Gyvenimas tarp biliardo stalų

Būdamas dvylikos Pijus Labutis atrado pulą (amerikietiškąjį biliardą) ir metė krepšinį, kurį iki tol žaidė ir juo domėjosi. Dabar 21 m. vaikinas – dukart Europos jaunimo pulo čempionas, o kada pastarąjį kartą rankose laikė krepšinio kamuolį, net neatsimena.

Gegužę Italijos mieste Trevize geriausias Lietuvos pulo žaidėjas P. Labutis dukart iškovojo Europos pulo čempiono titulą. Žaisdamas jaunimo iki 23 m. amžiaus grupėje lietuvis neturėjo lygių pulo aštuonetuko ir devynetuko disciplinų varžybose. Žaisdamas dešimtuką tarp vyrų liko penktas.

Su šiomis pergalėmis P. Labutį pasveikino šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Ji padėkojo jaunajam sportininkui ir palinkėjo, kad pergalės įkvėptų siekti dar geresnių rezultatų.

„Visą turnyrą žaidžiau neblogai, paskutinį mačą gal truputį pritrūko koncentracijos. Prieš kiekvieną mačą labai daug lemia maži dalykai: pasirengimas, maistas, psichologija. Galbūt pritrūko tikėjimo, kad galiu į pusfinalį išeiti, nes vyrų grupėje dar nesu medalio laimėjęs. Tikriausiai šio barjero nepavyko perlipti“, – mintimis po Europos čempionato vyrų dešimtuko turnyro pasidalija P. Labutis. – Smagu, kad pavyko atsigauti ir iškovoti antrąjį jaunimo medalį.“ 

Paklaustas, ar kas nors pasikeitė, kai iš Europos čempionato grįžo su dviem aukso medaliais, P. Labutis patikina, kad gyvenimas nepasikeitė – treniruotės tos pačios, mokslai tie patys, tik galbūt daugiau aplinkinių žmonių jį pastebi, daugiau sulaukia dėmesio, sveikinimų. 

Jis gyvena, mokosi ir treniruojasi Vilniuje, privačiame uždarame klube, kurį turi įsirengę Šiaurės miestelyje. Laisvalaikiu dirba biliardinėje „Fuksas“ sostinės Gedimino prospekte. Treniruočių ir darbo aplinka ne kažin ką skiriasi – ir ten, ir ten supa biliardo stalai. 

„Panašumų daug, bet biliardo bare nesitreniruoju, tik dirbu, ten nuėjęs prasiblaškau – šiek tiek skiriasi aplinka, žmonės kiti“, – sako Pijus. 

Kokios jo kasdieninės treniruotės? P. Labutis turi trenerį, kuris jam sudaro pratimų, treniruočių sistemą, susidedančią iš tam tikrų žaidimo imitacijų. Jų tikslas – patirti kuo daugiau situacijų, kurių gali nutikti žaidžiant pulą. Dar prisideda įvairūs technikos pratimai. Jei lieka laiko, P. Labutis pažaidžia su kitais klubo nariais, tarp kurių, patikina, yra tikrai gerų žaidėjų.

„Bet daugiausia pats vienas treniruoju įvairias situacijas. Tai prideda ir pasitikėjimo savimi, nes kuo daugiau laiko praleidi prie pulo stalo, tuo geriau jautiesi prie jo“, – paaiškina vaikinas.

21 m. P. Labutis jau ketveri metai yra geriausias pulo žaidėjas Lietuvoje. Bent artimiausiu metu, regis, kandidatų jį išstumti iš pirmosios pozicijos nematyti.
 

„Lietuvoje yra panašaus lygio žaidėjų, bet jie nedalyvauja turnyruose, galbūt yra mažiau motyvuoti nei aš, nors galėtų žaisti panašaus lygio pulą. Niekas man ant kulnų nelipa, bet yra daug augančio jaunimo. Galbūt po dvejų trejų metų teks Lietuvos reitinge leistis žemyn“, – neatmeta tokios galimybės.

P. Labučiui visos keturios pulo disciplinos nėra svetimos. Atsižvelgiant į tai, kokiose varžybose dalyvauja – suaugusiųjų ar jaunimo iki 23 m., – jis žaidžia ir aštuonetuką, ir devynetuką, ir dešimtuką, ir 14+1.

Smagiausia ir įdomiausia – 14+1 disciplina, nes čia variacijų daugiausia, daug skirtingų situacijų, daug ką reikia apgalvoti, lyg žaidžiant šachmatais privalu permąstyti ne vieną ėjimą į priekį. 

Ko geram pulo žaidėjui labiau reikia – gero fizinio ar psichologinio pasirengimo? „Manyčiau, svarbesnę dalį sudaro psichologinis pasirengimas, tada jau eitų fizinis. Technika, ištvermė, aišku, irgi turi įtakos. Kita vertus, gali būti techniškai tobulas žaidėjas, bet jei esi silpnas psichologiškai, turnyre gali visiškai subyrėti“, – sako Pijus.

P. Labutis neslepia, kad prieš auksu jam sužibusį Europos čempionatą padirbėjo su sporto psichologu. Į ką koncentravosi, ką norėjo išmokti ar patobulinti? 

„Mokytis visą laiką yra ko. Nemanau, kad man kažko trūksta, tiesiog reikia laiko, patirties ir atrasti savyje, kas tinka. Laikui bėgant psichologija turėtų stiprėti“, – neabejoja Pijus.

Ramus, greitas, lėtas, blefuojantis – koks yra laimintis pulo žaidėjas? Jų būna įvairių, sako Pijus, tai pirmiausia priklauso nuo žmogaus charakterio. Kiekvienas žaidėjas turi būti kovotojas – tai labai svarbus bruožas. 

