Chirurgas stiprybės sėmėsi vandenyje

„Vandensvydis mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį, įgijau daug vertingų žmogiškųjų savybių, kurios dabar ypač praverčia nelengvame mano darbe“, – neslepia Nacionalinio vėžio instituto (NVI) krūtų ligų chirurgas, 70 metų Algimantas Mudėnas.

Net 46 metų darbo patirtį turintis medikas šiemet gavo licenciją dirbti gydytoju chirurgu dar penkerius metus. 

Kasdien Algimantas atlieka po 2–3 operacijas, kurių trukmė – 2–2,5 val., ir dar tiek kartų dalyvauja operacijose asistuodamas kolegoms.
 

Jam teko tobulintis Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, dalyvauti konferencijose Australijoje, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Amerikoje, Malaizijoje, Tailande, Izraelyje, Šveicarijoje, Honkonge, kitose šalyse ir daug kur skaityti pranešimus. 

„Per konferencijas patrauklu savo pranešimais pasidalyti patyrimu ir garsinti Lietuvą. Nepretenduoju į kažkokius mokslinius išradimus, nes nesu mokslininkas, o daugiau praktikas“, – sako A. Mudėnas. 

Šis chirurgas 1967 m. atstovavo Lietuvos vandensvydžio rinktinei SSRS tautų spartakiadoje. A. Mudėnas aktyviai žaidė net ir sulaukęs 50 metų – dalyvavo Lietuvos čempionate ir atstovavo „Baltic Amadeus“ komandai. Pasak šios ekipos trenerio Nerijaus Papaurėlio, tai stebėtinas ilgaamžiškumo sporte pavyzdys. 

Pirmą kartą vandensvydžio kamuolį gydytojas į rankas paėmė 1958 metais. Iki tol porą metų Algimantas lankė plaukimo pratybas. Tačiau ši sporto šaka jam pasirodė monotoniška, o vandensvydis – tikras emocijų, vyriškos kovos pliūpsnis.

„Išmokau plaukti ir išėjau iš plaukimo, nes patiko žaidimai. Ir plaukimas, ir vandensvydis – labai sunkios sporto šakos, tačiau žaisti su kamuoliu – be galo didelis malonumas. 

Vandensvydyje mes nesiekiame dugno, todėl nelengva išsilaikyti. Kaip ir gyvenime, vyksta kova už būvį. 

Tuomečiame „Žalgirio“ plaukimo baseine, kuris į rikiuotę stojo 1957 m., galėjome treniruotis kiekvieną dieną kiek tik norėjome, niekas nedrausdavo – tik žaiskite į sveikatą. Mes buvome antrosios kartos Lietuvos žaidėjai“, – prisimena Algimantas.

Vandensvydžio karjerą jis pradėjo vadovaujant treneriui Broniui Putrimui ir žaidė „Delfino“ komandoje. Kai jos nebeliko, atstovavo „Baltic Amadeus“, kuri jau treniravosi 50 m ilgio Lazdynų baseine. 

Komandos žaidžiantysis treneris N. Papaurėlis gydytojui, vyriausiam ir patikimam žaidėjui, patikėjo kapitono pareigas.

„Visą gyvenimą buvau ištikimas tik „Baltic Amadeus“ komandai. Žaisdamas vandensvydį, buvau laimingas, man jis buvo ypač didelė atgaiva. Per visą savo aktyvią sportinę karjerą negavau didesnių traumų, vandensvydis man netrukdė operuoti“, – sako A. Mudėnas. 

Jis ir dabar lankosi vandensvydžio varžybose, žavisi išaugusiu komandų meistriškumu. 

Chirurgas iki šių dienų palaiko glaudžius ryšius su N. Papaurėliu, buvusiu ilgamečiu Lietuvos vandensvydžio federacijos generaliniu sekretoriumi Rolandu Vizgirda, treniruočių draugais.

Kuo jus taip sužavėjo vandensvydis, kad jį žaidėte netgi sulaukęs 50 metų? – paklausiau A. Mudėno. 

Gal vyriškomis grumtynėmis vandenyje. Visą gyvenimą tave „skandina“, o tu vis iškyli iš vandens ir kaip niekur nieko žaidi toliau. Tie „skandinimai“ dabar jau kitokie, ne tokie akiplėšiški, kaip anksčiau, ir teisėjų mažiau pastebimi. 
 

Turėjau pranašumą prieš varžovus – į vartus mėčiau kaire ranka. Kol varžovai susigaudydavo, kuria ranka švystelėsiu, galėdavau pelnyti po keletą įvarčių. Viena ranka kamuolį laikydavau, o kita mesdavau. 
 

Tačiau netrukus varžovai perprato mano žaidimą, ėmė dengti atidžiau ir pasiekti įvarčius tapdavo gerokai sunkiau. Kiek per savo karjerą pelniau įvarčių net ir nežinau, nes protokolų nekolekcionavau. 

Vandensvydininkai – puiki, darni viena šeima. Jei kam kas nors atsitinka, visi šoka padėti. Jų šeimoms irgi stengiuosi padėti. 

