„Situacija – sveiku protu nesuvokiama“

Medalių švytėjimas išnyko Kataro karštyje. Lietuvos lengvaatlečiams 2019-aisiais netrūko pergalių ir įspūdingų rekordų, tačiau pasaulio čempionate Dohoje galimybių nerealizavo didžioji dalis komandos narių.

Dviprasmiški lengvaatlečiams metai buvo ir už stadiono ribų – nepaisant prasidėjusios Vilniaus maniežo rekonstrukcijos, padėtis sostinėje vis dar išlieka tragiška, o nerimą kelia abejotinas sporto rėmimo fondo lėšų skirstymas.

Apie aktualiausius metų įvykius lengvojoje atletikoje – interviu su LLAF prezidentu Eimantu Skrabuliu.

Praėjo dar vieneri lengvaatlečių metai. Pradėkime nuo sportinių rezultatų: krito įspūdingi Lietuvos rekordai, pergalės Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, Europos iki 23 metų čempionate, tačiau pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo sėkmingas. Kaip vertinate Lietuvos lengvaatlečių metus?, – lengvoji.lt paklausė E.Skrabulio.

Į tokį klausimą sunku atsakyti, nes yra daug visokiausių vertinimų ir minčių. Sezonas buvo labai ilgas – prasidėjo balandžio mėnesį, baigėsi spalį. Vienašališkai sunku pasakyti, ar sezonas buvo geras, ar nuvylęs, nes jis buvo įvairus. Turėjome daug gražių pasiekimų – pradedant Airinės medaliu Glazge, ten prie pat medalio buvo ir Agnė Šerkšnienė, puikios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos, pasibaigusios mūsų Živilės Vaiciukevičiūtės pergale. Sezono metu buvo pasiekti labai aukšto lygio Lietuvos rekordai – turbūt maloniausia staigmena tapo vyrų ieties metimo rekordas, su kuriuo Edis Matusevičius įsiveržė į pasaulio elitą. Labai graži kova vyko trišuolyje – daug kartų buvo nušokta toliau nei iki šių metų buvęs Lietuvos rekordas. Diana Zagainova pasiekė puikų rezultatą ir pelnytai laimėjo Europos iki 23 metų čempionatą.

Toks ilgas sezonas tuo pačiu išvargino atletus. Jis buvo be galo ilgas, o tokios patirties – pasiekti du pikus per sezoną – tikrai nėra daug. Antra vertus, vieni iš stipriausių mūsų atletų sezoną pasitiko traumuoti. Negalima sakyti, kad trauma yra sportininko, trenerio ar treniruočių proceso klaida. Tai kvaili sutapimai – Andriui Gudžiui buvo atlikta plokštelės šalinimo iš pėdos operacija, kuri išderino pasiruošimą. Jis nebuvo sveikas, bet jis nebuvo traumuotas. Airinės atveju jaučiu savo federacijos kaltę, kadangi traumą ji patyrė ne dėl savo kaltės, bet dėl neparuošto sektoriaus. Agnė Šerkšnienė buvo labiau prižiūrima šveicarų, o vienintelė Brigita Virbalytė mūsų priežiūroje labai daug dirbo ir patyrė traumą. Keturi žmonės, kurie yra vieni iš rinktinės lyderių, negalėjo pilnavertiškai pasiruošti ir startuoti Dohoje. 

Doha, be abejo, nuvylė dėl mūsų rezultatų. Tie medaliai sezono eigoje buvo užmiršti dėl paskutinio, svarbiausio, starto. Skambus buvo baigiamasis sezono akordas – Aleksandro Sorokino pasaulio čempiono titulas. Taip, 24 valandų bėgimas nėra olimpinė rungtis, bet turime pasaulio čempioną labai sunkioje rungtyje. Sezonas galėjo būti geresnis, bet jis teikia daug vilčių ateičiai.

Situacija yra absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama. Tai, kas darosi Lietuvoje su sporto bazėmis, yra tragedija. Jei Kaunas vienaip ar kitaip sugeba įgyvendinti sprendimus ir manau, kad ten neužilgo turėsime kokybišką stadioną, tai Vilnius, pagrindinis šalies miestas, turi tragišką situaciją. Stadionų šalyje yra pristatyta daug, bet jų statybos miesteliuose, kuriuose nėra nei įrangos, nei sportininkų, nei trenerių, kelią klausimą, ar tai padaryta tikslingai. Mums pirmiausia reikia spręsti bazių klausimą, kur yra sportininkai, sporto mokyklos ir yra norinčių sportuotu. Tai, kas begalę metų vyksta Vilniuje, yra tragedija. 