„Manau, esu gana ramus žaidėjas, neramus žaidėjas atiduoda energiją ne ten, kur reikia, o energija yra svarbi. Yra charizmatiškų, nemalonių žaidėjų – visokių“, – patikina vaikinas.

Su nemaloniais žaidėjais ir jam ne sykį teko susidurti. Nemalonūs žaidėjai įvairiais būdais bando trikdyti varžovą, pavyzdžiui, tempia laiką, pasitelkia į akis krintančią kūno kalbą, kuria irgi siekia priešininką sutrikdyti. Tada, sako P. Labutis, įsijungia psichologija. Į visus pašalinius varžovo veiksmus nereikėtų kreipti dėmesio, nes pagrindinis jo tikslas – pakenkti. Ar nemaloniam varžovui pavyks pakenkti, išmušti iš pusiausvyros – čia jau kitapus pulo stalo stovinčio žaidėjo psichologinio pasirengimo išbandymas. 

„Tada reikia pakeisti požiūrį. Turi būti susikoncentravęs į stalą, o ne į varžovą. Juk žaidi su kamuoliukais, ne su priešininku. Pulas – tai taktinė kova su savo galva, psichologija, o ne su priešininku“, – paaiškina P. Labutis.

Pijus ne tik žaidžia keturių disciplinų pulą, bet ir kasdien bando suderinti keturis jam svarbius dalykus: treniruotes, išvykas į turnyrus ir varžybas, mokslus Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete ir darbą biliardinėje. 
 

Į klausimą, kodėl pasirinko ekonomiką, ar čia esama ryšio su pulu, trečią kursą baigiantis P. Labutis atsako. „Nemanau, kad yra ryšio. Pasirinkau, nes jutau, kad tai mano sritis. Jeigu nepavyks pasukti į profesionalųjį sportą, baigęs studijas eisiu į tą sritį, kuri man įdomi – į ekonomiką“, – paaiškina savo pasirinkimą. 

Profesionaliai sportuoti labai norėtų, bet ne viskas nuo jo priklauso – esama aplinkybių, kurių jis negali visiškai valdyti. 

„Dabartinį santykį apibūdinčiau taip: pulas man yra tarp pomėgio ir profesionalaus sporto kelio. Trūksta rėmėjų, be jų pulą profesionaliai žaisti įmanoma, bet labai sunku. Iki didesnio profesionalumo trūksta geresnių rezultatų, patirties. Norint šių dalykų siekti, reikia turnyrų, norint dažniau juose dalyvauti – reikia rėmėjų. Toks uždaras ratas“, – pasakoja vaikinas, kurį dabar remia Kauno biliardo klubas „Entry“. 

Ar pulas – tai geometrija ir matematika kartu sudėjus? „Yra geometrijos, reikia įvairių kampų skaičiavimų, bet to prireikia tik iš pradžių, kol suvoki, kol smegenys ir akys pripranta. Pradedantys žaidėjai viską tiksliai matuoja, skaičiuoja, bet vėliau tai tampa lyg savaime suprantamas matymas“, – patikina Pijus, kurio teigimu, ilgainiui apie skaičiavimą net nereikia galvoti – įvairias kombinacijas ir kampus lyg lazeriu brėžia akys. 
 

Ar naujiems pažįstamiems dažnai reikia aiškinti, kas tas pulas? „Beveik visada, – atsako Pijus. – Su malonumu paaiškinu, nes man patinka, kad žmonės domisi. Kuo daugiau žinos – tuo geriau.“

Kodėl mums pulas mažai pažįstamas, priežastis, pasak Pijaus, paprasta: su juo retai susiduriame, dažniau matome tą sportą, kurį per televiziją rodo, – tai yra snukerį (angliškąjį biliardą). Galbūt sumaišties prideda bendrinis pavadinimas biliardas, į kurį įeina pulas, snukeris, rusiškasis biliardas ir kitos rūšys. 

Visas biliardo rūšis P. Labutis išbandė, bet pasiliko prie to, nuo ko pradėjo – prie pulo, nes kiti žaidimai taip neužkabino. „Negalėčiau sakyti, kad pulas buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Gal labiau įsimyli, kai artimiau susipažįsti. Iš pradžių buvo užsidegimas sužinoti, išmokti, vėliau, kuo daugiau sužinodavau, tuo labiau ėmė patikti“, – pasakoja P. Labutis.

Europos čempiono titulai P. Labučiui pridėjo žinomumo ir garantavo kelialapį į šių metų lapkritį Dohoje, Katare, vyksiantį pasaulio vyrų pulo čempionatą. Tai dar vienas rimtas iššūkis jaunojo žaidėjo gyvenime. Prieš šį rimtą išbandymą jis dar viliasi pailsėti nuo mokslų, šiek tiek atsikvėpti nuo pulo ir prisiminti, kas tos vasaros atostogos. 

„Visa liepa bus be turnyrų, rugpjūčio pradžioje žaisiu, o paskui vėl laisva. Atostogos ne tokios ilgos kaip mokykloje, bet tokių ilgų gal man ir nereikia“, – svarsto vaikinas.

Per jas bandys pailsėti, daugiau su draugais pabūti ir daryti tai, kas patinka – per vasarą kalnų nuversti nesirengia, nespaudžia savęs atlikti tai, kam sezono metu nuolat stinga laiko. „Neišsikeliu daug tikslų“, – prisipažįsta. 

Lėtinti tempą – toks jo tikslas ir prie žaidimo stalo. „Pulą galima žaisti greitai, bet tai nėra šio žaidimo privalumas. Skubant išlenda neigiamų dalykų“, – sako Pijus, prieš auksu sužibusį Europos čempionatą pabandęs sulėtinti žaidimo tempą.