Mūsų šeimoje – daug garsių įvairių profesijų žmonių, mes ir dabar visi palaikome draugiškus ryšius.

Vandensvydį mano aktyvaus sportavimo metais žaidė ir vienas kitas būsimasis gydytojas iš kitų miestų. 

Tas vienintelis Lietuvos čempiono aukso medalis man iki šiol labai brangus. Vis būdavome prizininkai, o pagaliau tapome ir stipriausia Lietuvos komanda. 
 

Kai atstovavau Lietuvai SSRS tautų spartakiadoje, man tebuvo aštuoniolika, kaip jaunas žaidėjas gavau daug naudingų pamokų. 

Rinktinei tada vadovavo dabar jau šviesaus atminimo Algis Babavičius, nemažai rungtynių teko žaisti ir man. 

Vandensvydis mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį, įgijau daug vertingų žmogiškųjų savybių, kurios dabar ypač praverčia nelengvame mano darbe. 

Svarbiausia – nekenkti kitiems. Tokia yra viena pagrindinių mano gyvenimo nuostatų, nes mūsų gyvenimas kupinas įvairiausių intrigų. 

Kiek leidžia jėgos, baseiną lankau iki šių dienų, plaukioju Vilniaus „Sigmos“ sporto centre.

Medicinos fakultete studijavau septynerius metus, baigiau specializuotą chirurgiją. Studijuoti nebuvo sunku, vandensvydžiui visada rasdavau laiko. 
 

Kiek sunkiau tapo, kai sukūriau šeimą su irgi mediciną studijuojančia Lietuvos rankinio jaunių rinktinės vartininke Vida Juodėnaite ir trečiame kurse gimė sūnus. 

Su Vida kartu atstovavome moksleivių rinktinėms, dalyvaudavome treniruočių stovyklose. Vida ilgai dirbo Santariškių vaikų klinikose pediatre, dabar ji – pediatrijos konsultantė. 

Su sportu susijęs ir sūnus Gediminas, kuris lankė teniso pratybas, dabar dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Nacionaliniame vėžio institute gydytoja-radiologe dirba mano dukra Virginija. 

Pabaigęs tris kursus, atlikau medicininę praktiką Greifsvaldo (Vokietija) universitete, pamačiau daug naujovių. Baigiant mediciną, visada būdavo nuokrypų į chirurgiją-terapiją. 

Susidarė apie 8–10 būsimųjų chirurgų būrelis. Dalyvaudavome chirurgijos operacijose, atestacijose ir žinojome, kad būsime chirurgai. 

Teko dalyvauti pirmosiose širdies persodinimo eksperimentinėse operacijose, kurias Vilniaus mėsos kombinate kiaulėms atlikdavo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus komanda. 

Mes būdavome trise padėjėjai, įgijome daug patirties. Tik prabėgus kažkuriam laikui, SSRS valdininkai pagaliau leido Lietuvos chirurgams persodinti širdis žmonėms. 

Mūsų chirurgai buvo pasirengę toms operacijoms. A. Marcinkevičius kvietė pas save dirbti, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių atsisakiau. 
 

Įgijęs diplomą, su šeima išvykau dirbti į Pakruojį, o vėliau buvau perkeltas į Varėną. 
 

Nesigailiu, kad išvykau dirbti į šiuos rajonus. Viską dirbau, įgijau daug patirties, tai buvo pati geriausia mano praktika. 
 

Paskui gavau pakvietimą dirbti Vilniaus klinikinėje ligoninėje, o pastačius Onkologijos institutą nuo 1979 m. dirbu ten ir niekur nesidairau. 
 

Anksčiau mano specializacija buvo plaučių chirurgija, nemažai metų viename skyriuje dirbau su garsiu tinklininku Pranu Naujokaičiu, o vėliau – krūtų ligų. 
 

Pakruojyje dirbau 1974 m., o Varėnoje – 1975–1976 metais. Draugystė su vandensvydžiu nenutrūko. Kiekvieną savaitgalį grįždavau į Vilnių ir skubėdavau į baseiną. 
 

Varėnoje dar žaidžiau stalo tenisą, per rajono pirmenybes pavyko užimti trečią vietą, turiu išsaugojęs diplomą. 
 

Dar reikėtų paminėti ir šachmatus. Sužaidžiu vieną kitą partiją su draugais, anūkais Ieva ir Jonu. Šachmatais žaidžia ir mano sūnus. 
 

Galiu pasigirti, jog žaidžiau su pasaulio čempione Maja Čiburdanidze, kuri buvo atvykusi į Onkologijos institutą ir su ja buvo organizuotas simultanas. Žinoma, mudviejų jėgos buvo nelygios, tačiau tas įvykis mano gyvenime buvo neeilinis.

Kai tik leidžia galimybės, tiek keliaujame. Pažintinės kelionės, konferencijos. Didelį įspūdį padarė 2017 m. pažintinė kelionė į Aliaską, kurią aplankiau vasarą. Šiemet su žmona norime pažinti Kanadą.