu kartais norisi pertraukos, bet varžybos eina po varžybų, nelabai išeina pertraukų daryti, nebent viduryje sezono pora dienų atsikvepi – ir tada vėl iš naujo eini toliau ruoštis.