Ir garsiausi atletai – žmonės

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnale „Olimpinė panorama“ sporto psichologė Lina Vaisetaitė į jautrią visuomenės temą – psichikos sveikatą – pažvelgė šiek tiek neįprastu kampu – per didįjį sportą. 

Jaunesni sportininkai, paprasti žmonės arba tiesiog žiūrovai, stebintys didelio meistriškumo atletus, juos sieja su psichologiniu tvirtumu. Juk, atrodytų, pergalės tarptautinėse arenose neįmanomos be psichologinio tvirtumo ar emocinio stabilumo. Rodos, šie sportininkai net nesijaudina prieš svarbiausius startus, o ką jau kalbėti apie psichikos ar elgesio sutrikimus.
 

Iš tiesų tarp sportininkų labai vertinamas vadinamasis psichologinis tvirtumas ir bijoma bet kokių psichologinio silpnumo apraiškų. Tai sukuria aplinką, kurioje kalbėti apie psichikos sutrikimus yra tabu. Galima nugirsti pasisakymų, esą psichikos sutrikimai būdingi tik silpniems žmonėms, o vyraujant tokiai nuomonei retas drįsta prisipažinti, kad patiria išgyvenimų ar emocijų, netelpančių į psichologiškai tvirto sportininko apibūdinimą. Nepripažįstant sunkumų vengiama ieškoti pagalbos, o tai, deja, gali reikšti, jog simptomai ryškėja ir nemalonūs išgyvenimai ilgainiui stiprėja, trikdydami ne tik sportinę veiklą, bet ir bendrą gyvenimo kokybę.

Didelio meistriškumo sportininkai visų pirma yra žmonės. Jei esate vienas jų, tą kuo puikiausiai žinote. Taigi ir fizinės ligos, ir elgesio ar psichikos sutrikimai jiems ir jums gali pasireikšti tokiu pat dažnumu kaip ir kitiems žmonėms.

Tarptautinės sporto psichologijos draugijos 2017 m. publikuotoje apžvalgoje rašoma, kad didžiausia tikimybė psichikos ir elgesio sutrikimui pasireikšti sutampa su geriausiais sportiniais metais, nes dažniausia tai yra amžius, kai patiriama daugiausiai streso – tiek fizinio, tiek psichologinio. 

Gerai žinoma, kad didelio meistriškumo sportininkai susiduria su stresoriais, su kuriais nesusiduria kitų profesijų atstovai. Kas tie stresoriai? Ogi spaudimas dėl rezultato ir pergalių, nuolatinės kelionės, sąlyginai dažnas gyvenamosios vietos keitimas, dideli treniruočių krūviai, fizinės traumos, sudėtingas gydymas ar reabilitacija ir jų poveikis sportinei karjerai, netikėtas išbraukimas iš rinktinės sąrašų ar nepatekimas į juos, persitreniravimas, lėtinis nuovargis ir t.t. Be šių stresorių, sportininkus dar veikia įvairios specifinės stresinės situacijos, tokios kaip priekabiavimas, užgauliojimai, patyčios ar išnaudojimas, kurios kartais susiklosto komandose ar atsiranda dėl nelygiaverčio sportininko ir trenerio santykio. Dėl šių situacijų smarkiai sumažėja nukentėjusio sportininko pasitikėjimas savimi, didėja nerimas, prislėgtumas, gali atsirasti valgymo sutrikimų, polinkis piktnaudžiauti įvairiomis medžiagomis, sutrikti kūno suvokimas, o tai savo ruožtu gali skatinti ir kitus sutrikimus. 

Spėjama, kad dėl visų šių stresorių poveikio sportininkų psichikai elgesio ir psichikos sutrikimai jiems gali pasireikšti net kiek dažniau nei žvelgiant į bendrosios populiacijos rodiklius, tačiau tiksliai šį reiškinį ištirti ir įvertinti beveik neįmanoma dėl daugybės veiksnių. Pirmiausia dėl to, kad retoje šalyje yra privaloma psichologiškai ištirti didelio meistriškumo sportininkus, o savarankiškai ne visi atletai kreipiasi pagalbos. Jei ir kreipiasi, tai vyksta anonimiškai, necentralizuotai, tad sunku įvertinti psichikos bei elgesio sutrikimų paplitimą. 

Tarptautinio olimpinio komiteto iniciatyva Claudios L.Reardon su bendraautoriais 2019 m. publikuotoje apžvalgoje teigiama, kad, remiantis tyrimais, kalbant apie komandines sporto šakas perdegimas ir perdėtas alkoholio vartojimas būdingas apie 5 proc. sportininkų, o štai nerimo ir depresijos sutrikimai – apie 45 proc. Vos ne kas antram sportininkui!