Maniežų mes neturime, o tai, ką turėjome, neatitiko jokių normų. Talinas turi tris maniežus, iš kurių pats prasčiausias yra geresnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje. Duok Dieve, kad Vilniaus maniežas taptų kūnu ir nereikės jo laukti 10 metų. Reikia gyventi dabar ir saugoti tuos vaikus, kurie dar yra sporte. Prieš keletą metų buvo paruoštas fantastiškas planas su geru finansavimo modeliu rekonstruoti Vilniaus maniežą į visiškai naują, tačiau tas planas buvo užkastas valdininkų koridoriuose. Bet kuris valdininkas, su kuriuo teko susidurti, arba nieko nedarė, arba kenkė sportui. Neabejoju, kad sutvarkytas maniežas bus geresnis nei buvo, bet mums tokių reikia trijų-keturių ir visi jie būtų pilni.

Viena iš pagrindinių federacijos misijų yra plėtoti lengvąją atletiką. Mes tą suprantame ne tik kaip savo geriausių sportininkų rezultatų siekimo užtikrinimu, bet ir populiarinimą įvairiais renginiais. Tai, kas vyko Alytuje, paliko puikų įspūdį svečiams. Padėjo ir oro sąlygos, jos buvo fantastiškos, atmosfera gera. 

Turime mąstyti šiek tiek netradiciškai, o „JUMP Vilnius“ buvo to netradicinio mąstymo pavyzdys. Mes atėjome arčiau miesto gyventojų ir svečių – į pačią Vilniaus širdį. Organizuojame įdomias parodomąsias varžybas ir vaikams, ir mėgėjams, per kurias šimtai vaikučių išbandė įvairias lengvosios atletikos rungtis. Tokio tipo varžybas rengia nedaug pasaulio miestų ir specialistai stebisi, kad mums su partneriais „Sportland“, Vilniaus miesto savivaldybe ir renginio ambasadore Airine Palšyte tą pavyksta padaryti. Tačiau labai stebina Sporto rėmimo fondo požiūris (projektui „JUMP Vilnius“ finansavimas nebuvo skirtas – lengvoji.lt) ir tai, kaip skirstomos lėšos ten, yra absoliutus švaistymas. Arba tai daroma tikslingai, arba taip parodoma absoliuti nekompetencija. Tai, kaip skirstomos lėšos, neturi nieko bendro nei su sportu, nei su fiziniu aktyvumu.

Tie, kas moka pinigus, tie ir užsako muziką. Reikia žiūrėti šiek tiek plačiau nei žiūri sportininkų treneriai. Disko metimas yra mums viena iš svarbiausių rungčių, taip jau susiklostė istoriškai. Turime pasaulinio lygio diskininkus ir mums būtų žymiai maloniau, kad disko metimas bei trišuolis būtų Deimantinės lygos rungčių sąraše. Tačiau tai yra tik 2020 metų rungčių sąrašas ir nežinome, kokios jos bus dar po metų. Pasaulio lengvoji atletika irgi ieško formų, kaip išlikti įdomiai žiūrovams, rėmėjams, televizijoms. Mes norime, kad mūsų stipriosios rungtys būtų programoje, bet neturime mažiausios įtakos kažką pakeisti ir būtų kvaila manyti, jog federacija rėkdama, pykdama kažką pakeis. Yra atskirų etapų organizatoriai ir jie moka pinigus, premijas. Jie su tarptautine federacija sprendžia, kas konkrečiu metu gali būti įdomiausia ir manau, kad tai nėra status quo. Sakyti, kad tai yra nusikaltimas nėra etiška, tačiau bendrauti su organizatoriais ir teikti savo siūlymus yra būtina.

Turiu pagrindo manyti, kad Tokijo olimpinės žaidynės mūsų šalies lengvaatlečiams tikrai bus sėkmingesnės nei Rio de Žaneire. Šiai dienai turime keturis formalius kandidatus vykti į olimpines žaidynes, bet tikiu, kad rinktinė bus tokia pat skaitlinga, kaip būdavo iki šiol, o komanda bus ne tik skaitlinga, bet ir kovos tam tikrose rungtyse dėl pačių aukščiausių vietų pasaulyje. Mūsų lyderiai išanalizuos klaideles, išsigydys traumas ir Tokijuje bus pačios geriausios sportinės formos. Sąlygos pasaulio čempionate Dohoje, savo klimatu, temperatūra, drėgme buvo panašios į tas, kurios gali laukti Tokijuje. Jau dabar žinome, kad ištvermės rungtys – ėjimas ir maratonas – bus iškeltos iš Tokijo ir vyks toje vietoje, kur yra šiek tiek vėsiau. Pasirodymai pasaulio čempionate tuos, kurie nebuvo įsigilinę į realią situaciją, galėjo išgąsdinti, bet tai buvo dugnas, nuo kurio mūsų lengvaatlečiai atsispirs ir olimpinėse žaidynėse turėsime daug puikių rezultatų.