Aukščiausio lygio atletų sportinė karjera pasekmių psichinei sveikatai gali turėti ir jiems baigus sportuoti. Pastebima, kad baigusiems karjerą sportininkams psichikos ir elgesio sutrikimai pasireiškia dažniau, nei būdinga bendrajai populiacijai. Pastebima, kad kuo sunkiau buvęs sportininkas adaptuojasi gyvenime be didžiojo sporto, kuo daugiau nepasitenkinimo, tuo daugiau distreso, miego sutrikimų, rūkymo ir kitokio save žalojančio elgesio jis išgyvena. 

Vis daugiau sportininkų pasiryžta prabilti apie užklupusius psichologinius sunkumus, su kuriais susiduria savo profesiniame kelyje. Pavyzdžiui, ne taip seniai garsus plaukikas Michaelas Phelpsas viešai prakalbo apie patirtą depresiją. Anot sportininko, jos intensyvumas buvo toks didelis, kad net nesinorėjo gyventi. Tai vyko po 2012 m. Londono žaidynių, kuriose plaukikas laimėjo šešis medalius! 

Kita sportininkė – Didžiosios Britanijos treko dviratininkė, olimpinė čempionė Victoria Pendleton papasakojo apie savo depresiją ir savižudiškas mintis. Depresija jai buvo diagnozuota praėjusią vasarą – po to, kai dalyvaudama CNN dokumentiniame seriale ji patyrė deguonies badą kopdama į Everestą. Pati trekininkė sako, kad kopimas į Everestą šalia kitų tuometinio gyvenimo stresorių buvo tik vienas iš veiksnių. Šios dvi istorijos atskleidžia, kaip elitiniai sportininkai, patirdami gausybę kasdienių stresorių, tampa pažeidžiami sportinės karjeros metais ir vėliau, jau pasitraukę iš aktyviojo sporto. 

Garsi mūsų plaukikė, olimpinė čempionė Rūta Meilutytė taip pat papasakojo apie išgyventą depresiją. Tokių sportininkų yra ir daugiau. Galbūt kol kas ne visi drįsta kalbėti viešai. Tačiau kiekvienas atvirumo pliūpsnis byloja, kad sunku būna visiems ir labai svarbu tuo metu ieškoti bei rasti palaikymą: šeimos, draugų, profesionalų.

Didelio meistriškumo sportininkų psichinės sveikatos tema pastaraisiais metais tampa labai svarbi ir tarp sporto psichologų. Anksčiau didžiausias dėmesys būdavo skiriamas savo potencialo įgyvendinimui – psichologinių įgūdžių, padedančių siekti pergalių, mokymui, o dabar profesinės bendruomenės atsisuko į psichologinius sunkumus patiriančius atletus. 
 

Tarptautinė sporto psichologų bendruomenė (ISSP, 2017), vėliau Europos sporto psichologijos federacija (FEPSAC, 2018), o šiais metais ir Tarptautinis olimpinis komitetas (2019) publikavo apžvalginius straipsnius, kuriuose kalbama apie didžiausio meistriškumo sportininkų psichinės sveikatos puoselėjimą, pagalbą atpažįstant sutrikimus, paramą bei gydymą. 

Pabrėžiama, kad į didelio meistriškumo sportininką būtina žvelgti visapusiškai – kaip į asmenybę, turinčią įvairialypės patirties, o sportas tėra viena iš jo veiklų. Kitaip sakant, stengiamasi atsikratyti mito, kad psichikos sutrikimas yra silpnumo požymis, apie kurį didelio meistriškumo sporte nevalia kalbėti. Priešingai, pabrėžiama, kad būtent vengimas kalbėti šia tema verčia sunkumų patiriančius sportininkus jaustis vienišus, atskirtus, ieškoti būdų, kaip paslėpti savo negandas, o ne veiksmingų sprendimo kelių, pagalbos ar gydymo. Liūdna, kad ne taip jau retai šie sportininkai nutraukia sėkmingą sportinę karjerą, kurią būtų galėję tęsti, jeigu laiku būtų sulaukę pagalbos. 

Kartais pačiam sportininkui nelengva įvertinti savo sunkumo lygį. Didžiajame sporte ne tik vengiama kalbėti apie psichikos ar elgesio sutrikimus, siejant juos su psichologiniu silpnumu, bet ir įprasta bandyti įveikti fizines bei psichologines negandas kartais tiesiog jas ignoruojant ar neigiant. Juk bet kuri didelio intensyvumo ar krūvio treniruotė reikalauja valios pastangų, skatina nekreipti dėmesio į patiriamą diskomfortą. Šie įgūdžiai panaudojami ir psichologiniam diskomfortui įveikti. 

Be to, kartais keblumų kelia ne klinikinis sutrikimas, tai yra toks simptomų lygis, kuris jau diagnozuojamas kaip sutrikimas, o šiek tiek mažiau išreikšti sunkumai, kurių neužtenka, kad būtų diagnozuotas sutrikimas, bet ir ne tokie menki, kad reikėtų jų nepaisyti. Jei pagalbos kreipiamasi laiku, tikėtina, kad simptomai nestiprės. Deja, būtent šiame etape dar atrodo, kad pagalbos iš šalies nereikia, nes sportininkas mano, kad gali susitvarkyti ir pats. 

Susigaudyti tiek sportininkams, tiek jų treneriams padeda ir turimos žinios. Praktikoje nutinka, kad sportininkai ar jų treneriai pas psichikos sveikatos specialistus ateina su klausimu, ar jiems viskas gerai. Toks klausimas yra sveikintinas, nes kartu su specialistu įvertinus padėtį paprasčiau rasti tinkamus sprendimus ar profesionalios pagalbos, jeigu jos reikia, būdus.

Jau minėtoje Tarptautinio olimpinio komiteto publikacijoje autoriai apibendrino ir išskyrė tokias psichikos ir elgesio sutrikimų, dažniausiai pasireiškiančių didelio meistriškumo sportininkams, grupes:

– Miego sutrikimai ir sunkumai. Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad apie 50 proc. didelio meistriškumo sportininkų būtų galima apibūdinti kaip prastus miegotojus. 

– Klinikinė depresija ir depresijos simptomai. Tikrosios klinikinės depresijos paplitimas tarp didelio meistriškumo sportininkų, įvairiais duomenimis, svyruoja nuo 4 iki 68 proc. Kitaip sakant, gali būti, kad kai kuriose grupėse net 6 iš 10 sportininkų patiria itin slegiančią būseną. 

– Nerimas ir su juo susiję sutrikimai. Nuolatinis nerimas, nesusijęs su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, įvairių tyrimų duomenimis, didelio meistriškumo sportininkams būdingas daugmaž tokiu pat dažnumu kaip ir bendrajai populiacijai, tai yra nuo 6 iki 14 proc., ir dažniau pasireiškia moterims. 

– Potrauminis streso sutrikimas ar kiti su trauma susiję padariniai. Kadangi didelio meistriškumo sportininkai susiduria su daug stresinių situacijų, jiems gana būdingi su psichologine trauma susiję sutrikimai, pavyzdžiui, potrauminis streso sutrikimas, ūminė reakcija į stresą ir adaptacijos sutrikimai. Manoma, kad su traumuojančia patirtimi susiję sutrikimai sportininkams būdingesni nei bendrajai populiacijai ir siekia 13–23 proc. 

– Valgymo sutrikimai. Spėjama, kad šios grupės sutrikimai (nervinė anoreksija, nervinė bulimija, nervinis persivalgymas) ar sutrikęs valgymas (kai nepakanka simptomų valgymo sutrikimui diagnozuoti, bet valgymo įpročiai akivaizdžiai neatitinka įprastinių sveikų normų) yra šiek tiek dažnesni tarp sportininkų, nei nustatyti bendrosios populiacijos rodikliai (iki 19 proc. tarp vyrų ir 45 proc. tarp moterų). 

– Dėmesio deficito / hiperaktyvumo sutrikimas (DDHS). Duomenų apie šio sutrikimo apraiškas tarp didelio meistriškumo sportininkų labai nedaug. Manoma, kad DDHS paplitimas tarp sportininkų gali būti didesnis nei bendrosios populiacijos, nes aktyvius jaunuolius linkstama leisti į sportą, kad šie turėtų kur išlieti energiją. Kita vertus, jei šį sutrikimą turintis sportininkas pasiekia didelio meistriškumo lygį, tai rodo gerą socialinę adaptaciją, todėl tikėtina, kad simptomai nebūna labai išreikšti. 

– Bipoliniai arba psichoziniai sutrikimai. Tarp specialistų šie sutrikimai priskiriami skirtingoms grupėms, tačiau čia kartu minimi dėl to, kad tai sudėtingi, tarp sportininkų mažai tyrinėti ir dažnai medikamentinio gydymo reikalaujantys sutrikimai, kurie sportinę veiklą didelio meistriškumo lygiu daro bemaž neįmanomą. 

– Su sportine veikla susijęs galvos sutrenkimas. Kalbant apie kai kurias sporto šakas, ypač apie kontaktines, tai sąlyginai įprastas reiškinys, nors ir imamasi saugumo priemonių. Paprastai toks sutrenkimas sukelia trumpalaikius neurologinius simptomus, nors kartais jie gali užsitęsti. 

– Lošimo ar kitų elgesio priklausomybių sutrikimai. Šiai grupei priskiriama didelė elgesio priklausomybių įvairovė (alkoholio ir įvairių narkotinių medžiagų, draudžiamųjų preparatų, galinčių pagerinti sportinį pasirodymą, vartojimas, priklausomybė nuo lošimų ir kt.), kurių kiekviena yra sąlyginai paplitusi tarp sportininkų.

Reikia turėti omenyje ir tai, kad psichikos ir elgesio sutrikimai dažnai susipina. Pavyzdžiui, nuotaikos sutrikimai gali sukelti nerimo sutrikimus – ir atvirkščiai. Lygiai taip pat nerimas gali sukelti miego ar valgymo sutrikimus, skatinti piktnaudžiauti įvairiomis medžiagomis. Be to, miego sutrikimai ilgainiui skatina nuotaikos svyravimus ir taip toliau. Dėl šių negalavimų prastėja sportinė veikla, o tai savo ruožtu kelia nepasitenkinimą ir kitus neigiamus jausmus. 

Beveik visi psichikos ir elgesio sutrikimai neigiamai veikia fizinę sveikatą – atsirandanti energijos stoka riboja atsigavimo galimybes, sportinės formos gerėjimą, dėl valgymo sutrikimų ar sumenkusio apetito organizmas tiesiogine šio žodžio prasme turi funkcionuoti labai ribotais resursais, dėl vengimo reakcijų nukenčia treniruotės ar reabilitacijos (gydymo) procesai. Neigiamas poveikis sportininko socialiniam gyvenimui ir bendrai jo gerovei toks akivaizdus, kad, rodos, net neverta apie tai užsiminti.

Galbūt dėl šių priežasčių tiek TOK, tiek sporto psichologų bendruomenės stengiasi kuo daugiau kalbėti apie psichikos ir elgesio sutrikimus tarp sportininkų. Pasitelkiami garsūs atletai, siekiama parodyti, kad su sunkumais gali susidurti kiekvienas, kad tai nėra nei silpnumas, nei gėda. Kiekvienas toks viešumas padrąsina kitus ieškoti pagalbos ir mažina neigiamas nuostatas, susijusias tiek su psichine sveikata, tiek su pagalbos ieškojimu. 

Dirbant su sportininkais pirmiausia teikiama psichoterapinė pagalba, atsižvelgiama į kai kuriuos specifinius sunkumus, tai yra diferencinės diagnostikos iššūkius (pavyzdžiui, tenka atskirti klinikinę depresiją nuo persitreniravimo sindromo), organizacinius sporto aspektus (įprasta, kad psichoterapiniai susitikimai vyksta kartą per savaitę, tačiau dėl sportininkų treniruočių ir varžybų grafiko dažnai tenka susitikimus dažninti arba retinti, įtraukti nuotolinius pagalbos būdus ir pan.). 

Viena vertus, specialistams rekomenduojama nevengti hospitalizuoti ar skirti medikamentinį gydymą didelio meistriškumo sportininkams, jei akivaizdu, kad tokio gydymo reikia, kita vertus, stengiamasi tokio gydymo vengti, jei yra kitų pagalbos būdų. Dažniausiai rekomenduojama psichoterapinė pagalba, įskaitant individualius bei grupinius užsiėmimus, įvertinant vienų ir kitų naudą pagal sutrikimo pobūdį. 

Prieš skiriant bet kokį medikamentinį gydymą didelio meistriškumo sportininkams šis žingsnis nuodugniai apsvarstomas ir įvertinamas, atsižvelgiant į jo būtinumą ir galimą šalutinį poveikį sportinei veiklai, pavyzdžiui, tikėtiną slopinimą, mieguistumą, svorio pokyčius, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus, sutrikusią dėmesio koncentraciją, galvos svaigimą ir kt. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaistas negali būti draudžiamųjų (dopingo) preparatų sąraše. O jei kitoks gydymas neįmanomas, būtina nuosekliai atlikti visus reikiamus žingsnius, kad sportininkas vėliau nebūtų apkaltintas neteisėtu preparatų vartojimu (pasirūpinti vartojimo gydymo tikslais išimtimi ar laikinai, tai yra gydymo laikotarpiu, sustabdyti sportinę veiklą).